Investicijų kontroversija
Ginčas dėl investitūros, dar vadinamas ginču dėl pasauliečių investitūros, buvo svarbiausias pasaulietinės ir religinės valdžios konfliktas viduramžių Europoje. Jis prasidėjo kaip XI a. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII ginčas. Buvo keliamas klausimas, kas kontroliuos vyskupų skyrimus (investitūrą).
Dėl šio ginčo Vokietijoje daugelį metų tęsėsi kartėlis ir beveik penkiasdešimt metų trukęs pilietinis karas. Šis karas baigėsi didžiųjų kunigaikščių ir abatų triumfu ir galiausiai Vokietijos imperijos žlugimu.
Ginčas tarp Grigaliaus VII ir Henriko IV
Kai 1073 m. popiežiumi buvo išrinktas reformatorius vienuolis Grigalius VII, prasidėjo imperatoriaus ir popiežiaus nesutarimai.
Aukštesniuose vokiečių dvasininkų sluoksniuose Grigalius turėjo daug priešų. Todėl karalius Henrikas paskelbė, kad Grigalius nebėra popiežius ir romėnai turi išrinkti naują popiežių [1]. Tai išgirdęs Grigalius ekskomunikavo Henriką IV, paskelbė, kad nebėra imperatorius, ir pasakė savo pavaldiniams, kad jie nebeturi jam paklusti, kaip buvo prisiekę.
Karaliaus ekskomunikavimas padarė didelį įspūdį Vokietijoje ir Italijoje. Prieš trisdešimt metų jo tėvas Henrikas III nušalino tris popiežius, tačiau kai Henrikas IV pabandė pakartoti šią procedūrą, jis nesulaukė žmonių paramos. Saksonai pradėjo antrą sukilimą, o antikarališkai nusiteikusi partija kas mėnesį stiprėjo.
Į Canossa
Henrikas jau buvo ekskomunikuotas ir, susidūręs su plačiai paplitusia opozicija namuose, o Rudolfas buvo jos lyderis, Henrikas susitiko su popiežiumi tvirtovėje Pietų Alpėse. Tris dienas jis atgailą reiškė ant sniego, basas ir apsivilkęs maišo audeklu, ir taip susitaikė su popiežiumi Grigaliumi VII.
Antroji Henriko ekskomunikacija
Sukilusių vokiečių didikų opozicija pasinaudojo Henriko ekskomunikacija, kad įsteigtų konkuruojantį karalių Rudolfą iš Rheinfeldeno (Forchheimo, 1077 m. kovo mėn.). Iš pradžių atrodė, kad Grigalius yra neutralus, nes abi pusės (imperatorius ir sukilėliai) buvo gana vienodo stiprumo. Tačiau galiausiai po pergalės prie Flarchheimo (1080 m. sausio 27 d.) jis apsisprendė už Rudolfą ir vėl paskelbė karaliaus Henriko ekskomuniką ir nušalinimą (1080 m. kovo 7 d.).
Daugelis manė, kad tai yra neteisybė. Tų pačių metų spalio 16 d. Rudolfui mirus, Henrikas, jau labiau patyręs, ėmėsi kovos. 1081 m. jis pradėjo konfliktą su Grigaliumi Italijoje. Grigalius tapo mažiau įtakingas, ir trylika kardinolų jį paliko. Roma pasidavė vokiečių karaliui, o Gvibertas iš Ravenos įžengė į Klemenso III sostą (1084 m. kovo 24 d.). Henriką imperatoriumi karūnavo jo varžovas, o pats Grigalius turėjo bėgti iš Romos lydimas savo normanų "vasalo" Roberto Guiskardo.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Investitūros ginčas?
A: Investitūros ginčas buvo konfliktas tarp pasaulietinės ir religinės valdžios viduramžių Europoje.
K: Kas buvo pagrindinės Investitūros ginčo šalys?
A: Pagrindinės ginčo dėl investitūros šalys buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas IV ir popiežius Grigalius VII.
K: Dėl ko kilo ginčas Investicijų ginče?
A: Investitūros ginčas kilo dėl to, kas kontroliuos vyskupų skyrimą (investitūrą).
K: Kokios buvo ginčo dėl investitūros pasekmės?
A: Dėl ginčo dėl investitūros Vokietijoje daugelį metų tvyrojo kartėlis ir beveik penkiasdešimt metų truko pilietinis karas. Jis baigėsi didžiųjų kunigaikščių ir abatų triumfu ir galiausiai Vokietijos imperijos žlugimu.
K: Kada prasidėjo ginčas dėl investitūros?
A: Investitūros ginčas prasidėjo XI amžiuje.
K: Kaip kitaip vadinosi ginčas dėl investitūros?
A: Kitas Investitūros ginčo pavadinimas buvo pasauliečių investitūros ginčas.
K: Kodėl Investitūros ginčas buvo svarbus viduramžių Europoje?
A: Investitūros ginčas buvo svarbus viduramžių Europoje, nes tai buvo pasaulietinės ir religinės valdžios kova dėl vyskupų skyrimo kontrolės, kuri tuo metu buvo labai vertinama ir turėjo didelę įtaką.
