Jugoslavija (SFRJ): socialistinė federacinė valstybė 1945–1992

Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika – Jugoslavijos valstybė, gyvavusi nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos (1945 m.) iki oficialaus jos iširimo 1992 m. (faktiškai valdžios centras ir bendri federaciniai institucijų mechanizmai žlugo 1991 m., vykstant Jugoslavijos karams). Tai buvo socialistinė valstybė ir federacija, kurią sudarė Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija, Juodkalnija, Serbija ir Slovėnija. 1992 m. dvi likusios valstybės, vis dar teigiančios esą federacijos dalis – Serbija ir Juodkalnija – įkūrė Jugoslavijos Federacinę Respubliką (vėliau vadintą Serbijos ir Juodkalnijos valstybiniu susivienijimu), kurią tarptautinė bendruomenė iš dalies traktavo ne kaip SFRJ teisių perėmėją, o kaip naują politinį darinį.

Susikūrimas ir pirmieji metai

1945 m. rugpjūčio mėn. buvo suformuotas laikinasis parlamentas, į kurį įėjo delegatai iš įvairių šalies dalių, taip pat atstovai iš prieškario partijų ir nepriklausomų asmenų. 1945 m. lapkričio 11 d. surengti rinkimai į dviejų rūmų parlamentą – planuotas Federalinės tarybos ir Tautybių tarybos sudarymas, turėjęs vykdyti Steigiamojo susirinkimo įgaliojimus. Rinkimuose dalyvavo Liaudies fronto kandidatų sąrašas, kuriam aktyviai rėmėsi Josipas Brozas Tito ir komunistų partija. Oficiali procedūra numatė atskiras balsadėžes opozicijai, tačiau rinkimų praktikoje daugelyje vietų buvo priemonių, leidusių identifikuoti priešininkų balsus (tarp jų ir saugumo pajėgų, žinomų kaip OZNA, veikla), todėl rinkimų laisvės vertinimai yra prieštaringi.

Politinė sistema ir reforma

Savo pamatine forma SFRJ buvo vienašalė sistema, kurioje dominavo Komunistų partija (vėliau – Jugoslavijos komunistų sąjunga). Tačiau Jugoslavija tuo pačiu išsiskyrė tam tikrais decentralizacijos ir savivaldos elementais: nuo 1950–1960 m. buvo diegiamas darbininkų savivaldos modelis (įmonių savivalda), ekonomikoje buvo derinami planiniai sprendimai ir rinkos mechanizmai. 1948 m. įvyko svarbus posūkis – Tito ir komunistų vadovybės konfliktas su Sovietų Sąjunga (informbiro konfliktas), po kurio Jugoslavija vystė savarankišką užsienio politiką.

1963 m. priimta konstitucija pakeitė šalies pavadinimą į Socialistinę Federacinę Respubliką Jugoslaviją ir formalizavo federalinę struktūrą. 1974 m. konstitucija dar labiau decentralizavo valdžią, suteikė didesnes teises ir autonomiją respublikoms bei teritorijoms, taip pat įteisino kolektyvinę prezidentūrą, kuri turėjo funkcionuoti po Tito mirties (Tito vadovavimas pasibaigė 1980 m.). Ši decentralizacija vėliau prisidėjo prie politinių ir ekonominių įtampų tarp regionų.

Užsienio politika ir tarptautinė padėtis

Jugoslavija aktyviai formavo nepriklausomos užsienio politikos kryptį ir tapo vienu iš judėjimo „nepriklausomųjų valstybių“ (Non-Aligned Movement) lyderių. Šalies vadovas Josipas Brozas Tito buvo žinomas kaip svarbi tarptautinė figūra, palaikanti ryšius tiek su Vakarais, tiek su neblokuotomis šalimis. Tai leido Jugoslavijai gauti ekonominę ir politinę paramą iš įvairių partnerių, išlikti tam tikra laisvės zona tarp Rytų ir Vakarų blokų ir plėtoti savitą socialistinės ekonomikos modelį.

Ekonomika ir visuomenė

Jugoslavijos ekonomika buvo mišri: egzistavo nacionalizuotos įmonės, tačiau daug dėmesio skirta darbuotojų savivaldai ir rinkos mechanizmams. 1950–1970 m. vyko spartus industrializacijos procesas, infrastruktūros plėtra ir miestų augimas. Vis dėlto regioninis skirtumas tarp labiau išsivysčiusių republikų (Slovėnija, Kroatija) ir mažiau išsivysčiusių (Kosovas, Makedonija, kai kurios Serbijos dalys) didėjo. 1980–1990 m. ekonomiškai blogėjant, augo skolos ir infliacijos problemos, o tai stiprino socialinę įtampą ir politinį nepasitenkinimą.

Suirutė ir iširimas

Per vėlyvuosius 1980-uosius nacionalistiniai judėjimai ir politiniai konfliktai tarp respublikų stiprėjo. 1990 m. daugelis respublikų surengė pirmuosius daugpartijinius rinkimus, o 1991–1992 m. kelių respublikų nepriklausomybės deklaracijos (Slovėnija, Kroatija, Makedonija, Bosnija ir Hercegovina) ir su tuo susijusios karo veiksmai lėmė federacijos faktišką žlugimą. Konfliktai išsivystė į kruvinus karus, ypač Kroatijoje ir Bosnijoje, kurių pasekmės buvo didžiulės žmogaus teisių pažeidimų, etninio valymo ir didelių civilių aukų.

1992 m. susikūrusi Jugoslavijos Federacinė Respublika (Serbija ir Juodkalnija) bandė pateisinti savo teises kaip SFRJ įpėdinę, tačiau tarptautinė bendruomenė ir tarptautinės organizacijos dažnai laikė ją nauju politiniu subjektu. Vėliau 2003 m. pavadinimas pakeistas į Serbijos ir Juodkalnijos valstybę, o 2006 m. Juodkalnijos referendumas ir išstojimas užbaigė paskutinį bendros valstybės etapą.

Paveldo reikšmė

SFRJ paliko mišrų palikimą: iš vienos pusės – unikalų bandymą suderinti socializmą, federalizmą ir savivaldos elementus bei aktyvią neblokuotos užsienio politikos poziciją; iš kitos – neišspręstas nacionalinių skirtumų ir decentralizacijos padariniai, kurie vėliau prisidėjo prie smurtinio iširimo. Jugoslavijos klestėjimo ir žlugimo istorija tebėra svarbi tolimesniam regiono politinių, ekonominių ir socialinių procesų supratimui.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika?

Klausimas: Kas valdė Jugoslaviją iki 1980 m.?

K: Kada Slovėnija ir Kroatija paskelbė nepriklausomybę?

K: Kiek valstybių norėjo likti sąjungos dalimi po 1992 m.?

K: Ką Serbija ir Juodkalnija sudarė po 1992 m.?

K: Ar tarptautiniai lyderiai pripažino šią naująją sąjungą kaip SFRJ įpėdinę?

Paieška pagal raidę