Nepriklausoma Kroatijos valstybė (Nezavisna Država Hrvatska, NDH) Antrojo pasaulinio karo metais buvo fašistų ir nacių marionetinė valstybė. Ji buvo įkurta 1941 m. balandžio mėn. po to, kai nacistinė Vokietija ir fašistinė Italija suskaldė Jugoslavijos karalystę. Geografiškai ji apėmė didžiąją dalį dabartinės Kroatijos, taip pat visą Bosniją ir Hercegoviną bei dalį Slovėnijos ir Serbijos.

Įkūrimas ir politinė valdžia

NDH vadovybę sudarė Ante Paveličius ir jo organizacija Ustaše. Paveličius ėjo poglavnik (valdovo) pareigas ir vykdė autoritarinę, vienpartinę politiką. NDH nebuvo suvereni valstybė: ji veikė remiama ir kontroliuojama Vokietijos bei Italijos, o dalys šalies buvo administruojamos arba įtakotos jų okupacinių pajėgų.

Ustašų ideologija ir rasinės politikos

Ustašų ideologija buvo radikaliai nacionalistinė, fašistinė ir rasistinė. NDH įvedė griežtas etnines ir rasines priemones, įskaitant diskriminacinius įstatymus prieš žydus bei kitus tautinius ir politinius oponentus, taip pat persekiojimą ir prievartinę asimiliaciją tiems, kurie liko gyventi. Vienas ideologijos elementų — Milės Budako suformuluota programa — reikalavo Kroatijos "išvalymo" nuo serbų: „trečdalį jų išžudant, kitą trečdalį ištremiant, o likusį trečdalį asimiliuojant“. Šis požiūris tapo pagrindu valstybinei persekiojimo politikai.

Persekiojimas, koncentracijos stovyklos ir genocidas

NDH režimas įrengė koncentracijos stovyklas ir vykdė masines žudynes. Labiausiai žinoma — Jasenovaco koncentracijos stovykla, kurioje buvo nužudyta daug civilių: serbų, žydų, romų ir politinių priešininkų. Taip pat veikė kitos stovyklos ir mirties vietos. Persekiojimas apėmė:

  • masines egzekucijas ir kankinimus;
  • prievartines deportacijas;
  • konfiskacijas ir prievartinį nusavinimą;
  • rasinius ir religinės priklausomybės pagrindu vykdytus nusikaltimus.
Aukų skaičiai yra plačiai tiriami ir dalinai ginčijami, tačiau tyrimai rodo, kad nukentėjo dešimtys tūkstančių civilių. Daugelis istorikų pabrėžia, kad NDH režimo veiksmai turėtų būti vertinami kaip genocidiniai tam tikroms grupėms.

Bendradarbiavimas su Vokietija ir Italija

NDH veikė glaudžiai bendradarbiaudama su nacistine Vokietija ir fašistine Italija. Vokietija tiekė karinę pagalbą, konsultavo saugumo struktūras ir skatino NDH dalyvavimą Holokauste. Italija savo ruožtu turėjo įtakos kai kuriuose regionuose ir saugojo savo interesus, kol 1943 m. pasikeitus tarptautinei padėčiai jos vaidmuo sumažėjo.

Pasipriešinimas ir okupacijos pabaiga

Prieš NDH režimą pasipriešino įvairios jėgos: jugoslavų partizanai (vadovaujami komunistų), karinės grupuotės ir civilių judėjimai. Partizanų veikla augo kartu su Vokietijos ir Italijos silpnėjimu karo pabaigoje, o 1945 m. partizanų pajėgos kartu su Sovietų Sąjungos ir sąjungininkų įtakomis užėmė teritoriją. NDH režimas žlugo 1945 m., kai likę jo vadovai arba žuvo, arba pabėgo į užsienį; Ante Paveličius pabėgo į Pietų Ameriką ir vėliau į Ispaniją, kur mirė 1959 m.

Pasekmės ir atmintis

NDH režimo nusikaltimai paliko gilų pėdsaką regione. Po karo daugelis Ustašų pareigūnų buvo teisiami ir nubausti, tačiau daugelis taip pat sugebėjo pasprukti į užsienį. Istorijos suvokimas apie NDH ir jos padarinius yra jautrus ir iki šiol kildina politinius ir visuomeninius ginčus. Atminties kultūra, tyrimai ir teisminiai procesai yra svarbūs siekiant užtikrinti teisingumą aukoms ir skatinti istorinę tiesą bei susitaikymą.