Nepriklausoma Kroatijos valstybė

NDH nustatymas

1941 m. Ašies valstybėms užpuolus Jugoslavijos Karalystę ir greitai pralaimėjus Jugoslavijos kariuomenei (Jugoslovenska vojska), visą šalį okupavo Ašies pajėgos. Hitleris ir Musolinis įkūrė Kroatijos ustašą, kuri jau seniai siekė Kroatijos nepriklausomybės ir įkūrė Nepriklausomą Kroatijos valstybę (NDH - Nezavisna Država Hrvatska).

NDH įkūrimą 1941 m. balandžio 10 d. paskelbė Ustašės vadovo pavaduotojas Slavko Kvaternikas. Kroatijos marionetinės valstybės vadovu (Poglavnik) tapo Ante Paveličius. Paveličius atėjo į valdžią su Musolinio ir Hitlerio palaiminimu. Popieriuje tai buvo karalystė, valdoma Savojos rūmų karaliaus Tomislavo II (Splito kunigaikščio). Tačiau Tomislavas II buvo tik figūrinis asmuo, neturintis realios valdžios.

Strateginiu požiūriu naujos marionetinės valstybės įkūrimas buvo akivaizdus Hitlerio bandymas sutaikyti užkariautas Jugoslavijos tautas, kad iki minimumo sumažintų reikalingas okupacines pajėgas (atsižvelgiant į būsimos operacijos "Barbarossa" planus). Vladko Mačekas (Vladko Maček), Kroatijos valstiečių partijos, tuo metu stipriausios Kroatijoje išrinktos partijos, vadovas, atsisakė vokiečių pasiūlymo vadovauti vyriausybei, tačiau tą pačią dieną, kai Kvaternikas paskelbė deklaraciją, paragino žmones paklusti naujajai vyriausybei ir bendradarbiauti su ja. Balandžio 20 d. atvykęs Ante Paveličius tapo poglavniku (lyderiu, koreliuojančiu su führer - geriau versti kaip "vadovu"). Oficiali Romos katalikų bažnyčios pozicija šiuo laikotarpiu taip pat buvo atvirai teigiama.

1941 m. gegužės 19 d. Paveličius ir Musolinis, remdamiesi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rapalo mieste pasirašyta sutartimi tarp Serbų karalystės ir Italijos, pasirašė Romos operatyvinę sutartį, pagal kurią NDH turėjo perduoti Italijai (pagal Rapalo sutartį) beveik visą Dalmatiją ir dalį Hrvatsko primorje bei Gorski kotar. Be to, NDH buvo uždrausta turėti laivyną. Šios "sutartys" labiau nei kas kita iliustruoja šalies priklausomybę nuo Ašies galybių.

Teroro ir masinių žudynių valstybė

Didelė dalis Nepriklausomos Kroatijos valstybės gyventojų nebuvo kroatai, daugiausia dėl to, kad prie jos buvo prijungta Bosnija. Joje gyveno daug serbų (apie 19 % tuometinės Kroatijos gyventojų, daugiau kaip 30 % NDH gyventojų), Bosnijos musulmonų (didžiausia tuometinės Bosnijos gyventojų grupė, daugiau kaip 10 % NDH gyventojų), vokiečių, vengrų ir kitų gyventojų. Katalikai (daugiausia kroatai, vokiečiai ir vengrai) sudarė kiek daugiau nei 50 % iš 6,3 mln. gyventojų. Mile Budakas, NDH politikas ir ministras - taip pat kroatų rašytojas - iš karto pasinaudojo proga paskelbti musulmonus "broliais" ir norėjo priversti juos atsiversti į krikščionybę. Daugelis kroatų pritaria minčiai, kad dauguma Bosnijos musulmonų iš tikrųjų yra kroatai, kurie buvo atversti į islamą per turkų invaziją XV amžiuje.

Daugelis Bosnijos musulmonų priėmė NDH (daugeliu atvejų buvo priversti ją priimti baudžiami atsivertimu į krikščionybę arba mirties bausme) ir iš karto įsitraukė į veiklą. Liūdniausiai pagarsėjusi islamo Ustase divizija buvo 13-oji Waffen kalnų divizija SS Handschar. Pagarbai musulmonų tikėjimo kariams Kroatijos sostinėje Zagrebe buvo pastatyta mečetė, žinoma kaip "Poglavnikova dzamija" arba Poglavniko mečetė. Nepaisant Paveličiaus patikinimų dėl lygybės su kroatais, daugelis musulmonų greitai tapo nepatenkinti Kroatijos valdymu. Vienas musulmonų lyderis pranešė, kad nė vienas musulmonas neužėmė įtakingo posto administracijoje. NDH teritorijoje prasidėjo įnirtingos kovos tarp ustašų, čekistų ir jugoslavų partizanų. Kai kurie Ustašės milicijos daliniai įsitikino, kad musulmonai simpatizuoja komunistams, ir sudegino jų kaimus bei nužudė daug civilių gyventojų.

Ustašė beveik iš karto priėmė rasinius įstatymus, kuriuose atsispindėjo nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos ideologijos perėmimas, akcentuojant kroatų nacionalinius klausimus.

Pirmajame 1941 m. balandžio 17 d. "Teisiniame įsakyme dėl tautos ir valstybės gynimo" buvo nurodyta mirties bausmė už "Kroatijos tautos garbės ir gyvybinių interesų bei Nepriklausomos Kroatijos valstybės išlikimo pažeidimą". Netrukus po jo sekė 1941 m. balandžio 30 d. "Teisinė rasių tvarka" ir 1941 m. birželio 4 d. "Teisinė arijų kraujo ir kroatų tautos garbės apsaugos tvarka", taip pat 1941 m. birželio 4 d. "Įsakymas dėl rasinio-politinio komiteto sudarymo ir apibrėžimo". Šių teisės aktų vykdymas buvo užtikrinamas ne tik per įprastinius teismus, bet ir per naujus neeilinius teismus, taip pat per mobiliuosius karo lauko teismus su išplėstine jurisdikcija.

Įprastiniai kalėjimai nebegalėjo atlaikyti naujų kalinių srauto, todėl Ustašos vyriausybė pradėjo rengti teritoriją, kuri 1941 m. liepos mėn. tapo Jasenovaco koncentracijos stovykla. Galiausiai režimas įsteigė koncentracijos stovyklas vienuolikoje skirtingų vietų.

Ustašai, siekdami išstumti serbus, pradėjo sąmoningą masinių žudynių, deportacijų ir prievartinio religijos keitimo kampaniją. Žydai ir čigonai buvo visiškai sunaikinti, t. y. jiems buvo surengta masinių žudynių kampanija, o iš dalies ir deportacija.

Jasenovaco koncentracijos stovykloje buvo nužudyta iki šimto tūkstančių žmonių (kai kuriais duomenimis, ši stovykla buvo trečia pagal dydį Antrojo pasaulinio karo stovykla). Apskaičiuota, kad iš viso Ustase žuvo apie 600 000 žmonių, tačiau siekiant tai nuslėpti, visi rašytiniai dokumentai buvo sunaikinti.

Nuolatinis teroras, masinės žudynės, moterų prievartavimas ir savo aukų turto plėšimas Nepriklausomoje Kroatijos valstybėje privertė sukilti visų pirma serbus. Pasak Glaizės fon Horstenau (Glaise von Horstenau) pranešimų, Hitleris pyko ant Paveličiaus, kurio politika pakurstė sukilimą Kroatijoje - dėl to Hitleris prarado galimybę įtraukti Nepriklausomos Kroatijos valstybės pajėgas į Rytų frontą. Be to, Hitleris buvo priverstas į sukilimo malšinimą įtraukti savo pajėgas. Dėl šios priežasties 1942 m. rugsėjo 23 d. Hitleris iškvietė Paveličių į savo karo vadavietę Vinicoje (Ukraina). Todėl Paveličius pakeitė savo ginkluotųjų pajėgų ministrą Slavko Kvaterniką ne tokiu uoliu Jure Francetičiumi. Prieš susitikimą su Hitleriu, norėdamas nuraminti visuomenę, Paveličius paskelbė "Svarbų vyriausybės pranešimą" ("Važna obavijest Vlade"), kuriame grasino tiems, kurie skleidė žinias "apie neegzistuojančius grasinimus, kad vienos užsienio jėgos atstovai nuginkluos ustašų dalinius, kad Kroatijos kariuomenę pakeis užsienio kariuomenė, kad užsienio valdžia užgrobs valdžią Kroatijoje..." (Hrvatski narod, 1942 m. rugsėjo 3 d.)

Hansas Helmas, paskirtas Nepriklausomos Kroatijos valstybės gestapo viršininkas, 1943 m. sausio 14 d. konfidencialiame pranešime (pavadinimu "Partizanų pavojaus pagrindas"), atsiųstame generolui Kaschei, rašė: "Daugiausia partizanų gretų yra iš serbų - dėl to, kad jie yra labiausiai persekiojami.... naujasis režimas Kroatijoje pradėjo serbų naikinimo ir naikinimo programas, kurias (programas) viešai remia aukščiausi Kroatijos valdžios sluoksniai, ir (programos) priimtos kaip pagrindinis valdžios tikslas. Tai, kad iš oficialiosios ustašių pusės - spaudžiant sukilimui ir dėl įvykių eigos - sklido kitokios kalbos, netgi buvo užsiminta apie susitaikymą, - nepalieka jokių galimybių kompensuoti žalą, kurią padarė, pavyzdžiui, daktaras Mile Budakas, faktinis (Kroatijos) ministras Berlyne..." Paskirtasis generolas Horstenau rašė savo ataskaitoje: "Dėl padarytų klaidų ir žiaurumų bei korupcijos ustašų judėjimas yra taip susikompromitavęs, kad vyriausybės vykdomoji valdžia (krašto apsauga ir policija) turi būti atskirta nuo vyriausybės - net už bet kokių galimų ryšių su vyriausybe nutraukimo kainą ..."

Karo pabaiga

1944 m. rugpjūtį NDH vyriausybės užsienio reikalų ministras Mladenas Lorkovićius ir karo ministras Ante Vokićius bandė įvykdyti perversmą prieš Ante Pavelićių. Perversmas nepavyko, o jo sąmokslininkams buvo įvykdyta mirties bausmė.

1945 m. pradžioje NDH kariuomenė kartu su vokiečių ir kazokų daliniais pasitraukė Zagrebo link ir dar savaitę po Vokietijos kapituliacijos 1945 m. gegužės 9 d. tęsė kovas. Netrukus jie buvo įveikti ir Nepriklausoma Kroatijos valstybė (NDH) faktiškai nustojo egzistuoti 1945 m. gegužę, artėjant karo pabaigai. Tito partizanų pajėgų, prie kurių prisijungė sovietų Raudonoji armija, veržimasis į priekį lėmė masinį ustašių atsitraukimą Austrijos link.

1945 m. gegužės mėn. didelė kolona, sudaryta iš Ustašos pasekėjų, NDH kariuomenės karių ir civilių, atsitraukė nuo partizanų pajėgų ir patraukė į šiaurės vakarus Italijos ir Austrijos link. Ante Paveličas atsiskyrė nuo grupės ir pabėgo į Austriją, Italiją ir galiausiai Argentiną. Likusi grupės dalis, kurią sudarė daugiau kaip 150 000 karių (įskaitant kazokų karius) ir civilių, derėjosi dėl perėjimo su britų pajėgomis Austrijos ir Slovėnijos sienos pusėje. Tuomet britų kariuomenė dalį jų perdavė partizanų pajėgoms.

Pasibaigus karui buvo įkurta JugoslavijosSocialistinė Federacinė Respublika, o Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos Konstitucijoje Kroatija bei Bosnija ir Hercegovina oficialiai buvo įvardytos kaip viena iš šešių naujosios valstybės sudėtinių dalių.