Šimtametis karas (1337–1453): priežastys, svarbiausi mūšiai ir pasekmės

Priežastys

Vėlyvaisiais viduramžiais tarp Prancūzijos ir Anglijos vyko ilgas ir kartais chaotiškas konfliktas, kurį istorikai vadina Šimtametis karas. Oficialiai jis truko 116 metų — nuo 1337 iki 1453 m. Pagrindinė konflikto priežastis buvo teisės į Prancūzijos sostą ginčas: 1328 m. mirė Prancūzijos karalius Karolis IV, neturėdamas tiesioginio vyriškos lyties įpėdinio (sūnaus ar jaunesniojo brolio). Anglijos karalius Edvardas III laikėsi nuomonės, kad per savo motiną turi teisę į Prancūzijos karūną, todėl pretendavo į trūkęs teisės paveldą.

Prancūzijos valdžia ir diduomenė tam nepritarė. Pilypas VI iš Prancūzijos pareiškė savo pretenzijas, remdamasis Salijų teisės interpretacija, pagal kurią moterys negalėjo perduoti valdymo teisių savo sūnums. Šis dinastinis ginčas, kartu su teritoriniais interesais (ypač valdžia Žemajose šalyse ir Akvitanijoje), prekybiniais prieštaravimais ir senomis priešiškomis sąjungomis, palaipsniui peraugo į ilgalaikį karą.

Karinių jėgų ir resursų skirtumai

Pradžioje Prancūzija demografiškai ir išteklių atžvilgiu buvo stipresnė: jos gyventojų skaičius siekė maždaug 15–18 mln., kai Anglijos – apie 3–5 mln. Tačiau populiacijos dydis ne visada lemiąs pergalę. Prancūzija turėjo sąjungą su Škotija, o Anglija siekė paramos Žemųjų šalių dalyse. Anglų pajėgas taip pat stiprino efektyvios taktikos (ypač ilgasis lankas) ir mobilios surinktos kariuomenės, kurios savo ruožtu leido vykdyti greitas žygius bei chevauchée tipo reidus.

Pirmieji karo dešimtmečiai: jūra ir didžiosios mūšio pergalės

Jūrinė kova buvo svarbi konflikto dalis. 1340 m. Sluiso mūšyje anglai iškovojo reikšmingą pergalę jūroje — tai pagerino jų kontrolę Kanalo vandenyse ir sumažino prancūzų galimybes sutrikdyti anglų ryšius su kontinentu. Vėliau kovos daugiausia vyko Prancūzijos žemėse. 1346 m. anglai laimėjo ryškią pergalę Kresi (Crécy) mūšyje, kur didelį vaidmenį suvaidino ilgasis lankas ir naujos taktinės priemonės.

Juodoji mirtis ir sekanti fazė

Įvykiai Europoje paspartėjo ir pasikeitė dėl pandemijos. Juodoji mirtis (1347–1351 m.) smarkiai sumažino gyventojų skaičių ir laikinai sustabdė intensyvias karinę kampanijas, nors vietomis susirėmimai tęsėsi. Po ligos krizės karas atsinaujino: Juodasis princas Edvardas laimėjo Puatjė mūšį (1356 m.), kuriame į nelaisvę pateko Prancūzijos karalius Jonas II. Po ilgos derybų serijos ir laikinių paliaubų Anglija gavo didelę teritorijų dalį — pagal tam tikras sutartis anglams atiteko apytikriai ketvirtadalis Prancūzijos.

Prancūzijos atsakas ir laikas taikai

Naujasis Prancūzijos karalius Karolis V (valdė 1364–1380) sugebėjo atstatyti Prancūzijos pajėgas. Jam padėjo gebantis vadas Bertranas du Gesklinas. Anglai tuo metu turėjo vidinių ir užsienio problemų: Juodasis princas buvo įsitraukęs į Ispanijos reikalus, o Edvardas III senstelėjo ir ne visada galėjo asmeniškai vadovauti. Prancūzijos ir jos sąjungininkų (pvz., Kastilija) veikla atsiėmė prancūzų miestus iš anglų rankų. 1389–1415 m. vyko gana ilga paliaubų ir diplomatinės ramybės fazė.

Nauja angliškoji ataka ir Trojos sutartis

1415 m. prasidėjo naujas angliškos ekspansijos etapas, kai Anglijos karalius Henrikas V įsiveržė į Prancūziją. Jo kariuomenė su daug lankininkų laimėjo žymų Agincourt'o mūšį, kur anglai, nors ir buvo mažesni skaičiumi, sudaužė prancūzų raitelius ir diduomenę. Tuo metu Prancūzijos karalius Karolis VI kentėjo nuo psichikos sutrikimų ir negalėjo patikimai valdyti. Siekdama padidinti anglišką įtaką, Prancūzijos karalienė Izabelė Bavarijos karalienė leido susieti giminystės ryšius: ji išvedė savo dukterį už Henriko V ir pasirašė Trojos sutartį, kurioje buvo numatyta, kad Henrikas V bus įgaliotas tapti Prancūzijos įpėdiniu. Po 1422 m. mirties anglai teigė, jog Anglijos karalius Henrikas VI, kaip Henriko V sūnus, yra teisėtas Prancūzijos karalius.

Konflikto pabaigos etapas ir Žana d'Ark

Karas tęsėsi, tačiau 1429 m. įvyko lūžis: Žana d'Ark susilaukė prancūzų paramos ir vadovavo operacijoms, kurios atvedė prie svarbios pergalės — sėkmingos Orleano apgulties pakartotinio atlaisvinimo. Ji taip pat prisidėjo prie sėkmingų veiksmų prieš anglų pajėgas, tarp jų ir Patajaus mūšį. Žana sugrąžino moralei impulsą, atgavo daug miestų ir palydėjo Karolį VII į karūnavimą, tačiau ji nesugebėjo atsiimti Paryžiaus ir galiausiai pateko į nelaisvę. Ji buvo nuteista už ereziją ir 1431 m. sudeginta ant laužo; vėliau, po mirties, jos teismas buvo peržiūrėtas ir ji buvo reabilituota. Žanos d'Ark vaidmuo padėjo pagreitinti prancūzų atgimimą: po jos mirties prancūzai pamažu atkovojo teritorijas.

Diplomatiniai poslinkiai ir karo pabaiga

1435 m. Prancūzijai pavyko sudaryti svarbią diplomatinę pergalę — sudarė Arraso sutartį, kuri išryškino šalių politinius poslinkius. Galiausiai 1453 m. įvyko paskutinės reikšmingos kovos ir prancūzai pasiekė triuškinančią pergalę Kastiliono mūšyje — tai dažnai laikoma Šimtametio karo pabaiga. Po karo anglai prarado beveik visas kontinentines valdų dalis, išskyrus keletą nedidelių teritorijų (pvz., Calais), kurios liko anglų rankose dar apie šimtmetį.

Taktikos, technologijos ir karo pobūdis

Šimtametis karas parodė reikšmingus pokyčius viduramžių karo mene. Išryškėjo perėjimas nuo riteriškos kavalerijos dominavimo prie pėstininkų, lankininkų ir galiausiai pikininkų bei pėstininkų masių svarbos. Ilgasis lankas suteikė anglams didelį pranašumą atviromis kovoms, o vėliau pradėjo reikšmę turėti artilerija bei minkšta taktinė organizacija. Karai skatino kariuomenių profesionalizaciją, atsirado samdiniai ir mažos ginkluotos grupuotės (routiers), kurios po mūšių dažnai plėšikavo.

Pasekmės Prancūzijai ir Anglijai

• Prancūzija: ilgainiui karas prisidėjo prie karaliaus valdos centralizacijos, valstybės administracijos stiprėjimo ir nacionalinės tapatybės formavimosi. Nors šalį sunaikino karas ir epidemijos, pergalės leido atstatyti teritorinę vientisumą ir sustiprinti monarchiją.
• Anglija: prarado daug žemių kontinente, o karas papildomai apkrovė valstybės iždą. Ilgalaikės karo išlaidos ir vidiniai konfliktai (vėlesnės Vidurio Anglijos kovos tarp Lancastrų ir Jorkų giminės) lėmė politinį nestabilumą.
• Visuomenė ir ekonomika: karas kartu su Juodąja mirtimi smarkiai sumažino gyventojų skaičių, pakeitė darbo santykius, paskatino žemės ūkio ir karinės technologijos pokyčius, taip pat pakeitė karo finansavimo mechanizmus (skolos, mokesčiai, karinė administracija).
• Chivalryjos nuosmukis: riterių prestižas krito, nes masinės pėstininkų ir lankininkų pajėgos parodė, kad raiteliai nebėra karų sprendžianti jėga.

Santrauka

Šimtametis karas buvo sudėtingas, kelių atkarpų konfliktas, kuris formavo vėlyvosios viduramžių Europą: jis pakeitė karinius metodus, pagreitino valstybės institucijų vystymąsi ir prisidėjo prie nacionalinių valstybių susiformavimo. Nors anglai pirmiausia laimėjo ankstyvas mūšius, galutinę persvarą įgijo prancūzai — o 1453 m. pabaiga pažymėjo ryškų anglų dominavimo įtvirtinimo Europoje pabaigos momentą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Šimtametis karas?

K: Kiek laiko truko karas?

K: Kas sukėlė Šimtametį karą?

K: Kas buvo Prancūzijos karalius Karolis IV?

K: Kas manė turįs teisę tapti Prancūzijos karaliumi po Karolio IV mirties?

K: Kodėl Prancūzijos įstatymai neleido moterims valdyti ar perduoti teisių savo sūnums?

K: Kas nutiko dėl šio Anglijos ir Prancūzijos nesutarimo?

Paieška pagal raidę