Edvardas I (Longshanks) — Anglijos karalius, Velsų ir Škotijos užkariautojas

Edvardas gimė Vestminsteryje 1239 m. birželį ir buvo pavadintas ankstesnio karaliaus Edvardo Išpažinėjo vardu. Jis turėjo gerą išsilavinimą. Jo motina, prancūzų princesė, mėgo menus, o tėvas, karalius, domėjosi istorija. Edvardas buvo mokomas lotynų ir prancūzų kalbomis.

1254 m. anglų baimė dėl kastiliečių invazijos į Anglijos Gaskonijos provinciją paskatino Edvardo tėvą suorganizuoti keturiolikmečio sūnaus vedybas su Kastilijos karaliaus Alfonso X pussesere Eleonora.

Eleonora ir Edvardas susituokė 1254 m. lapkričio 1 d. Kastilijoje. Pagal vedybų sutartį jaunasis princas gavo 15 000 markių vertės žemės per metus. Nors karaliaus Henriko dovanos buvo didelės, jos Edvardui suteikė mažai nepriklausomybės. Gaskoniją jis gavo dar 1249 m., tačiau Simonas de Montfortas, šeštasis Lesterio grafas, kaip karaliaus leitenantas, gaudavo pajamas. Praktiškai Edvardas iš šios provincijos negavo nei valdžios, nei pajamų. 1254 m. gauta dotacija apėmė didžiąją dalį Airijos ir daug žemių Velse bei Anglijoje, įskaitant Česterio grafystę, tačiau karalius toliau kontroliavo žemes, ypač Airijoje, todėl Edvardo valdžia ten taip pat buvo ribota, o karalius gavo didžiąją dalį pajamų iš tų žemių.

Pilietinis karas

1264-1267 m. vyko Antruoju baronų karu vadinamas konfliktas, kuriame Simono de Montforto vadovaujamos baronų pajėgos kovojo prieš karaliui ištikimus asmenis. Pirmoji mūšio vieta buvo Glosterio miestas, kurį Edvardui pavyko atkovoti iš priešo. Kai į pagalbą sukilėliams atėjo Derbio grafas Robertas de Ferrersas, Edvardas susitarė su grafu dėl paliaubų, kurių sąlygas vėliau sulaužė. Tada Edvardas užėmė Nortamptoną iš de Montforto sūnaus, taip pat Simono. Galiausiai 1264 m. gegužės 14 d. baronų ir rojalistų pajėgos susitiko Leweso mūšyje. Dešiniajam sparnui vadovavęs Edvardas gerai pasirodė ir netrukus nugalėjo de Montforto pajėgų kontingentą Londone. Tačiau jis neprotingai persekiojo išsisklaidžiusį priešą ir grįžęs rado likusią karališkosios kariuomenės dalį nugalėtą. Pagal susitarimą, žinomą kaip Liuso susitarimas, Edvardas ir jo pusbrolis Henrikas iš Almeno buvo atiduoti de Montfortui kaip belaisviai.

Edvardas nelaisvėje išbuvo iki kovo mėnesio, o net ir paleistas į laisvę buvo griežtai stebimas. Tuo tarpu de Montfortas pasinaudojo savo pergale ir įkūrė faktinę vyriausybę. Jis net sušaukė 1265 m. parlamentą, vadinamą de Montforto parlamentu.

1265 m. gegužės 28 d. Edvardui pavyko pabėgti nuo savo globėjų ir jis prisijungė prie Glosterio grafo, kuris neseniai perbėgo į karaliaus pusę. Dabar Montforto parama mažėjo, ir Edvardas palyginti nedidelėmis pastangomis atkovojo Vusterį ir Glosterį. Tuo tarpu Montfortas sudarė sąjungą su Llywelynu ir pradėjo judėti į rytus, kad suvienytų jėgas su jo sūnumi Simonu.

Edvardui pavyko netikėtai užpulti Kenilvorto pilį, o paskui atkirsti Lesterio grafą.

1265 m. rugpjūčio 4 d. abi pajėgos susitiko antrajame didžiajame baronų karo mūšyje - Eveshamo mūšyje. Montfortui buvo mažai šansų pasipriešinti didesnėms karališkosioms pajėgoms, ir po pralaimėjimo jis buvo nužudytas ir nukankintas mūšio lauke.

Karas nesibaigė Montfortui mirus, ir Edvardas tęsė kampaniją. Per Kalėdas jis susitarė su jaunesniuoju Simonu de Montfortu ir jo bendražygiais Aksholmo saloje Linkolnšyre. Kovo mėnesį jis vadovavo sėkmingam Cinque Ports puolimui. Sukilėlių kontingentas išsilaikė beveik neįveikiamoje Kenilvorto pilyje ir nepasidavė iki pat taikinamojo Kenilvorto diktanto parengimo. Balandžio mėn. atrodė, kad Glosteris imsis reformų judėjimo bylos ir pilietinis karas atsinaujins, tačiau po pakartotinių derybų dėl Kenilvorto diktanto sąlygų šalys susitarė. Tačiau Edvardas mažai dalyvavo derybose dėl susitarimo po karų; šiuo metu jis daugiausia dėmesio skyrė būsimam kryžiaus žygiui planuoti.

Kryžiaus žygis ir prisijungimas

1268 m. birželio 24 d. Edvardas kartu su broliu Edmundu ir pusbroliu Henriku iš Almaino per iškilmingą ceremoniją priėmė kryžiuočių kryžių. Devintajame kryžiaus žygyje dalyvavo ir kai kurie buvę Edvardo priešininkai. Buvo labai sunku surinkti lėšų ekspedicijai.

Iš pradžių kryžiuočiai ketino išvaduoti apgultą krikščionių tvirtovę Akrą, bet prieš tai prancūzams atsitiko kelios nelaimės. Prancūzų pajėgas užklupo epidemija, kuri rugpjūčio 25 d. nusinešė paties karaliaus Liudviko gyvybę. Kai Edvardas atvyko į Tunisą, Karolis jau buvo pasirašęs sutartį su emyru, ir jam neliko nieko kito, kaip tik grįžti į Siciliją. Kryžiaus žygis buvo atidėtas iki kitų metų pavasario, tačiau pražūtinga audra prie Sicilijos krantų atgrasė Karolį Anžu ir Liudviko įpėdinį Pilypą III nuo tolesnių žygių.

Edvardas nusprendė tęsti kelionę vienas ir 1271 m. gegužės 9 d. pagaliau išsilaipino Akroje. Tuo metu situacija Šventojoje Žemėje jau buvo nestabili. Jeruzalė krito 1244 m., o Akras dabar buvo krikščionių teritorijos centras. Musulmonų valstybės, vadovaujamos Baibaro vadovaujamų mamulmonų, pradėjo puolimą ir dabar kėlė grėsmę pačiai Akrai. Ambasada pas mongolus padėjo surengti puolimą prieš Alepą šiaurėje, kuris atitraukė Baibaro pajėgas.

Lapkričio mėnesį Edvardas surengė reidą į Kaquną, kuris galėjo tapti priešakiniu tiltu į Jeruzalę, tačiau tiek mongolų invazija, tiek Kaquno puolimas nepavyko. Dabar padėtis atrodė vis labiau beviltiška. Galiausiai birželio mėn. musulmonų žudiko išpuolis privertė jį atsisakyti tolesnių žygių. Nors jam pavyko nužudyti žudiką, jis buvo sužeistas į ranką dalgiu, kuris, kaip baimintasi, buvo užnuodytas, ir per kitus mėnesius labai nusilpo.

Edvardas iš Akros išvyko tik rugsėjo 24 d. Atvykęs į Siciliją, jis sulaukė žinios, kad lapkričio 16 d. mirė jo tėvas. Ši žinia Edvardą labai nuliūdino, tačiau jis, užuot iš karto skubėjęs namo, neskubėjo keliauti į šiaurę. Po amžiaus vidurio sukrėtimų politinė padėtis Anglijoje buvo stabili, ir Edvardas buvo paskelbtas karaliumi mirus tėvui, o ne per savo karūnavimą, kaip buvo įprasta iki tol. Edvardui nesant, šalį valdė karališkoji taryba, kuriai vadovavo Robertas Burnellas. Naujasis karalius leidosi į kelionę sausuma per Italiją ir Prancūziją, kur, be kita ko, aplankė popiežių Romoje ir numalšino sukilimą Gaskonijoje. Tik 1274 m. rugpjūčio 2 d. jis grįžo į Angliją, o rugpjūčio 19 d. buvo karūnuotas.

Edvardo valdymas turėjo du pagrindinius etapus. Pirmasis etapas buvo taikios šalies administravimas. Antrasis etapas buvo karas su Velsu ir Škotija.

Administracija

Pirmiausia jam rūpėjo atkurti tvarką ir karališkąją valdžią po pražūtingo tėvo valdymo. Tam jis pakeitė valdytojus. Kancleriu jis paskyrė Robertą Burnelį, kuris šias pareigas ėjo iki pat savo mirties 1292 m. Tada Edvardas pakeitė daugumą vietos pareigūnų, pavyzdžiui, šerifus. Tai buvo padaryta siekiant pasirengti tyrimui, kurio metu bus nagrinėjami skundai dėl karališkųjų pareigūnų piktnaudžiavimo valdžia. Buvo priimti įstatymai, apibrėžiantys žemės nuosavybės teises, skolų išieškojimą, prekybą ir vietos taikos palaikymą.

Parlamentas

Edvardas reformavo Anglijos parlamentą ir pavertė jį pajamų šaltiniu. Valdant Edvardui parlamentas reguliariai rinkosi į posėdžius. 1295 m. įvyko reikšmingas pokytis. Į šį parlamentą, be lordų, buvo sukviesti po du riterius iš kiekvienos grafystės ir po du atstovus iš kiekvieno rajono. Anksčiau tikėtasi, kad bendruomenės nariai tiesiog pritars (pasakys "taip") jau priimtiems valdovų sprendimams. Dabar jie susirinkdavo turėdami visišką savo bendruomenių valdžią (plena potestas), kad pritartų Parlamento priimtiems sprendimams. Dabar karalius turėjo visišką paramą rinkdamas "pasaulietines subsidijas" iš visų gyventojų. Pasauliečių subsidijos buvo mokesčiai, renkami nuo tam tikros dalies visų pasauliečių kilnojamojo turto. Istorikai tai pavadino "pavyzdiniu parlamentu".

Karas Velse

Llywelyn ap Gruffudd buvo pagrindinis Velso lyderis. Jis atsisakė atiduoti pagarbą Edvardui ir vedė Simono de Montforto dukterį Eleonorą. 1276 m. lapkričio mėn. buvo paskelbtas karas. Pradinės operacijos buvo pradėtos vadovaujant Mortimeriui, Edmundui Kručbekui (Edvardo broliui) ir Vorviko grafui. Llivelino palaikymas tarp jo paties tėvynainių buvo silpnas.

1277 m. liepą Edvardas įsiveržė su 15 500 karių, iš kurių 9 000 buvo velsiečiai. Kampanija taip ir nesibaigė dideliu mūšiu, o Llywelynas netrukus suprato, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik pasiduoti. Pagal 1277 m. lapkričio mėn. sudarytą Aberkonvio sutartį jam liko tik Gvineddo žemė, nors jam buvo leista pasilikti Velso princo titulą.

Kai 1282 m. vėl prasidėjo karas, situacija buvo visiškai kitokia. Velsiečiams šis karas kilo dėl tautinės tapatybės. Jis turėjo platų palaikymą, ypač po bandymų Velso pavaldiniams primesti Anglijos teisę. Edvardui tai tapo užkariavimo karu. Karas prasidėjo nuo Dafyddo (jaunesniojo Llywelyno brolio), kuris buvo nepatenkintas 1277 m. iš Edvardo gautu atlygiu, sukilimo. Netrukus prie jo prisijungė Llywelynas ir kiti Velso vadai, ir iš pradžių velsiečiai patyrė karinę sėkmę. Tačiau gruodžio 11 d. velsiečių žygiai baigėsi, kai Llywelynas buvo įviliotas į spąstus ir nužudytas Orewino tilto mūšyje. Užkariavimą užbaigė 1283 m. birželį suimtas Dafyddas, kuris buvo nugabentas į Šrusberį ir kitų metų rudenį kaip išdavikas nuteistas mirties bausme.

Kiti sukilimai įvyko 1287-8 ir 1294 m. Abiem atvejais sukilimai buvo numalšinti. 1284 m. Rudlano statutu Velsas buvo prijungtas prie Anglijos ir gavo tokią pat administracinę sistemą kaip anglai, o grafystes prižiūrėjo šerifai.

Baudžiamosiose bylose buvo įvesta Anglijos teisė, nors velsiečiams buvo leista išlaikyti savo įstatymus kai kuriose turtinių ginčų bylose. Po 1277 m., o po 1283 m. - vis dažniau, Edvardas ėmėsi visapusiško Anglijos apgyvendinimo Velse projekto. Jis įkūrė naujus miestus, tokius kaip Flintas, Aberistvytas ir Ruddlanas.

Edvardas pradėjo didelę pilių statybos programą, kad suvaldytų velsiečius. Nuo jo pilių visoje Europoje buvo pradėtos plačiai naudoti strėlių angas pilių sienose, pasinaudojant Rytų įtaka. Kryžiaus žygių metu taip pat buvo pradėtos statyti koncentriškos pilys, o keturios iš aštuonių Edvardo įkurtų pilių Velse buvo tokio dizaino.

1284 m. Kernarfono pilyje gimė karaliaus Edvardo sūnus Edvardas - vėlesnis Edvardas II. 1301 m. Linkolne jaunasis Edvardas tapo pirmuoju Anglijos princu, kuriam buvo suteiktas Velso princo titulas.

Karai su Škotija

1280 m. Škotija ir Anglija sudarė taiką. Škotijos Aleksandras III ir Edvardas susitarė, kad Aleksandras valdys žemes Anglijoje. Tai suteikė jam pretekstą pripažinti Edvardą savo valdovu, tačiau liko neaišku, ar tai galiojo ir Škotijoje.

Sosto įpėdinė buvo jo anūkė Margaret. Deja, Aleksandras mirė 1286 m., o 1290 m. - jaunoji Margaret. Škotija liko be karaliaus, todėl prasidėjo visos problemos.

Kova dėl Škotijos karūnos

Buvo keturiolika pretendentų; geriausiai pasirodė Džonas Baljolis ir Robertas de Brusas (garsiojo Roberto Bružo senelis). Konkurentai sutiko perduoti karalystę Edvardui, kol bus priimtas sprendimas. 1292 m. buvo išrinktas Džonas Baljolis.

Edvardas ir toliau siekė tapti Škotijos valdovu. Jis kišosi į kai kuriuos Škotijos teisinius reikalus ir reikalavo, kad škotai tarnautų jo kariuomenėje. Dėl to škotai sudarė sąjungą su Prancūzija. Tuomet jie užpuolė Karlizlį.

Edvardas į tai atsakė 1296 m. įsiverždamas į Škotiją ir užimdamas Berviko miestą, kuris buvo itin kruvinai užpultas. Dunbaro mūšyje škotų pasipriešinimas buvo veiksmingai numalšintas. Edvardas konfiskavo Likimo akmenį - Škotijos karūnavimo akmenį - ir atgabeno jį į Vestminsterį, nušalino Baljolą ir pasodino jį į Londono Tauerį, o šalį valdė anglai. Kampanija buvo labai sėkminga, tačiau anglų triumfas buvo tik laikinas.

Viljamas Volisas

Nors 1296 m. Škotijos konfliktas atrodė išspręstas, jį vėl pradėjo Viljamas Volisas (William Wallace), kilęs iš vienos iš žymių šeimų. Volisas buvo veikiau karvedys nei politikas ir netrukus pradėjo sukilimą. Jis 1297 m. prie Stirlingo tilto sumušė dideles anglų pajėgas, kol Edvardas buvo Flandrijoje. 1298 m. Edvardas nugalėjo Volisą Falkirko mūšyje. Po to škotai vengė atvirų mūšių ir nedidelėmis grupėmis puldinėjo Angliją.

Kitas Edvardo žingsnis buvo politinis: 1303 m. Anglija ir Prancūzija sudarė taikos sutartį, kuria buvo nutraukta Prancūzijos ir Škotijos sąjunga. Robertas de Brusas ir dauguma kitų didikų prisiekė ištikimybę Edvardui. Volisas buvo išduotas ir perduotas anglams. Jam buvo viešai įvykdyta mirties bausmė.

Padėtis vėl pasikeitė 1306 m., kai de Brusas nužudė savo varžovą Džoną Kominą, o jį patį karūnavo Škotijos karaliumi Izobelė, Buchano grafo sesuo. Silpnos sveikatos Edvardas išsiuntė kariuomenes į šiaurę, vadovaujamas kitų vadų. 1306 m. birželio mėn. de Brusas buvo sumuštas Metveno mūšyje. Po mūšio Edvardas žiauriai nuslopino de Bruso sąjungininkus. Atsakydamas į tai, jis pakurstė dar daugiau sukilimų. Šis konfliktas tebesitęsė, kai 1307 m. Edvardas mirė.

Eleonora Kastilijos mirė 1290 m. lapkričio 28 d. Neįprasta tokioms santuokoms, bet pora mylėjo vienas kitą. Edvardą labai paveikė jos mirtis. Jis pastatė dvylika Eleonoros kryžių - po vieną kiekvienoje vietoje, kur nakčiai sustodavo jos laidotuvių kortežas (procesija). Pagal 1294 m. Anglijos ir Prancūzijos taikos susitarimą buvo sutarta, kad Edvardas ves Prancūzijos princesę Margaretą. Santuoka įvyko 1299 m.

Edvardas ir Eleonora susilaukė mažiausiai keturiolikos, o gal net šešiolikos vaikų. Iš jų penkios dukterys sulaukė pilnametystės, bet tik vienas berniukas pergyveno Edvardą - būsimąjį karalių Edvardą II.

Edvardas buvo susirūpinęs, kad sūnus nepateisina lūkesčių, ir vienu metu ištrėmė princo favoritą Piersą Gavestoną. Edvardas galbūt žinojo, kad jo sūnus biseksualus, bet jis nemetė Gavestono nuo pilies bokštų, kaip parodyta filme "Drąsioji širdis".