Edvardas III - Anglijos karalius (1312–1377): Šimtametis karas ir reformos

Edvardas III (1312 m. lapkričio 13 d. – 1377 m. birželio 21 d.) buvo Anglijos karalius, kuris valdė apie 50 metų (1327–1377). Jo valdymo laikotarpis – vienas iš svarbiausių viduramžių Anglijos istorijoje: Edvardas sustiprino karaliaus autoritetą, pertvarkė kariuomenę ir laivyną bei įtvirtino Parlamentą kaip svarbią valdymo instituciją.

Ankstyvieji metai ir valdžia

Edvardas tapo karaliumi jauname amžiuje. Jis buvo karūnuotas, kai jam buvo keturiolika metų, po to, kai jo tėvas buvo priverstas atsisakyti sosto. Nuo pat pradžių valdžia priklausė ir dvarui, ir įvairiems patarėjams, tačiau pamažu Edvardas įtvirtino savo pozicijas ir su laiku tapo aktyviu bei įtakingu karaliumi.

Užsienio politika ir Šimtametis karas

Edvardas reikalavo Prancūzijos sosto per savo motiną, o po politinių įtampų 1337 m. jis pasiskelbė Prancūzijos sosto įpėdiniu ir taip pradėjo Šimtametį karą. Prieš tai jis taip pat dalyvavo kovose su škotus – sėkmės Škotijos fronte didino jo prestižą ir karines patirtis.

Karas su Prancūzija ilgainiui atnešė Anglijai reikšmingų pergalių. Po pergalių prie Kreisio (1346) ir Puatjė (1356) buvo pasiekta dominanti pozicija, o vėliau – 1360 m. – sudaryta Bretanės sutartis (Traktatas Brétigny), pagal kurią Anglija gavo dideles teritorijas ir laikiną pranašumą Prancūzijoje. Svarbu pabrėžti, kad karo eiga kito: bent kartą Edvardas prarado ambiciją nuolat reikalauti Prancūzijos karūnos, bet konfliktas tęsdavosi.

Karinės reformos ir laivynas

Edvardas stiprino anglų karinę galią: skatino ilgojo lanko (longbow) naudojimą, gerino kavalerijos ir pėstininkų taktiką bei organizaciją. Jo laikais Anglija tapo viena stipriausių jūrinių valstybių – aktyvinta laivyno plėtra leido kontroliuoti prekybą ir vykdyti invazijas per Kanalą.

Vidaus politika, teisės ir institucijos

Edvardas aktyviai rėmė institucijų vystymąsi. Jis įsteigė Pasagos ordiną, kurį laikė garbės ir lojalumo ženklu karo bei dvaro elitei. Per jo valdymą aiškėjo Parlamento (ypač Bendruomenių rūmų) vaidmuo – karalius dažniau kvietė Parlamentą rinkti mokesčius kariuomenei ir administracijai. Po maro protrūkio atsirado ir teisinių reglamentų, pavyzdžiui, darbo įstatymų priemonių, skirtų kintančiai darbo jėgos situacijai reguliuoti.

Juodoji mirtis ir ekonomika

Vidurio 14 a. Angliją pasiekė Juodoji mirtis (1348–1350), kuri smarkiai sumažino gyventojų skaičių ir paveikė ekonominius bei socialinius santykius. Po maro atsirado darbo jėgos stoka, pakilo darbo užmokestis, o feodalinės prievolės ėmė silpnėti. Edvardas ir jo patarėjai bandė reaguoti teisės aktais ir fiskalinėmis priemonėmis, siekdami stabilizuoti valstybės biudžetą.

Šeima, įpėdiniai ir ilgalaikės pasekmės

Edvardas vedė Filippą iš Hainauto (santuoka 1328 m.), pora susilaukė daugelio vaikų. Kadangi karališkieji vaikai dažnai gimė užsienyje ar kelionėse, juos dažnai vadino pagal gimimo vietą. Vyriausias sūnus princas Edvardas „iš Vudstoko“ vėliau tapo plačiai žinomas kaip Edvardas, Juodasis princas) — jis pasižymėjo karinėmis pergalėmis, bet mirė anksčiau už tėvą. Jo sūnus tapo Ričardu II, kuriam vėliau buvo atimta valdžia, kai jį nuvertė jo pusbrolis Henrikas IV. Henriko tėvas buvo Jonas "iš Gaunto", kuris vedė Lankasterių palikuonę; šios Lankasterių ir Jorkų dinastinės kovos vėliau virs Rožių karais.

Be to, Edvardo III sūnus Lionelis "iš Antverpeno" (kuriam priklausė teisė per Povilą, vyresnį už Joną) – iš jo kilusios linijos vėliau kėlė pretensijas į troną. Tai sudarė sudėtingą paveldėjimo situaciją, kuri galiausiai prisidėjo prie dinastinių konfliktų Anglijoje.

Mirtis, paveldas ir istoriografija

Senstantis Edvardas dėl sveikatos problemų tapo mažiau aktyvus. 1377 m. birželio 21 d. jis mirė, sulaukęs 64 metų. Jo valdymas paliko mišrą paveldą: iš vienos pusės – stipri karinė tradicija, institucijų stiprinimas ir kultūrinis prestižas; iš kitos – brangios karinės kampanijos, ekonominiai sunkumai ir ilgalaikiai socialiniai pokyčiai po Juodosios mirties.

Savo laikais ir šimtmečius po jo Edvardas III buvo dažnai giriamas kaip didis karalius. Vėlesnės vigo (Whig) istoriografijos kartais kritikavo jį dėl nuotykių ieškojimo ir išlaidumo, tačiau XX–XXI a. istorikai vertina jo valdymą išsamiau: jie pabrėžia Edvardo administracinius pasiekimus, karinius laimėjimus ir institucijų, ypač Parlamento vaidmens, plėtrą.

Trumpas suvestinis vertinimas

• Valdymo trukmė: apie 50 metų (1327–1377).
• Karinė galia: Edvardas pakėlė Angliją į vieną stipriausių Europos karinių ir jūrinių galių.
• Pagrindiniai įvykiai: Šimtametis karas, pergalės prie Kreisio ir Puatjė, Pasagos ordino įkūrimas, Juodoji mirtis.
• Paveldas: stipresnės karinės institucijos, didesnis Parlamento vaidmuo, dinastinės įtampos, kurios vėliau išprovokavo Rožių karus.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Edvardas III?

K: Kiek metų buvo Edvardui, kai jis tapo karaliumi?

K: Ką padarė Edvardas, kad jo valdymo metu Anglija tapo stipriausia karine galia?

Klausimas: Kokių dar pasiekimų Edvardas pasiekė valdydamas?

K: Kaip vėlesnės kartos vadino vieną iš Edvardo sūnų?

K: Kas perėmė karaliaus Edvardo III sostą po jo mirties?

K: Apie ką buvo Rožių karai?

Paieška pagal raidę