Investitūros ginčas: viduramžių valdžios konfliktas dėl vyskupų skyrimo
Investitūros ginčas: sužinokite, kaip viduramžių kova tarp imperatoriaus ir popiežiaus dėl vyskupų skyrimo formavo Europos politiką ir baigėsi ilgais konfliktais.
Ginčas dėl investitūros, dar vadinamas ginču dėl pasauliečių investitūros, buvo vienas svarbiausių pasaulietinės ir religinės valdžios konfliktų viduramžių Europoje. Jis prasidėjo XI a., kai Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas IV susikirto su popiežiumi Grigaliu VII dėl to, kas turi teisę kontroliuoti vyskupų skyrimus — tai vadinama investitūra. Pagrindinis ginčo klausimas buvo: ar valdantysis pasaulietis (karalius, imperatorius, kunigaikštis) gali skirti ir suteikti pareigas bažnyčios vadovams, ar tai yra vienintelis dvasinės valdžios (popiežiaus ir bažnyčios) prerogatyvas.
Ginčas kilo ne tik dėl galių pasidalinimo, bet ir dėl platesnių reformų, kurias skelbė Grigaliaus VII vadovaujama gregoriano reforma: bažnyčios kovos su simonija (pareigų pirkimu), siekio užtikrinti kunigų celibatą ir stiprinti popiežiaus autoritetą. Popiežiaus dokumentai, pavyzdžiui, vadinamieji Dictatus Papae, kėlė tiesiogines pretenzijas į didesnę dvasinę viršenybę prieš pasaulietinius valdovus, o tai smarkiai supykdė imperatoriškąją valdžią.
Pagrindiniai įvykiai
- 1075–1077 m. — santykiai nepaprastai įtempti: 1076 m. popiežius iškartoja Henriko IV, o 1077 m. įvyksta garsusis Henriko „žygis į Canossą“, kai jis prašo popiežiaus atleidimo.
- Vokietijos vidaus konfliktai — baimindamiesi imperatoriaus pretenzijų, didieji dvasininkai ir pasauliečiai kunigaikščiai dažnai iš karto stoja į skirtingas puses; XX a. istorikų terminologijoje šie konfliktai apima ilgas kovas ir sukilimus imperijoje.
- XII a. pradžia — ginčas tęsėsi per kelias pontifikatus ir imperatoriškas dinastijas; 1110–1111 m. įvykiai Romoje ir tolesnės derybos dar labiau komplikuoja padėtį.
- 1122 m. — Wormso konkordatas (Concordatum Wormatiensis) tarp popiežiaus Kaliksto II ir imperatoriaus Henriko V praktiškai užbaigė pagrindinę ginčo fazę: imperatorius atsisakė teisės investuoti vyskupus dvasiniais ženklais (žiedu ir lazda), bet išsaugojo tam tikrą pasaulietinę įtaką, pvz., teisę perduoti žemiškąsias nuosavybes ir pacifikuoti pasirinkimus.
Poveikis ir reikšmė
- Bažnyčios autonomijos stiprėjimas: ginčas sustiprino popiežiaus moralinę ir teisinę poziciją ir leido bažnyčiai išplėsti vidinę reformą bei kovoti su simonija.
- Valstybės ir bažnyčios santykiai: susiformavo aiškesnė praktika, skirianti dvasines ir pasaulietines funkcijas — nors pasauliečiai ir toliau turėjo įtakos bažnytinėms paskyrimams per šimtmečius, formaliai dvasinė investitura atiteko bažnyčiai.
- Imperijos vidaus pokyčiai: ilgalaikėje perspektyvoje konflikto metu sustiprėjo regioninių valdžių (didžiųjų kunigaikščių ir abatų) įtaka Vokietijoje. Imperatoriaus centralizuota galia susilpnėjo, o tai prisidėjo prie politinės fractalizacijos — imperijos valdžia tapo labiau decentralizuota, o tai pakeitė Vokietijos politinį kraštovaizdį viduramžiais.
- Ilgalaikės pasekmės: investitūros ginčas tapo precedentu tolimesniems Europos teisės ir politikos santykiams: jis padėjo formuoti idėjas apie tos pačios žemės dvilypumą (dvasinę ir pasaulietinę valdžią) ir įkvėpė vėlesnes diskusijas apie valstybės ir bažnyčios ribas.
Apibendrinant: ginčas dėl investitūros buvo ne vien tik teologinis susidūrimas — tai buvo giliai politinis procesas, turėjęs ilgalaikį poveikį viduramžių Europos valdžios pusiausvyrai, bažnytinei reorganizacijai ir vėlesnei Europos valstybinių institucijų raidai. Nors Wormso konkordatas formalizavo kompromisą, praktiniai ryšiai tarp karališkosios galios ir bažnyčios liko kompleksiški dar šimtmečiams.
Ginčas tarp Grigaliaus VII ir Henriko IV
Kai 1073 m. popiežiumi buvo išrinktas reformatorius vienuolis Grigalius VII, prasidėjo imperatoriaus ir popiežiaus nesutarimai.
Aukštesniuose vokiečių dvasininkų sluoksniuose Grigalius turėjo daug priešų. Todėl karalius Henrikas paskelbė, kad Grigalius nebėra popiežius ir romėnai turi išrinkti naują popiežių [1]. Tai išgirdęs Grigalius ekskomunikavo Henriką IV, paskelbė, kad nebėra imperatorius, ir pasakė savo pavaldiniams, kad jie nebeturi jam paklusti, kaip buvo prisiekę.
Karaliaus ekskomunikavimas padarė didelį įspūdį Vokietijoje ir Italijoje. Prieš trisdešimt metų jo tėvas Henrikas III nušalino tris popiežius, tačiau kai Henrikas IV pabandė pakartoti šią procedūrą, jis nesulaukė žmonių paramos. Saksonai pradėjo antrą sukilimą, o antikarališkai nusiteikusi partija kas mėnesį stiprėjo.
Į Canossa
Henrikas jau buvo ekskomunikuotas ir, susidūręs su plačiai paplitusia opozicija namuose, o Rudolfas buvo jos lyderis, Henrikas susitiko su popiežiumi tvirtovėje Pietų Alpėse. Tris dienas jis atgailą reiškė ant sniego, basas ir apsivilkęs maišo audeklu, ir taip susitaikė su popiežiumi Grigaliumi VII.
Antroji Henriko ekskomunikacija
Sukilusių vokiečių didikų opozicija pasinaudojo Henriko ekskomunikacija, kad įsteigtų konkuruojantį karalių Rudolfą iš Rheinfeldeno (Forchheimo, 1077 m. kovo mėn.). Iš pradžių atrodė, kad Grigalius yra neutralus, nes abi pusės (imperatorius ir sukilėliai) buvo gana vienodo stiprumo. Tačiau galiausiai po pergalės prie Flarchheimo (1080 m. sausio 27 d.) jis apsisprendė už Rudolfą ir vėl paskelbė karaliaus Henriko ekskomuniką ir nušalinimą (1080 m. kovo 7 d.).
Daugelis manė, kad tai yra neteisybė. Tų pačių metų spalio 16 d. Rudolfui mirus, Henrikas, jau labiau patyręs, ėmėsi kovos. 1081 m. jis pradėjo konfliktą su Grigaliumi Italijoje. Grigalius tapo mažiau įtakingas, ir trylika kardinolų jį paliko. Roma pasidavė vokiečių karaliui, o Gvibertas iš Ravenos įžengė į Klemenso III sostą (1084 m. kovo 24 d.). Henriką imperatoriumi karūnavo jo varžovas, o pats Grigalius turėjo bėgti iš Romos lydimas savo normanų "vasalo" Roberto Guiskardo.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Investitūros ginčas?
A: Investitūros ginčas buvo konfliktas tarp pasaulietinės ir religinės valdžios viduramžių Europoje.
K: Kas buvo pagrindinės Investitūros ginčo šalys?
A: Pagrindinės ginčo dėl investitūros šalys buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas IV ir popiežius Grigalius VII.
K: Dėl ko kilo ginčas Investicijų ginče?
A: Investitūros ginčas kilo dėl to, kas kontroliuos vyskupų skyrimą (investitūrą).
K: Kokios buvo ginčo dėl investitūros pasekmės?
A: Dėl ginčo dėl investitūros Vokietijoje daugelį metų tvyrojo kartėlis ir beveik penkiasdešimt metų truko pilietinis karas. Jis baigėsi didžiųjų kunigaikščių ir abatų triumfu ir galiausiai Vokietijos imperijos žlugimu.
K: Kada prasidėjo ginčas dėl investitūros?
A: Investitūros ginčas prasidėjo XI amžiuje.
K: Kaip kitaip vadinosi ginčas dėl investitūros?
A: Kitas Investitūros ginčo pavadinimas buvo pasauliečių investitūros ginčas.
K: Kodėl Investitūros ginčas buvo svarbus viduramžių Europoje?
A: Investitūros ginčas buvo svarbus viduramžių Europoje, nes tai buvo pasaulietinės ir religinės valdžios kova dėl vyskupų skyrimo kontrolės, kuri tuo metu buvo labai vertinama ir turėjo didelę įtaką.
Ieškoti