Antverpeno Lionelis (Klarenso hercogas, 1338–1368) — valdžia Airijoje
Antverpeno Lionelis, Klarenso kunigaikštis (1338 m. lapkričio 29 d. - 1368 m. spalio 7 d.), gimęs Antverpene, buvo trečiasis Edvardo III sūnus.
Būdamas dar vaikas, jis buvo susietas santuoka su Elžbieta de Burgh — Viljamo de Burgh, 3-iojo Ulsterio grafo, dukterimi; santuokos ceremonija įvyko 1342 m. rugpjūčio 15 d. Londono Taueryje. Tik 1352 m., kai Lioneliui sukako apie 14 metų, santuoka buvo „įvykdyta“ (teisėtai įregistruota ir pripažinta pagal to meto papročius), o jis perėmė Elžbietos paveldėtas žemes bei titulus Airijoje. Garsusis anglų poetas Džefris Čoseris (Geoffrey Chaucer) tuo metu tarnavo Elžbietos valdų ūkiniame personalo rate.
Kariškai ir politiškai Lionelis užėmė svarbius vaidmenis: jis buvo Edvardo III atstovas (tėvo įgaliotinis) Anglijos reikaluose; 1355 m. jis formalizuotai tapo Ulsterio grafu per sutuoktinės paveldėjimą. 1361 m. Lionelis išvyko į Dubliną ir ėmė eiti vyriausiojo Airijos gubernatoriaus (lordo leitenanto) pareigas, bandydamas stiprinti anglų kronos kontrolę Airijoje. 1362 m. Edvardas III pakėlė jį į Klarenso hercogus, o karaliaus rūmuose buvo svarstomi ir platesni politikos tikslai — tarp jų galimos pretenzijos į Škotijos sostą, siekiant sustiprinti valdžios pozicijas Britanijos salose.
Viena pagrindinių Lionelio ir Dublino administracijos problemų buvo anglų kolonistų – t. y. vietos angliškos kilmės gyventojų – polinkis „airiškėti“ (įsisavinti airiškas kalbas, papročius ir teisines formas). Siekiant sustabdyti šį procesą, 1366 m. buvo priimti žinomi Kilkenio statutai, skirti užkirsti kelią angliškos bendruomenės ir airių susiliejimui. Statutai, kuriuos sankcionavo angliškoji valdžia, draudė, be kita ko:
- anglams tuoktis su airiais;
- įsivaikinti Airijos vaikus (anglų šeimoms tapti globėjais ar „fosterinti“ airių vaikus pagal airiškas tradicijas);
- naudoti airiškus pavadinimus;
- dėvėti airiškus drabužius;
- žaisti hurlingo žaidimą;
- groti airišką muziką.
- taikyti airišką teisinę praktiką (Brehon teisę) arba spręsti ginčus pagal airiškus papročius.
Kilkennio statutai buvo platesnė pastanga išlaikyti anglišką kultūrinį ir teisinį atskyrimą, tačiau jų įgyvendinimas regionuose buvo sunkus, nes angliškos valdžios pozicijos Airijoje jau buvo sumažėjusios ir daugelyje sričių stiprėjo vietinė airių įtaka. Dėl šių sunkumų, karo ir administracinių iššūkių Lioneliui buvo sudėtinga ilgai išlaikyti tiesioginę kontrolę, todėl 1367 m. jis grįžo į Angliją.
Po pirmosios žmonos Elžbietos mirties Lionelis 1368 m. birželį lankydamasis Italijoje vedė Pavijos valdytojo Galeazzo Visconti (mirė 1378 m.) dukterį Violantę (Violante). Keliaudamas po Italiją jis susirgo ir 1368 m. spalio 7 d. mirė Alboje. Jo palaikai buvo pargabenti ir palaidoti Klero vienuolyne, Suffolke, Anglijoje.
Vienintelė žinoma Lionelio palikuonė – duktė Filipa Plantagenet – 1368 m. ištekėjo už Edmundo Mortimerio, 3-iojo Maršo grafo (1351–1381). Per šią santuoką vystėsi genealoginė linija, kuri vėliau davė pagrindą Jorkų dinastijos pretenzijai į Anglijos sostą: Lionelis tapo Edvardo IV protėviu per Mortimerių ir Mortimerių paveldą, kurį vėliau paveldėjo Jorkų šeima.
Lionelio veikla Airijoje ir Kilkennio statutai turi ilgalaikį istorinį reikšmingumą: jie atspindi XIV a. bandymus sureguliuoti santykius tarp kolonistų ir vietinių gyventojų, taip pat buvo dalis platesnės angliškos politikos, siekusios išsaugoti ir plėsti karališkąją valdžią Britanijos salose.
Lionelio Antverpeno herbas
