Pilietinių teisių judėjimas – apibrėžimas, istorija ir pagrindinės kovos
Sužinokite pilietinių teisių judėjimo apibrėžimą, istoriją ir pagrindines kovas – nuo rasės ir lyties iki LGBT: svarbiausi momentai, pasiekimai ir likusios kovos už lygybę.
Pilietinių teisių judėjimas – tai visame pasaulyje vykęs politinis judėjimas, siekęs užtikrinti lygias pilietines ir politines teises visiems asmenims, nepriklausomai nuo rasės, lyties, seksualinės orientacijos, religijos ar kilmės. Daug kartų istorijoje žmonės naudojosi nesmurtą, siekdami parodyti savo lygybę ir teisėtą buvimą visuomenėje. Kitais laikais kovos būdavo smurtingesnės, kai dalis žmonių pradėdavo maištauti prieš įsitvirtinusias sistemas. Daugelis šių judėjimų iki galo nepasiekė visų savo tikslų, tačiau daugeliui pavyko žengti reikšmingus žingsnius lygybės ir teisių pripažinimo link.
Pagrindinis judėjimo už pilietines teises tikslas – užtikrinti, kad įstatymai vienodai gintų visų žmonių teises, įskaitant mažumų teises. Kiekvienoje šalyje pilietinių teisių judėjimai skiriasi savo forma ir prioritetais. Šiuolaikiniai pavyzdžiai apima LGBT teisių kovą, moterų teisių judėjimą ir daugelį rasinių mažumų teisių iniciatyvų, kurios vis dar tęsia kovą už lygias galimybes.
Istorija ir pagrindiniai etapai
Pilietinių teisių judėjimai turi ilgą ir įvairialypę istoriją. Kai kurie svarbūs etapai yra:
- abolicionizmo ir vergovės panaikinimo kovos (XIX a.),
- motinystės ir balsavimo teisės užtikrinimo judėjimai (sufražetės, XX a. pradžia),
- organizacijos prieš rasinę segregaciją ir už pilietines teises (XX a. vidurys),
- antikolonijinės kovos dėl nepriklausomybės, kurios dažnai susijusios su tautinių mažumų teisėmis,
- modernios LGBT ir translyčių asmenų teisių kampanijos bei judėjimai už lygiavertį prieinamumą ir anti-diskriminaciją (XXI a.).
Strategijos ir kovos būdai
Pilietinių teisių judėjimai naudojo įvairias taktikos formas, priklausomai nuo situacijos ir vietos:
- Nesmurtinė akcija: protestai, maršai, sėdėjimo akcijos (sit-ins), boikotai ir pilietinis nepaklusnumas;
- Teisinės bylos: ginčai teismuose dėl diskriminacinių įstatymų ar praktikos panaikinimo;
- Švietimas ir viešinimas: kampanijos, renginiai ir žiniasklaidos naudojimas, kad būtų keičiama visuomenės nuomonė;
- Politinis lobizmas: įstatymų keitimas per parlamento darbą, peticijos ir balsavimų iniciatyvos;
- Tarptautinis spaudimas: tarptautinės organizacijos, sankcijos ar solidarumo akcijos, skatinančios pokyčius.
Žymūs judėjimai ir asmenybės
Tarptautinėje scenoje pilietinių teisių judėjimus dažnai sieja su tam tikromis asmenybėmis ir organizacijomis, kurios tapo judėjimų simboliais. Nors skirtingose valstybėse vardai ir organizacijos skiriasi, bendri bruožai yra drąsa, nuoseklumas ir gebėjimas mobilizuoti plačią visuomenę. Žymios figūros ir grupės dažnai veikė tiek lokaliai, tiek tarptautiniu mastu, prisidėdamos prie teisinių ir socialinių permainų.
Pasiekimai ir iššūkiai
Pilietinių teisių judėjimai pasiekė svarbių laimėjimų: balsavimo teisės išplėtimas, segregacijos panaikinimas, įstatyminė apsauga nuo diskriminacijos, geresnė prieiga prie švietimo ir darbo rinkos bei platesnė socialinė pripažintis įvairioms grupėms. Tačiau daug iššūkių išlieka: struktūrinė diskriminacija, ekonominė nelygybė, smurtas ir teisinės spragos, kurios leidžia netolygią padėtį išlaikyti.
Šiuolaikinės temos ir tolesnė kova
Šiandien pilietinių teisių judėjimai susiduria su naujomis ir senomis problemomis: skaitmeninė privatumo apsauga, prieinamumas žmonėms su negalia, teisės LGBTQ+ bendruomenei, kovos su rasizmu ir polisų reforma. Judėjimų veikla tampa labiau tarptautinė, o veikėjai derina vietinius veiksnius su globaliomis kampanijomis, naudodamiesi socialiniais tinklais ir tarptautine teisės sistema.
Pilietinių teisių judėjimai nėra vienkartiniai įvykiai, bet nuolatinis procesas, kuriame dalyvauja piliečiai, organizacijos ir valstybės institucijos. Jie prisideda prie demokratijos stiprinimo, socialinės teisingumo sklaidos ir žmogaus teisių apsaugos visose visuomenėse.
Martinas Liuteris Kingas ir kiti pilietinių teisių lyderiai prie Abraomo Linkolno statulos, 1963 m. rugpjūčio 28 d.
Afrika
Angola
Angolos nepriklausomybės karas vyko 1961-1975 m. Angola kovojo prieš Portugaliją. Portugalija vertė Angolos gyventojus auginti medvilnę. Prieš Portugaliją Angoloje buvo nusiteikusios trys skirtingos grupės. Per karą žuvo milijonai žmonių.
Gvinėja
Iki 1974 m. Portugalijos imperija taip pat kontroliavo Portugalijos Gvinėją. 1963-1974 m. Bisau Gvinėjos nepriklausomybės kare Gvinėjos gyventojai kovojo už savo nepriklausomybę. 1974 m. jie laimėjo ir įkūrė nepriklausomą Bisau Gvinėjos valstybę.
Mozambikas
Mozambiko nepriklausomybės karas vyko 1964-1975 m. Jame dalyvavo Mozambiką kontroliavusi Portugalija ir Mozambiko išlaisvinimo frontas arba Frelimo (pranc. Frente de Libertação de Moçambique). Konfliktą laimėjo portugalai, pasitelkę partizanus. Tačiau 1975 m. birželio 25 d. dėl Portugalijoje įvykdyto perversmo Mozambikas tapo nepriklausomas.
Airija
Šiaurės Airijoje 1964 m. Belfaste buvo įkurta Socialinio teisingumo kampanija. Vėliau buvo įkurta Šiaurės Airijos pilietinių teisių asociacija (NICRA). Šios grupės norėjo:
- Panaikinti 1922, 1933 ir 1943 m. specialiųjų įgaliojimų įstatymus
- Pabaiga B Specialiosios policijos pajėgos
- Vietos rinkimų gerrymanderingo panaikinimas
- Panaikinti diskriminaciją būsto ir vyriausybinių darbo vietų srityje.
Šie reformų reikalavimai sukėlė kai kurių unionistų daugumos atstovų pasipriešinimą. Dėl to prasidėjo neramumai. Neramumai buvo daugiau kaip 30 metų trukęs pilietinis karas.
NICRA taikė tuos pačius metodus, kuriuos naudojo Amerikos pilietinių teisių judėjimas: neprievartines eitynes, piketus, sėdimąsias akcijas ir protestus. Pirmosios pilietinių teisių eitynės Šiaurės Airijoje įvyko 1968 m. rugpjūčio 24 d. tarp Coalislando ir Dungannono.
Jungtinės Amerikos Valstijos
Segregacija
Segregacija buvo baltųjų pietiečių bandymas atskirti rases. Taip jie siekė sustiprinti baltųjų pasididžiavimą ir įgyti didesnę galią afroamerikiečių atžvilgiu. Segregacija dažnai buvo vadinama Džimo Krau sistema.
Segregacija tapo įprasta pietinėse valstijose po 1877 m. pasibaigusios rekonstrukcijos. Rekonstrukcija prasidėjo po pilietinio karo (1861-1865 m.). Rekonstrukcijos metu respublikonų vyriausybėms Pietų valstijose vadovavo juodaodžiai. Rekonstrukcijos vyriausybės priėmė įstatymus, atveriančius juodaodžiams ekonomines ir politines galimybes. Tačiau iki 1877 m. Demokratų partija perėmė pietinių valstijų valdžios kontrolę. Šie pietų demokratai norėjo pakeisti per rekonstrukciją juodaodžių pasiektą pažangą. Tuo tikslu jie ėmė leisti vietos ir valstijų įstatymus, pagal kuriuos tam tikros vietos buvo skirtos tik baltiesiems, o kitos - spalvotiesiems. Juodaodžiai turėjo atskiras mokyklas, transportą, restoranus, ligonines ir parkus. Paprastai jie nebuvo tokie geri kaip tik baltiesiems skirtos vietos. Per ateinančius 75 metus visose įmanomose vietose atsirado Džimo Krau ženklai, atskiriantys rases.
Segregacijos sistema taip pat neleido afroamerikiečiams balsuoti (tai vadinama rinkimų teisės atėmimu). 1890-1910 m. visose pietinėse valstijose buvo priimti įstatymai, kuriais juodaodžiams buvo apsunkinta arba neįmanoma balsuoti. Pavyzdžiui, kai kuriuose įstatymuose buvo nurodyta, kad asmuo, norėdamas balsuoti, turi mokėti skaityti ir rašyti. Daugelis juodaodžių neturėjo galimybių įgyti išsilavinimą ir nuosavybės teisę. Kadangi juodaodžiai negalėjo balsuoti, jie buvo bejėgiai sutrukdyti baltiesiems segreguoti visas Pietų valstijų gyvenimo sritis. Jie mažai ką galėjo padaryti, kad sustabdytų diskriminaciją viešosiose vietose, švietimo, ekonominių galimybių ar būsto srityje.
Šiaurinėse valstijose juodaodžių sąlygos buvo šiek tiek geresnės. Šiaurėje juodaodžiai paprastai galėjo laisvai balsuoti, tačiau juodaodžių buvo tiek mažai, kad jų balsas beveik nebuvo girdimas. Šiaurėje ne taip paplitusios segreguotos patalpos. Juodaodžiai paprastai negalėjo patekti į geriausius viešbučius ir restoranus. Naujosios Anglijos mokyklos paprastai buvo integruotos (juodaodžiai ir baltaodžiai mokiniai mokėsi kartu). Tačiau Vidurio Vakaruose jos paprastai nebuvo tokios.
Montgomerio autobusų boikotas
1955 m. gruodžio 1 d. Rosa Parks, Nacionalinės spalvotųjų žmonių pažangos asociacijos (NAACP) Montgomerio (Alabamos valstija) skyriaus narė, gavo nurodymą užleisti savo vietą miesto autobuse baltajam. Kai Parks atsisakė persėsti, ji buvo suimta. Vietos NAACP, vadovaujama Edgaro D. Niksono, suprato, kad Parks suėmimas gali sutelkti vietos juodaodžius protestuoti prieš segreguotus autobusus. Montgomerio juodaodžių bendruomenė jau seniai piktinosi blogu elgesiu miesto autobusuose, kur baltieji vairuotojai dažnai būdavo grubūs ir įžeidžiantys. Bendruomenė jau anksčiau svarstė galimybę boikotuoti autobusus. Montgomerio autobusų boikotas buvo sėkmingas, jį palaikė 50 000 juodaodžių Montgomerio gyventojų. Jis truko daugiau nei metus. Šis įvykis Amerikos visuomenei parodė, kad juodaodžiai pietuose nenustos protestuoti tol, kol nebus panaikinta segregacija. 1956 m. lapkričio mėn. federalinis teismas įsakė desegreguoti Montgomerio autobusus. Boikotas baigėsi juodaodžiams iškovojus teisę sėdėti, kur jie nori.
Jaunas baptistų pastorius Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis. , buvo organizacijos "Montgomerio tobulinimo asociacija", kuri vadovavo boikotui, prezidentas. Dėl šio protesto Kingas tapo nacionaline figūra. Kingas tapo Pietų krikščionių lyderių konferencijos (angl. Southern Christian Leadership Conference, SCLC) prezidentu, kai ši organizacija buvo įkurta 1957 m. SCLC norėjo švęsti NAACP teisinę strategiją, skatindama naudoti neprievartą. Ši veikla apėmė eitynes, demonstracijas ir boikotus. Smurtinis baltųjų atsakas į juodaodžių tiesioginius veiksmus galiausiai privertė federalinę vyriausybę susidurti su neteisybės ir rasizmo problemomis Pietuose.
Be to, kad Kingas turėjo daug juodaodžių pasekėjų, jis buvo patrauklus liberaliems šiauriečiams, kurie padėjo jam daryti įtaką nacionalinei viešajai nuomonei. Jo neprievartos propagavimas pritraukė šalininkų tarp taikos aktyvistų. Jis užmezgė ryšius su Amerikos žydų bendruomene. Jis taip pat susilaukė rėmėjų iš turtingų, įtakingų protestantų bendruomenių Šiaurės miestuose dvasininkų. Kingas dažnai sakydavo pamokslus šiose kongregacijose, kur rinko lėšas SCLC.
Čikano judėjimas
Čikano judėjimas - tai politinis, socialinis ir kultūrinis meksikiečių kilmės amerikiečių judėjimas. Čikano judėjimas nukreiptas prieš neigiamus etninius stereotipus apie meksikiečius žiniasklaidoje ir amerikiečių visuomenėje. Tokie žmonės kaip Tiburcio Vasquezas ir Joaquinas Murietta tapo meksikiečių amerikiečių liaudies herojais. Jie atsisakė paklusti baltiesiems amerikiečiams.
Amerikos indėnų judėjimas
Amerikos indėnų judėjimas (angl. American Indian Movement, AIM) - Amerikos indėnų aktyvistų organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji buvo įkurta 1968 m. Mineapolyje, Minesotos valstijoje. Organizacija buvo įkurta siekiant sustabdyti problemas, susijusias su Amerikos indėnų miesto bendruomene Mineapolyje. Jie norėjo sustabdyti skurdą, būsto, sutarčių klausimus ir policijos persekiojimą.
Lyčių lygybė
Pirmasis feminizmo lygybės klausimas buvo rinkimų teisė. Dėl to moterys įgijo teisę balsuoti. Antrasis feministinis klausimas buvo susijęs su ekonomine lygybe (pavyzdžiui, gauti tokį patį atlyginimą kaip ir vyrai, jei jie dirba tokį patį darbą).
Lesbietės taip pat yra moterų teisių dalis. Lesbiečių feminisčių grupės, pavyzdžiui, "Lavender Menace", yra lesbiečių aktyvizmo grupės.
LGBT teisės ir gėjų išsilaisvinimas
Įvykiai Havajų Aukščiausiajame Teisme paskatino Jungtinių Valstijų Kongresą 1996 m. priimti Santuokos gynimo įstatymą. Šis aktas draudžia federalinei vyriausybei leisti tos pačios lyties asmenims susituokti. Šiuo metu 30 valstijų yra priėmusios valstijų konstitucijos pataisas, draudžiančias tos pačios lyties asmenų santuokas. Tačiau Konektikute, Masačusetse, Naujojoje Meksikoje, Naujajame Džersyje, Niujorke, Rodo saloje ir Vermonte homoseksualų santuokos įteisintos.
Iki 1993 m. lesbietės ir gėjai negalėjo tarnauti JAV kariuomenėje. Pagal politiką "neklausk, nesakyk" (angl. Don't ask, don't tell, DADT) jiems buvo leidžiama tarnauti kariuomenėje tik tuo atveju, jei jie niekam nesakė apie savo seksualinę orientaciją. 2010 m. priimtu įstatymu "Don't Ask, Don't Tell Repeal Act" homoseksualiems vyrams ir moterims leista atvirai tarnauti ginkluotosiose pajėgose. Nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. gėjai, lesbietės ir biseksualai gali tarnauti atvirai. Tačiau transseksualūs kariai vis dar negali tarnauti atvirai dėl Gynybos departamento medicinos politikos, pagal kurią lytinės tapatybės sutrikimas laikomas medicininiu diskvalifikavimu.
Prieš gėjų teises Jungtinėse Valstijose pasisakantys žmonės buvo politiniai ir religiniai konservatoriai. Šie žmonės kaip priežastį nurodo daugybę Biblijos ištraukų iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Labiausiai gėjų teisėms priešinamasi Pietų ir kitose valstijose, kuriose gyvena daug kaimo gyventojų. Gėjų teisių judėjimui priešinosi daug organizacijų. Tarp jų - Amerikos šeimų asociacija, Krikščioniškoji koalicija, Šeimos tyrimų taryba, "Focus on the Family", "Gelbėkit mūsų vaikus", NARTH, nacionalinė Respublikonų partija, Romos katalikų bažnyčia, Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia (LDS bažnyčia), Pietų baptistų konvencija, Aljansas už santuoką, Aljanso gynybos fondas, Laisvės patarėjas ir Nacionalinė santuokos organizacija. Pietų skurdo teisės centras (Southern Poverty Law Center) kai kurias iš šių grupių įvardijo kaip prieš gėjus nukreiptas neapykantos grupes.
Vyras geria iš "spalvotųjų" (afroamerikiečių) geriamojo fontano; šalia yra baltiesiems skirtas fontanas (1939 m.)
Rosa Parks buvo suimta už tai, kad atsisakė užleisti savo vietą baltaodžiui.
2012 m. San Francisko "Pride" festivalis, kuriame tūkstančiai žmonių žygiuoja palaikyti LGBT lygybę ir parodyti pasididžiavimą
Vokietija
Pilietinių teisių judėjimas Vokietijoje buvo kairiojo sparno reakcija į po nacių partijos įsigalėjimo šalyje laikotarpį. Judėjimas vyko daugiausia tarp nusivylusių studentų ir iš esmės buvo protesto judėjimas prieš kitus judėjimus visame pasaulyje XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje.
Prancūzija
1968 m. gegužės mėn. visoje Prancūzijoje prasidėjo visuotinis streikas. Jis tapo revoliucine problema. Prancūzijos komunistų partija nuo jo atkalbinėjo. Galiausiai jį numalšino vyriausybė, apkaltinusi komunistus sąmokslu prieš Respubliką. Kai kurie filosofai ir istorikai teigė, kad šis sukilimas buvo svarbiausias XX a. revoliucinis įvykis, nes jame dalyvavo ne vienišos demografinės grupės, pavyzdžiui, darbininkai ar rasinės mažumos, o grynai liaudies sukilimas, peržengiantis etnines, kultūrines, amžiaus ir klasių ribas.
Knygos
- Manfredas Bergas ir Martinas H. Geyeris; Dvi teisių kultūros: The Quest for Inclusion and Participation in Modern America and Germany Cambridge University Press, 2002
- Jack Donnelly ir Rhoda E. Howard; International Handbook of Human Rights Greenwood Press, 1987 m.
- David P. Forsythe; Žmogaus teisės naujojoje Europoje: Problemos ir pažanga University of Nebraska Press, 1994 m.
- Joe Foweraker ir Todd Landman; Pilietinės teisės ir socialiniai judėjimai: A Comparative and Statistical Analysis Oxford University Press, 1997 m.
- Mervyn Frost; Žmogaus teisių konstituavimas: Routledge, 2002 m.
- Marc Galanter; Konkuruojančios lygybės: Kalifornijos universiteto leidykla, 1984 m.
- Raymond D. Gastil ir Leonard R. Sussman, red.; Freedom in the World: Politinės teisės ir pilietinės laisvės, 1986-1987 m. Greenwood Press, 1987 m.
- David Harris ir Sarah Joseph; The International Covenant on Civil and Political Rights and United Kingdom Law Clarendon Press, 1995 m.
- Steven Kasher; Pilietinių teisių judėjimas: Abbeville Publishing Group (Abbeville Press, Inc.), 2000 m.
- Francesca Klug, Keir Starmer, Stuart Weir; Trys laisvės stulpai: Politinės teisės ir laisvės Jungtinėje Karalystėje Routledge, 1996
- Fernando Santos-Granero ir Frederica Barclay; Tamed Frontiers: Ekonomika, visuomenė ir pilietinės teisės Aukštutinėje Amazonijoje Westview Press, 2000
- Paul N. Smith; Feminizmas ir Trečioji Respublika: Clarendon Press, 1996 m.
- Jorge M. Valadez; Deliberative Democracy: M. C. Valadezas: politinis teisėtumas ir apsisprendimas daugiakultūrėse visuomenėse Westview Press, 2000 m.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo pilietinių teisių judėjimas?
A: Pilietinių teisių judėjimas buvo socialinis judėjimas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurio tikslas buvo iškovoti lygias teises afroamerikiečiams.
K: Kaip protestavo Pilietinių teisių judėjimo aktyvistai?
A.: Pilietinių teisių judėjimo aktyvistai taikiai demonstravo prieš neteisingus įstatymus, naudodami tokias strategijas kaip boikotai, sėdimieji streikai ir protesto eitynės.
K: Kas buvo kai kurie Pilietinių teisių judėjime dalyvavę žmonės?
A: Pilietinių teisių judėjimą sudarė daug įvairių žmonių ir grupių, įskaitant afroamerikiečius, profsąjungas, religines grupes ir kai kuriuos baltuosius politikus, tokius kaip Lyndonas B. Johnsonas.
K: Ar aktyvistai kada nors kovojo, kai buvo užpulti per protestus?
Atsakymas: Ne, net kai policija ar rasistiškai nusiteikę baltieji per protestus juos užpuldavo, aktyvistai niekada nesipriešindavo, o toliau taikiai demonstruodavo.
K: Kuo tikėjo "Juodosios galios" judėjimas?
A: Juodosios galios judėjimas tikėjo, kad juodaodžiai turi reikalauti pilietinių teisių ir priversti baltųjų lyderius suteikti jiems šias teises.
K: Kiek sėkmingas buvo pilietinių teisių judėjimas?
A: Pilietinių teisių judėjimas buvo labai sėkmingas; jis padėjo priimti penkis federalinius įstatymus ir dvi Konstitucijos pataisas, kurios oficialiai gynė afroamerikiečių teises, taip pat padėjo pakeisti daugelio baltųjų požiūrį į tai, kaip elgiamasi su juodaodžiais ir kokių teisių jie nusipelnė.
Ieškoti