Pilietinių teisių judėjimas

Afrika

Angola

Angolos nepriklausomybės karas vyko 1961-1975 m. Angola kovojo prieš Portugaliją. Portugalija vertė Angolos gyventojus auginti medvilnę. Prieš Portugaliją Angoloje buvo nusiteikusios trys skirtingos grupės. Per karą žuvo milijonai žmonių.

Gvinėja

Iki 1974 m. Portugalijos imperija taip pat kontroliavo Portugalijos Gvinėją. 1963-1974 m. Bisau Gvinėjos nepriklausomybės kare Gvinėjos gyventojai kovojo už savo nepriklausomybę. 1974 m. jie laimėjo ir įkūrė nepriklausomą Bisau Gvinėjos valstybę.

Mozambikas

Mozambiko nepriklausomybės karas vyko 1964-1975 m. Jame dalyvavo Mozambiką kontroliavusi Portugalija ir Mozambiko išlaisvinimo frontas arba Frelimo (pranc. Frente de Libertação de Moçambique). Konfliktą laimėjo portugalai, pasitelkę partizanus. Tačiau 1975 m. birželio 25 d. dėl Portugalijoje įvykdyto perversmo Mozambikas tapo nepriklausomas.

Airija

Šiaurės Airijoje 1964 m. Belfaste buvo įkurta Socialinio teisingumo kampanija. Vėliau buvo įkurta Šiaurės Airijos pilietinių teisių asociacija (NICRA). Šios grupės norėjo:

• Panaikinti 1922, 1933 ir 1943 m. specialiųjų įgaliojimų įstatymus
• Pabaiga B Specialiosios policijos pajėgos
• Vietos rinkimų gerrymanderingo panaikinimas
• Panaikinti diskriminaciją būsto ir vyriausybinių darbo vietų srityje.

Šie reformų reikalavimai sukėlė kai kurių unionistų daugumos atstovų pasipriešinimą. Dėl to prasidėjo neramumai. Neramumai buvo daugiau kaip 30 metų trukęs pilietinis karas.

NICRA taikė tuos pačius metodus, kuriuos naudojo Amerikos pilietinių teisių judėjimas: neprievartines eitynes, piketus, sėdimąsias akcijas ir protestus. Pirmosios pilietinių teisių eitynės Šiaurės Airijoje įvyko 1968 m. rugpjūčio 24 d. tarp Coalislando ir Dungannono.

Jungtinės Amerikos Valstijos

Segregacija

Segregacija buvo baltųjų pietiečių bandymas atskirti rases. Taip jie siekė sustiprinti baltųjų pasididžiavimą ir įgyti didesnę galią afroamerikiečių atžvilgiu. Segregacija dažnai buvo vadinama Džimo Krau sistema.

Segregacija tapo įprasta pietinėse valstijose po 1877 m. pasibaigusios rekonstrukcijos. Rekonstrukcija prasidėjo po pilietinio karo (1861-1865 m.). Rekonstrukcijos metu respublikonų vyriausybėms Pietų valstijose vadovavo juodaodžiai. Rekonstrukcijos vyriausybės priėmė įstatymus, atveriančius juodaodžiams ekonomines ir politines galimybes. Tačiau iki 1877 m. Demokratų partija perėmė pietinių valstijų valdžios kontrolę. Šie pietų demokratai norėjo pakeisti per rekonstrukciją juodaodžių pasiektą pažangą. Tuo tikslu jie ėmė leisti vietos ir valstijų įstatymus, pagal kuriuos tam tikros vietos buvo skirtos tik baltiesiems, o kitos - spalvotiesiems. Juodaodžiai turėjo atskiras mokyklas, transportą, restoranus, ligonines ir parkus. Paprastai jie nebuvo tokie geri kaip tik baltiesiems skirtos vietos. Per ateinančius 75 metus visose įmanomose vietose atsirado Džimo Krau ženklai, atskiriantys rases.

Segregacijos sistema taip pat neleido afroamerikiečiams balsuoti (tai vadinama rinkimų teisės atėmimu). 1890-1910 m. visose pietinėse valstijose buvo priimti įstatymai, kuriais juodaodžiams buvo apsunkinta arba neįmanoma balsuoti. Pavyzdžiui, kai kuriuose įstatymuose buvo nurodyta, kad asmuo, norėdamas balsuoti, turi mokėti skaityti ir rašyti. Daugelis juodaodžių neturėjo galimybių įgyti išsilavinimą ir nuosavybės teisę. Kadangi juodaodžiai negalėjo balsuoti, jie buvo bejėgiai sutrukdyti baltiesiems segreguoti visas Pietų valstijų gyvenimo sritis. Jie mažai ką galėjo padaryti, kad sustabdytų diskriminaciją viešosiose vietose, švietimo, ekonominių galimybių ar būsto srityje.

Šiaurinėse valstijose juodaodžių sąlygos buvo šiek tiek geresnės. Šiaurėje juodaodžiai paprastai galėjo laisvai balsuoti, tačiau juodaodžių buvo tiek mažai, kad jų balsas beveik nebuvo girdimas. Šiaurėje ne taip paplitusios segreguotos patalpos. Juodaodžiai paprastai negalėjo patekti į geriausius viešbučius ir restoranus. Naujosios Anglijos mokyklos paprastai buvo integruotos (juodaodžiai ir baltaodžiai mokiniai mokėsi kartu). Tačiau Vidurio Vakaruose jos paprastai nebuvo tokios.

Montgomerio autobusų boikotas

1955 m. gruodžio 1 d. Rosa Parks, Nacionalinės spalvotųjų žmonių pažangos asociacijos (NAACP) Montgomerio (Alabamos valstija) skyriaus narė, gavo nurodymą užleisti savo vietą miesto autobuse baltajam. Kai Parks atsisakė persėsti, ji buvo suimta. Vietos NAACP, vadovaujama Edgaro D. Niksono, suprato, kad Parks suėmimas gali sutelkti vietos juodaodžius protestuoti prieš segreguotus autobusus. Montgomerio juodaodžių bendruomenė jau seniai piktinosi blogu elgesiu miesto autobusuose, kur baltieji vairuotojai dažnai būdavo grubūs ir įžeidžiantys. Bendruomenė jau anksčiau svarstė galimybę boikotuoti autobusus. Montgomerio autobusų boikotas buvo sėkmingas, jį palaikė 50 000 juodaodžių Montgomerio gyventojų. Jis truko daugiau nei metus. Šis įvykis Amerikos visuomenei parodė, kad juodaodžiai pietuose nenustos protestuoti tol, kol nebus panaikinta segregacija. 1956 m. lapkričio mėn. federalinis teismas įsakė desegreguoti Montgomerio autobusus. Boikotas baigėsi juodaodžiams iškovojus teisę sėdėti, kur jie nori.

Jaunas baptistų pastorius Martinas Liuteris Kingas jaunesnysis. , buvo organizacijos "Montgomerio tobulinimo asociacija", kuri vadovavo boikotui, prezidentas. Dėl šio protesto Kingas tapo nacionaline figūra. Kingas tapo Pietų krikščionių lyderių konferencijos (angl. Southern Christian Leadership Conference, SCLC) prezidentu, kai ši organizacija buvo įkurta 1957 m. SCLC norėjo švęsti NAACP teisinę strategiją, skatindama naudoti neprievartą. Ši veikla apėmė eitynes, demonstracijas ir boikotus. Smurtinis baltųjų atsakas į juodaodžių tiesioginius veiksmus galiausiai privertė federalinę vyriausybę susidurti su neteisybės ir rasizmo problemomis Pietuose.

Be to, kad Kingas turėjo daug juodaodžių pasekėjų, jis buvo patrauklus liberaliems šiauriečiams, kurie padėjo jam daryti įtaką nacionalinei viešajai nuomonei. Jo neprievartos propagavimas pritraukė šalininkų tarp taikos aktyvistų. Jis užmezgė ryšius su Amerikos žydų bendruomene. Jis taip pat susilaukė rėmėjų iš turtingų, įtakingų protestantų bendruomenių Šiaurės miestuose dvasininkų. Kingas dažnai sakydavo pamokslus šiose kongregacijose, kur rinko lėšas SCLC.

Čikano judėjimas

Čikano judėjimas - tai politinis, socialinis ir kultūrinis meksikiečių kilmės amerikiečių judėjimas. Čikano judėjimas nukreiptas prieš neigiamus etninius stereotipus apie meksikiečius žiniasklaidoje ir amerikiečių visuomenėje. Tokie žmonės kaip Tiburcio Vasquezas ir Joaquinas Murietta tapo meksikiečių amerikiečių liaudies herojais. Jie atsisakė paklusti baltiesiems amerikiečiams.

Amerikos indėnų judėjimas

Amerikos indėnų judėjimas (angl. American Indian Movement, AIM) - Amerikos indėnų aktyvistų organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji buvo įkurta 1968 m. Mineapolyje, Minesotos valstijoje. Organizacija buvo įkurta siekiant sustabdyti problemas, susijusias su Amerikos indėnų miesto bendruomene Mineapolyje. Jie norėjo sustabdyti skurdą, būsto, sutarčių klausimus ir policijos persekiojimą.

Lyčių lygybė

Pirmasis feminizmo lygybės klausimas buvo rinkimų teisė. Dėl to moterys įgijo teisę balsuoti. Antrasis feministinis klausimas buvo susijęs su ekonomine lygybe (pavyzdžiui, gauti tokį patį atlyginimą kaip ir vyrai, jei jie dirba tokį patį darbą).

Lesbietės taip pat yra moterų teisių dalis. Lesbiečių feminisčių grupės, pavyzdžiui, "Lavender Menace", yra lesbiečių aktyvizmo grupės.

LGBT teisės ir gėjų išsilaisvinimas

Įvykiai Havajų Aukščiausiajame Teisme paskatino Jungtinių Valstijų Kongresą 1996 m. priimti Santuokos gynimo įstatymą. Šis aktas draudžia federalinei vyriausybei leisti tos pačios lyties asmenims susituokti. Šiuo metu 30 valstijų yra priėmusios valstijų konstitucijos pataisas, draudžiančias tos pačios lyties asmenų santuokas. Tačiau Konektikute, Masačusetse, Naujojoje Meksikoje, Naujajame Džersyje, Niujorke, Rodo saloje ir Vermonte homoseksualų santuokos įteisintos.

Iki 1993 m. lesbietės ir gėjai negalėjo tarnauti JAV kariuomenėje. Pagal politiką "neklausk, nesakyk" (angl. Don't ask, don't tell, DADT) jiems buvo leidžiama tarnauti kariuomenėje tik tuo atveju, jei jie niekam nesakė apie savo seksualinę orientaciją. 2010 m. priimtu įstatymu "Don't Ask, Don't Tell Repeal Act" homoseksualiems vyrams ir moterims leista atvirai tarnauti ginkluotosiose pajėgose. Nuo 2011 m. rugsėjo 20 d. gėjai, lesbietės ir biseksualai gali tarnauti atvirai. Tačiau transseksualūs kariai vis dar negali tarnauti atvirai dėl Gynybos departamento medicinos politikos, pagal kurią lytinės tapatybės sutrikimas laikomas medicininiu diskvalifikavimu.

Prieš gėjų teises Jungtinėse Valstijose pasisakantys žmonės buvo politiniai ir religiniai konservatoriai. Šie žmonės kaip priežastį nurodo daugybę Biblijos ištraukų iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Labiausiai gėjų teisėms priešinamasi Pietų ir kitose valstijose, kuriose gyvena daug kaimo gyventojų. Gėjų teisių judėjimui priešinosi daug organizacijų. Tarp jų - Amerikos šeimų asociacija, Krikščioniškoji koalicija, Šeimos tyrimų taryba, "Focus on the Family", "Gelbėkit mūsų vaikus", NARTH, nacionalinė Respublikonų partija, Romos katalikų bažnyčia, Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia (LDS bažnyčia), Pietų baptistų konvencija, Aljansas už santuoką, Aljanso gynybos fondas, Laisvės patarėjas ir Nacionalinė santuokos organizacija. Pietų skurdo teisės centras (Southern Poverty Law Center) kai kurias iš šių grupių įvardijo kaip prieš gėjus nukreiptas neapykantos grupes.

Vyras geria iš "spalvotųjų" (afroamerikiečių) geriamojo fontano; šalia yra baltiesiems skirtas fontanas (1939 m.)


Rosa Parks buvo suimta už tai, kad atsisakė užleisti savo vietą baltaodžiui.


2012 m. San Francisko "Pride" festivalis, kuriame tūkstančiai žmonių žygiuoja palaikyti LGBT lygybę ir parodyti pasididžiavimą

Vokietija

Pilietinių teisių judėjimas Vokietijoje buvo kairiojo sparno reakcija į po nacių partijos įsigalėjimo šalyje laikotarpį. Judėjimas vyko daugiausia tarp nusivylusių studentų ir iš esmės buvo protesto judėjimas prieš kitus judėjimus visame pasaulyje XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Prancūzija

1968 m. gegužės mėn. visoje Prancūzijoje prasidėjo visuotinis streikas. Jis tapo revoliucine problema. Prancūzijos komunistų partija nuo jo atkalbinėjo. Galiausiai jį numalšino vyriausybė, apkaltinusi komunistus sąmokslu prieš Respubliką. Kai kurie filosofai ir istorikai teigė, kad šis sukilimas buvo svarbiausias XX a. revoliucinis įvykis, nes jame dalyvavo ne vienišos demografinės grupės, pavyzdžiui, darbininkai ar rasinės mažumos, o grynai liaudies sukilimas, peržengiantis etnines, kultūrines, amžiaus ir klasių ribas.

Knygos

• Manfredas Bergas ir Martinas H. Geyeris; Dvi teisių kultūros: The Quest for Inclusion and Participation in Modern America and Germany Cambridge University Press, 2002
• Jack Donnelly ir Rhoda E. Howard; International Handbook of Human Rights Greenwood Press, 1987 m.
• David P. Forsythe; Žmogaus teisės naujojoje Europoje: Problemos ir pažanga University of Nebraska Press, 1994 m.
• Joe Foweraker ir Todd Landman; Pilietinės teisės ir socialiniai judėjimai: A Comparative and Statistical Analysis Oxford University Press, 1997 m.
• Mervyn Frost; Žmogaus teisių konstituavimas: Routledge, 2002 m.
• Marc Galanter; Konkuruojančios lygybės: Kalifornijos universiteto leidykla, 1984 m.
• Raymond D. Gastil ir Leonard R. Sussman, red.; Freedom in the World: Politinės teisės ir pilietinės laisvės, 1986-1987 m. Greenwood Press, 1987 m.
• David Harris ir Sarah Joseph; The International Covenant on Civil and Political Rights and United Kingdom Law Clarendon Press, 1995 m.
• Steven Kasher; Pilietinių teisių judėjimas: Abbeville Publishing Group (Abbeville Press, Inc.), 2000 m.
• Francesca Klug, Keir Starmer, Stuart Weir; Trys laisvės stulpai: Politinės teisės ir laisvės Jungtinėje Karalystėje Routledge, 1996
• Fernando Santos-Granero ir Frederica Barclay; Tamed Frontiers: Ekonomika, visuomenė ir pilietinės teisės Aukštutinėje Amazonijoje Westview Press, 2000
• Paul N. Smith; Feminizmas ir Trečioji Respublika: Clarendon Press, 1996 m.
• Jorge M. Valadez; Deliberative Democracy: M. C. Valadezas: politinis teisėtumas ir apsisprendimas daugiakultūrėse visuomenėse Westview Press, 2000 m.