Juodasis princas Edvardas (g. 1330 m. birželio 15 d. Vudstoko rūmuose, Oksfordšyre - m. 1376 m. birželio 8 d. Vestminsterio rūmuose) buvo vyriausias Anglijos karaliaus Edvardo III sūnus ir vienas ryškiausių XIV a. anglų karvedžių.
Ankstyvoji vaikystė ir titulas
Edvardas gimė Vudstoko rūmuose netoli Oksfordo. 1343 m. jam buvo suteiktas Velso princo titulas, ir nuo to laiko jis aktyviai dalyvavo tėvo karinėse kampanijose prieš Prancūziją. Jaunystėje jis pelnė karinę patirtį ir autoritetą, greitai išryškindamas drąsą bei taktinį sumanumą.
Karinė karjera ir žymūs mūšiai
Edvardas išgarsėjo kaip vienas pagrindinių Anglijos karvedžių Per Šimto metų karą. Jis dalyvavo ir turėjo svarbią rolę keliuose reikšminguose mūšiuose:
- 1346 m. — Kresi mūšyje (Crécy) jaunas Edvardas vadovavo arenai ir prisidėjo prie anglų pergalės prieš didesnes prancūzų pajėgas;
- 1356 m. — Puatjė mūšyje (Poitiers) jis vadovavo anglų armijai ir sugebėjo įkalinti Prancūzijos karalių Joną II, kas buvo vienas iš didžiausių anglų laimėjimų šio karo metu.
Be šių mūšių, Edvardas rengė vadinamuosius chevauchée žygius (pajamų ir teritorijų niokojimus) Prancūzijos pietvakariuose, taip pat vadovavo ekspedicijai į Ispaniją, kur 1367 m. laimėjo Nájera mūšį, remdamas Pedro I iš Kastilijos.
Valdymas, politinė atsakomybė ir ginčai
Edvardas buvo vienas iš Įgulos ordino steigėjų ir laikomas riteriškųjų idealų atstovu. Po Bretinjė (Brétigny) taikos (1360) jam buvo patikėta didesnė atsakomybė valdant anglų interesus Prancūzijos pietvakariuose, ypač Akvitanijoje. Jo administravimo metodai, mokesčiai ir kartais kieta tvarka sukėlė žmonių nepasitenkinimą; 1370 m. Limogės šturmas (kuriam tuo metu priskiriamas didelis civilių žudynių mastas) smarkiai pakenkė jo reputacijai ir sukėlė kritikos bangą tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje.
Asmeninis gyvenimas ir palikimas
1361 m. Edvardas vedė savo pusseserę Joaną iš Kento. Pora susilaukė dviejų sūnų: vyresnysis, taip pat vardu Edvardas, mirė vos šešerių; jaunesnysis buvo Ričardas, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Ričardu II. Kadangi Edvardas mirė prieš savo tėvą, jis niekada netapo karaliumi; artėjant mirties valandai jis paprašė tėvo, kad Velso princo titulas pereitų jo sūnui Ričardui.
„Juodasis princas“ — vardas ir mirtis
Įdomu, kad Edvardas istorijoje žinomas kaip „Juodasis princas“, tačiau tikslios šio pravardės kilmės nėra aiškios — yra kelios versijos: ji galėjo kilti iš tamsios šarvų spalvos, iš herbo ar vėlesnių kronikininkų apibūdinimų. Jis mirė būdamas 45 metų ir buvo palaidotas Kenterberio katedroje, kur tebėra jo kapo ir iškalbingi epitafijos bei laidojimo antkapiai.
Reikšmė ir vertinimas
Juodasis princas išlieka sudėtinga istorine figūra: jis yra prisimenamas kaip drąsus ir gabius karvedys, vienas iš simbolių anglų sėkmės Per Šimto metų kare, bet kartu ir kaip valdovas, kurio karinės priemonės kartais virto žiaurumu ir sukėlė ilgalaikių pasekmių regionams, kuriais jis valdė. Jo sūnus Ričardas II paveldėjo tiek titulą, tiek dalį jo politinio palikimo.
