Žmogžudystė – politiniai nužudymai, motyvai ir pasekmės

Žmogžudysčių pasitaiko nuo tada, kai žmonės pradėjo gyventi grupinėse visuomenėse.

Senajame Biblijos Testamente apie nužudymus rašoma Juditos, Karalių, Samuelio ir Kronikų knygose.

Senovės indų rašytojas Čanakja, gyvenęs apie 350-283 m. pr. m. e., knygoje "Arthashastra" daug rašė apie žmogžudystes. Vėliau vienas iš jo mokinių nužudė keletą savo priešų, įskaitant du Aleksandro Didžiojo generolus.

Žymios nužudymo aukos yra Pilypas II Makedonietis (336 m. pr. m. e.), Aleksandro Didžiojo tėvas, ir Julijus Cezaris (44 m. pr. m. e.). Romos imperijos imperatoriai dažnai būdavo nužudomi, kad jų vietą galėtų užimti kitas vadovas.

Viduramžiais daugelis Rytų Romos imperijos karalių buvo nužudyti, kad valdžią galėtų perimti nauji karaliai.

Renesanso epochoje Vakarų Europoje vis dažniau buvo vykdomi nužudymai. Buvo nužudyti Nyderlandų karalius Vilhelmas Tylusis (1584 m.), Prancūzijos karalius Henrikas III (1589 m.) ir Prancūzijos karalius Henrikas IV (1610 m.).

Pirmą kartą Amerikoje valstybinis nužudymas (kai vyriausybė planuoja ką nors nužudyti) buvo panaudotas 1620 m. Tai įvyko Plimute, Masačusetso įlankos kolonijoje, kur išsilaipino piligrimai. Prieš išsilaipinant piligrimams, ten gyveno vietiniai amerikiečiai, tačiau piligrimai norėjo, kad žemė liktų jiems. Mylesas Standishas pakvietė į puotą vietinį Amerikos indėnų genties vadą, aštuoniolikmetį vado brolį ir dar du Amerikos indėnus. Tada jie užrakino duris, nužudė tris vyresnius vyrus, o paauglį viešai pakorė kaip įspėjimą kitiems Amerikos čiabuviams, kad šie laikytųsi atokiau.

Šiuolaikinėje istorijoje nužudymai buvo dažni. Šiame skyriuje nėra išvardyti visi šiuolaikinėje istorijoje įvykdyti nužudymai. Jame išvardyti kai kurie nužudytų pasaulio lyderių pavyzdžiai ir paaiškintos kai kurios priežastys, dėl kurių šie nužudymai buvo įvykdyti.

Imperatoriškoje Rusijoje per 80 metų buvo nužudyti du imperatoriai: Paulius I (1801 m.)^{pp. 16–17} ir Aleksandras II (1881 m.). ^p. 419

Jungtinėse Valstijose per 100 metų buvo nužudyti keturi prezidentai. Tai prezidentai Abraomas Linkolnas (1865 m.), Džeimsas Garfildas (1881 m.), Viljamas Makinlis (1901 m.) ir Džonas F. Kenedis (1963 m.).

Nužudžius Abraomą Linkolną, prezidentu tapo Endriu Džonsonas. Jis prezidentavo ketverius metus. Per tą laiką buvo nužudyta 12 svarbius politinius postus užėmusių žmonių. Kitas prezidentas, Ulisas S. Grantas, vadovavo Jungtinėms Valstijoms 1869-1877 m. Per tą laiką buvo nužudyta 11 valstybės vadovų; dar 9 buvo užpulti, bet liko gyvi.

Pasauliniai karai

1914 m. buvo nužudytas Austrijos erchercogas Pranciškus Ferdinandas. Kai kurie istorikai teigia, kad dėl šio nužudymo prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Josifo Stalino NKVD nužudė daug žmonių už Sovietų Sąjungos ribų, tarp jų ir Leoną Trockį. Dažniausiai tai buvo žmonės, kurie, Stalino manymu, buvo nusiteikę prieš jį arba galėjo atimti iš jo valdžią. Jis norėjo būti tikras, kad išlaikys turimą valdžią, todėl nužudė daug savo priešininkų.

1934-1944 m. įvairūs asmenys ir grupės 27 kartus bandė nužudyti nacistinės Vokietijos lyderį Adolfą Hitlerį per Holokaustą ir Antrąjį pasaulinį karą. Šie žmonės norėjo sustabdyti Hitlerį, kad jis neužimtų tiek daug šalių ir nenužudytų tiek daug žmonių. Tačiau jis visada išlikdavo gyvas.

Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkai, siekdami nužudyti svarbius nacių ir japonų lyderius, naudojo žmogžudystes:

• Čekijos kariai nužudė vieną svarbiausių nacių vyriausybės asmenų Reinhardą Heydrichą (1942 m.).
• Jungtinių Valstijų kariuomenė nužudė Japonijos admirolą Isoroku Jamamoto, svarbų karinį lyderį (1943 m.)
• Lenkų sukilėliai žudė aukščiausius nacių lyderius, kai tik galėjo.

Aktyvistai

Per kelis ateinančius dešimtmečius taip pat buvo nužudyti keli garsūs žmogaus teisių aktyvistai. Juos nužudė žmonės, kuriems nepatiko tai, ką jie darė kovodami už žmogaus teises. Žymiausi nužudyti aktyvistai:

• Mohandas Gandhi (1948 m.), nesmurtinių protestų prieš Didžiosios Britanijos kontrolę Indijoje lyderis
• Malkolmas X (1965), pilietinių teisių lyderis
• Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis. (1968 m.), vienas svarbiausių afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderių

JAV CŽV (1960-1970 m.)

1960-1965 m. JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) mažiausiai aštuonis kartus bandė nužudyti Kubos lyderį Fidelį Kastro.^p. 71 Maždaug tuo pačiu metu CŽV taip pat planavo nužudyti vienintelį demokratiškai išrinktą Kongo Demokratinės Respublikos vadovą Patrisą Lumumbą (Patrice Lumumba). ^{pp. 19–24}

1960-1970 m. CŽV taip pat skatino, o kai kuriais atvejais ir padėjo įgyvendinti žmogžudysčių planus: . ^p. 256

• Dominikos Respublikos prezidentas Rafaelis Trujillo
• Pietų Vietnamo prezidentas Ngo Dinh Diemas
• Čilės kariuomenės vadas generolas Rene Šnaideris, atsisakęs leisti kariuomenei nuversti demokratiškai išrinktą prezidentą Salvadorą Alendę.

XX a. septintasis - aštuntasis dešimtmetis

1979 m. Irano revoliucija pavertė Iraną Islamo Respublika. Irano žmogaus teisių dokumentavimo centro grupė teigia, kad nuo 1979 m. iki 1990 m. Irano vyriausybės vadovai nužudė 162 žmones 19 skirtingų šalių. Grupė teigia, kad Iranas sustabdė žudynes, nes Vokietijos teismas išdavė Irano karinės žvalgybos vadovo arešto orderį.

1981 m. per paradą buvo nužudytas Egipto prezidentas Anvaras Sadatas. Jį nužudė žmonės, kurie norėjo užgrobti šalį ir paversti ją islamo respublika.

1983 m. buvo nužudytas Benigno Aquino jaunesnysis. Akvinas buvo nusistatęs prieš Filipinus valdžiusį diktatorių Ferdinandą Markosą. Filipinų gyventojai buvo taip nusivylę, kad pradėjo nesmurtinę Liaudies jėgos revoliuciją. Tai lėmė Marcoso vyriausybės pabaigą. Akvino našlė Korazon Akvino tapo Filipinų prezidente.

1984 m. Indijoje buvo nužudyta ministrė pirmininkė Indira Gandhi. Jos sūnus Radživas Gandis tapo kitu ministru pirmininku. Jis buvo nužudytas 1991 m. (Jie nebuvo susiję su Mohandu Gandžiu.)

Nuo 1990-ųjų iki šių dienų

1995 m. buvo nužudytas Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Rabinas. Izraeliečiai ir palestiniečiai rengė taikos susitarimą. Rabiną nužudė žydas ortodoksas, kuris nepritarė taikos sutarčiai. Daugelis istorikų mano, kad Rabino nužudymas yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių žlugo taikos derybos.

2007 m. Pakistane buvo nužudyta Benazir Bhutto. B. Bhutto buvo pirmoji moteris, išrinkta vadovauti musulmoniškai šaliai. Vienas iš "Al Qaeda" lyderių sakė, kad B. Bhutto nužudė "Al Qaeda" žudikai. Jis teigė, kad jie tai padarė, nes Bhutto bandė atsikratyti smurtaujančių džihadistų kovotojų grupuočių Pakistane. Jis sakė, kad dėl to ji tapo svarbi Jungtinėms Valstijoms, todėl "Al-Qaeda" ją nužudė.

Viename moksliniame tyrime buvo nagrinėjami nacionalinių lyderių (šalių vadovų, pavyzdžiui, prezidentų ar ministrų pirmininkų) nužudymai. Tyrimas parodė, kad:

• Nuo 1895 m. žudikai bandė nužudyti šalies vadovus 298 kartus. Iš jų 59 pasaulio lyderiai buvo nužudyti.
• Nuo 1950 m. beveik kas dvejus iš trejų metų nužudomas šalies vadovas.

Kitame tyrime buvo nagrinėjami visi 1946-2013 m. įvykdyti nužudymai. Į jį buvo įtraukti ne tik šalies vadovai, bet ir kiti vyriausybės nariai (įskaitant vietos valdžios institucijas) ir žmonės, kurie buvo nusistatę prieš vyriausybę. Šiame tyrime nustatyta, kad 1946-2013 m. per 758 skirtingus išpuolius iš viso buvo nužudyti 954 žmonės.

Šiame tyrime taip pat buvo nagrinėjama, kas labiausiai tikėtina, kad bus nužudytas. Iš tų 954 žmonių, kurie buvo nužudyti:

• 21 proc. buvo parlamento nariai
• 18 proc. buvo opozicijos lyderiai (politinių partijų ar grupių, pasisakančių ar kovojančių prieš vyriausybę, vadovai).
• 17 proc. buvo nacionaliniai lyderiai
• 14 % buvo vyriausybės ministrai.
• 10 % buvo diplomatai
• 5 proc. buvo vietos politikai, pavyzdžiui, gubernatoriai ar merai.