Juodasis princas Edvardas (1330–1376) – Anglijos princas ir karvedys

Juodasis princas Edvardas (1330–1376) – Anglijos Velso princas ir legendinis karvedys, laimėjęs Kresi ir Puatjė mūšius, Įgulos ordino steigėjas, ryški viduramžių karinės strategijos figūra.

Juodasis princas Edvardas (1330 m. birželio 15 d., Vudstoko rūmai, Oksfordšyre - 1376 m. birželio 8 d., Vestminsterio rūmai) buvo vyriausias Anglijos karaliaus Edvardo III sūnus ir vienas žymiausių XIV a. karvedžių.

Gyvenimas ir karjera

Edvardas gimė Vudstoko rūmuose netoli Oksfordo. Jau jaunystėje dalyvavo tėvo vadovaujamuose žygiuose į Prancūziją. 1343 m. jis tapo Velso princu ir pradėjo formuotis kaip neprilygstamas raitelių ir lankininkų vadovas. 1346 m. Edvardas suvaidino svarbų vaidmenį laimint Kresi mūšį, o 1356 m. vedė anglų pajėgas į pergalę Puatjė mūšyje, kur buvo paimtas nelaisvėn Prancūzijos karalius Jonas II, o Anglija įgijo derybinę persvarą.

Po Puatjė sekusių pergalių Edvardas turėjo didelę įtaką taikos deryboms, kurios vėliau virto Bretinjė (Brétigny) sutartimi 1360 m. Jis taip pat buvo vienas iš Įgulos ordino steigėjų ir aktyviai dalyvavo kariuomenės organizavime. 1337 m. jam suteiktas Kornvalio kunigaikščio titulas (pirmasis istorijoje), o 1362 m. jis buvo paskirtas Akvitanijos (Anglijos valdų Prancūzijos pietuose) princu, kur administravo regioną iš Bordo.

Karvedžio stilius ir sveikata

Edvardo kariniai veiksmai pasižymėjo efektyviu ilgo nuotolio lankininkų ir raitelių deriniu bei greitais žygiais (chevauchée). Tačiau jo vadovavimas ir administravimo būdas Akvitanijoje dažnai buvo griežtas — tai kartais skatino vietos gyventojų ir priešiškų pajėgų pasipriešinimą. Po intensyvių kampanijų jis sunkiai susirgo: visą likusį gyvenimą kamavo lėtinės ligos ir skausmai, kurie silpnino jo sveikatą ir darbingumą.

Asmeninis gyvenimas

1361 m. Edvardas vedė savo pusseserę Joaną iš Kento (ginkluotoji ir žinoma kaip Gražioji Kento moteris). Porai gimė du sūnūs: vyresnysis Edvardas (vadinamas Edwardu iš Anguljemo arba tiesiog Edvardu, mirė vaikystėje) ir Ričardas, kuris vėliau tapo Anglijos karaliumi Ričardu II. Vyresnysis sūnus mirė būdamas mažametis (apie penkerių–šešerių metų).

Vardas „Juodasis princas“ ir mirtis

Istorijoje Edvardas paprastai vadinamas „Juodasis princas“, tačiau šio pravardės kilmė nėra tiksliai žinoma. Siūlomos versijos: pravardė kilo nuo juodų šarvų ar skydų, nuo jo griežto, žiauresnio elgesio per žygius arba ji atsirado tik vėlesniais šaltiniais ir legendomis. Tikra jos kilmė lieka diskutuotina.

Edvardas mirė 1376 m. birželio 8 d. Vestminsterio rūmuose, būdamas 45 metų. Kadangi jo tėvas Edvardas III tebebuvo gyvas, jis niekada netapo karaliumi. Jis buvo palaidotas Kenterberio katedroje, kur stovi ir jo monumentalus kapas su išlikusia epitafija bei epitominioje pozoje atkurtu kareivišku atvaizdu. Prieš mirtį jis paprašė tėvo suteikti Velso princo titulą savo sūnui Ričardui — prašymas, kurio dėka Ričardas vėliau tapo sostininku.

Paveldas

Juodasis princas išliko vienu ryškiausių Viduramžių Anglijos karininkų: jo žygiai ir pergalės formavo Henriko III palikuonių politiką Prancūzijoje ir prisidėjo prie Šimtametio karo raidų. Jo sūnaus Ričardo II karaliavimas ir paties Edvardo reputacija taip pat turėjo ilgalaikį poveikį viduramžių anglų istorijos interpretacijai. Jo kapas Kenterberio katedroje bei istoriniai raštai ir kronikos išlaikė jo atminimą iki šių dienų.

Paieška pagal raidę