Segregacija

Anglosaksų Anglija

Segregacija galėjo egzistuoti ankstyvojoje anglosaksų Anglijoje. Kai IV a. į Angliją atvyko anglosaksai, kai kurių istorikų teigimu, jie galėjo sukurti "apartheidą primenančią visuomenę". Galbūt jie su vietiniais britais elgėsi kaip su vergais ir turėjo taisykles, draudžiančias juos vesti. Kai kurie istorikai teigia, kad anglosaksai buvo daug turtingesni ir turėjo aukštesnį socialinį statusą nei keltai britai.

Australija

Nuo XIX a. pradžios iki XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos Australijos vyriausybė iš šeimų atėmė daug aborigenų vaikų. Jų šeimos nesutiko išleisti savo vaikų. Tačiau vyriausybė nusprendė priversti aborigenų vaikus "asimiliuotis" Australijos visuomenėje. Vaikai buvo apgyvendinti baltųjų namuose arba misijose. Ten jie buvo verčiami mokytis krikščionybės, palikti aborigenų kultūrą, tapti baltųjų visuomenės dalimi ir tuoktis su baltaisiais. Šios programos tikslas buvo "išugdyti" aborigenų bruožus, kad jų Australijoje nebeliktų. Vėliau, 1951 m., Jungtinės Tautos tokią programą apibrėžė kaip genocidą.

Nuo maždaug 1900 m. iki XX a. septintojo dešimtmečio Australijoje buvo vykdoma vadinamoji "Baltosios Australijos politika". Ši politika neleido nebaltiesiems imigruoti į Australiją, nes imigracijos testus buvo pernelyg sunku išlaikyti.

XX a. pradžioje ir viduryje daug aborigenų buvo priversti gyventi misijose. Šios politikos tikslas buvo išvyti aborigenus iš jų žemių, nes jomis norėjo naudotis baltieji kolonistai.

Septintajame dešimtmetyje Australija pakeitė savo oficialią politiką į "integracijos". Tai reiškė, kad aborigenai turėjo turėti galimybę gyventi Australijos visuomenėje arba misijose. Tačiau daugelis aborigenų atsisakė laikytis šių nurodymų ir toliau gyveno toli nuo miestų. Šiose vietovėse jie buvo atskirti nuo likusios Australijos visuomenės, be to, gyveno skurdžiau. Tuo metu kai kurie žmonės tokią padėtį vadino apartheidu ir netgi teigė, kad Australijos vyriausybės politika įkvėpė Pietų Afrikos Respublikos apartheido programą.

Anglų kolonistai Airijoje

1366 m. Anglijos karalius išleido trisdešimt penkis įstatymus, vadinamus Kilkenio statutais. Jų tikslas buvo neleisti anglų kolonistams Airijoje susimaišyti su airiais arba tapti pernelyg panašiems į airius. Įstatymai draudė anglams tuoktis su vietiniais airiais, turėti airių vaikų, įsivaikinti airių vaikus, naudoti airiškus vardus ar drabužius arba kalbėti kitaip nei angliškai.

Prancūzijos Alžyras

1830 m. Prancūzija perėmė Alžyro kontrolę iš Osmanų imperijos. Daugiau kaip šimtą metų Alžyras buvo Prancūzijos kolonija. Prancūzijos valdovai Alžyre išlaikė apartheidą primenančią sistemą. Pavyzdžiui, arabų ir berberų kilmės alžyriečiams buvo leista prašyti Prancūzijos pilietybės (kuri suteiktų jiems teisę balsuoti ir kitas teises) tik tuo atveju, jei jie atsisakytų savo musulmoniškos religijos ir kultūros.

Alžyro musulmonai nenorėjo sutikti su šia "apartheido sistema", kuri buvo viena iš pagrindinių 1954 m. Alžyro karo priežasčių.

Vokietija

XV a. šiaurės rytų Vokietijoje "vendų" (slavų) tautybės žmonės negalėjo stoti į kai kuriuos cechus. Pasak Vilhelmo Raabės, "iki XVIII a. nė vienas vokiečių cechas nepriėmė vendų".

1935 m. nacių partijai perėmus Vokietijos vyriausybės kontrolę, buvo priimti Niurnbergo įstatymai. Naciai, vadovaujami Adolfo Hitlerio, tikėjo, kad "arijų" rasė yra geresnė už kitas rases. Pagal Niurnbergo įstatymus "arijų" ir "ne arijų" rasės žmonėms buvo draudžiama tuoktis ar turėti lytinių santykių. Iš pradžių įstatymais daugiausia buvo siekiama, kad arijai nesimaišytų su žydais (kuriuos naciai laikė žemesne rase). Tačiau vėliau naciai į įstatymus įtraukė "čigonus, negrus ir jų nesantuokinius [vaikus]". Šiuos įstatymus pažeidę arijai galėjo būti išsiųsti į koncentracijos stovyklas, o ne arijams galėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Siekdami išlaikyti "švarų" vokiečių kraują, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, naciai uždraudė bet kokiam ne vokiečiui tuoktis ar turėti lytinių santykių su vokiečiu.

1939 m. naciai įsiveržė į Lenkiją ir ją užėmė. Jie suskirstė lenkus į skirtingas etnines grupes. Pagal tai, kiek jie buvo "germaniški", kiekviena grupė turėjo skirtingas teises. Pavyzdžiui, skirtingoms grupėms buvo leista gauti skirtingą maisto kiekį, jos galėjo gyventi tik tam tikrose vietose ir naudotis tam tikru viešuoju transportu.

XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje naciai vertė žydus nešioti geltonus kaspinėlius arba Dovydo žvaigždes su užrašu "Jude" ("žydas"). Rasiniais įstatymais buvo diskriminuojami žydai ir romai (čigonai). Pavyzdžiui, gydytojams žydams buvo draudžiama gydyti arijų pacientus; profesoriams žydams buvo draudžiama dėstyti studentams arijams. Žydams buvo draudžiama naudotis bet kokiu viešuoju transportu, išskyrus keltą; važinėti dviračiais; važinėti automobiliais. Jiems buvo leidžiama apsipirkti tik nuo 15 iki 17 val. ir tik žydams priklausančiose parduotuvėse. Jie negalėjo lankytis teatruose, baseinuose ar kitose pasilinksminimo vietose.

Holokausto metu naciai bandė išžudyti visus Europos žydus ir romus. Jie taip pat išžudė milijonus slavų (įskaitant ukrainiečių, sovietų ir lenkų), nes slavus laikė žemesne rase. Pirmiausia naciai privertė žydus ir romus gyventi getuose, atskirai nuo visų kitų. Paskui milijonus žydų, romų ir slavų išsiuntė į koncentracijos ir mirties stovyklas.

Be to, 1939-1945 m. į nacistinę Vokietiją priverstiniams darbams buvo išvežta mažiausiai 1,5 mln. lenkų. Nacistinė Vokietija taip pat naudojo priverstinius darbininkus iš Vakarų Europos. Tačiau su lenkais ir kitais rytų europiečiais, kuriuos naciai laikė žemesnės rasės žmonėmis, buvo elgiamasi daug blogiau. Jie buvo verčiami ant drabužių nešioti medžiaginę etiketę su raide "P", kuri rodė, kad jie yra lenkai. Jie turėjo laikytis komendanto valandos ir negalėjo naudotis viešuoju transportu. Paprastai jie turėjo dirbti ilgiau ir už mažesnį atlyginimą nei Vakarų Europos gyventojai. Daugelyje miestų jie turėjo gyventi atskiruose barakuose už spygliuotos vielos. Jiems buvo draudžiama bendrauti su vokiečiais ne darbo metu. Jei jie turėjo lytinių santykių su vokiečiais, jiems buvo įvykdyta mirties bausmė.

Naciai pastatė sieną, kad žydai negalėtų pabėgti iš šio Varšuvos geto


Nur für Deutsche ("Tik vokiečiams") traukinyje nacių okupuotoje Lenkijoje

Imperatoriškoji Kinija

Tangų dinastija

Tangų dinastijos laikais chanai išleido keletą įstatymų, kuriais ne kinai buvo atskirti nuo kinų. 779 m. Tangų dinastija priėmė taisyklę, pagal kurią uigūrai buvo priversti dėvėti savo tradicinius etninius drabužius, o ne kiniškus. Ji taip pat uždraudė jiems "apsimesti" kinais ir tuoktis su kinų moterimis. Hanų kinai nemėgo uigūrų, nes jie skolindavo pinigus už palūkanas.

836 m. Lu Chun, paskirtas Kantono gubernatoriumi, su pasibjaurėjimu pastebėjo, kad kinai gyvena su užsieniečiais ir juos veda. Lu įteisino segregaciją. Jis uždraudė ne kinams tuoktis su kinais arba turėti nuosavybę. Įstatymas konkrečiai draudė kinams užmegzti santykius su "tamsiaodžiais" arba "spalvotais žmonėmis". Tai reiškė užsieniečius, tokius kaip "iraniečiai, sodiečiai, arabai, indai, malajiečiai, Sumatros gyventojai" ir kt.

Italija

1938 m. Italiją valdė fašistinis režimas, kuriam vadovavo Benito Musolinis. Šis režimas buvo susivienijęs su nacistine Vokietija. Spaudžiamas nacių, režimas priėmė kelis įstatymus, pagal kuriuos Italijos imperijoje nuo šiol bus vykdoma segregacija. Šiuos įstatymus jie pavadino "provvedimenti per la difesa della razza" (rasės gynimo normos).

Įstatymai buvo ypač nukreipti prieš žydus. Pavyzdžiui, žydai negalėjo:

• dėstyti arba studijuoti mokyklose ar universitetuose.
• Šaliai svarbios nuosavos pramonės šakos.
• Žurnalistų darbas
• Įeikite į kariuomenę
• Susituokti su ne žydais

Dėl šių įstatymų Italija prarado geriausius savo mokslininkus. Kai kurie buvo atleisti iš darbo. Pavyzdžiui, Ritai Levi-Montalcini, vėliau pelniusiai Nobelio fiziologijos ar medicinos premiją, buvo pasakyta, kad ji nebegalės dirbti savo universitete. Kiti dėl šių įstatymų išvyko iš Italijos. Pavyzdžiui, Enrikas Fermis (Enrico Fermi), kuris dirbo prie pirmojo branduolinio reaktoriaus ir pelnė Nobelio fizikos premiją, išvyko iš šalies. (Jo žmona buvo žydė.) Daugelis kitų žinomų mokslininkų, fizikų, matematikų ir kitų tyrinėtojų dėl rasinių įstatymų neteko darbo arba išvyko iš Italijos.

Albertas Einšteinas, protestuodamas prieš rasinius įstatymus, atsisakė Italijos mokslo akademijos Accademia dei Lincei garbės nario vardo.

Po 1943 m., kai Šiaurės Italiją okupavo naciai, Italijos žydai buvo vežami į nacių koncentracijos ir mirties stovyklas.

Žydų segregacija

Šimtmečius žydai Europoje dažnai buvo priversti gyventi atskirtuose getuose ir štetluose (mažuose miesteliuose, kuriuose gyveno daugiausia žydai). 1204 m. popiežius įsakė žydams atsiriboti nuo krikščionių ir dėvėti drabužius, žyminčius, kad jie yra žydai. Priverstinė žydų segregacija XIV ir XV a. paplito visoje Europoje.

Rusijos imperijoje nuo 1790-ųjų žydams buvo leidžiama gyventi tik gyvenvietės teritorijoje. Tai buvo vakarinė Rusijos imperijos siena, maždaug ten, kur dabar yra Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Moldova ir Ukraina. Iki XX a. pradžios dauguma Europos žydų gyveno Gyvenvietėje.

Maroke nuo XV a. žydai buvo atskirti į mellahs. Miestuose mellah buvo atskira žydams skirta teritorija, aptverta siena su įtvirtintais vartais. Kaimo mellah buvo atskiri kaimai, kuriuose gyveno tik žydai.

XIX a. viduryje istorikas J. J. Benjaminas rašė apie Persijos žydų gyvenimą:

“

...jie [turi] gyventi atskiroje miesto dalyje...; nes jie laikomi nešvariais padarais... [Taigi] su jais elgiamasi labai griežtai, ir jei jie įžengia į musulmonų [musulmonų] gyvenamą gatvę, berniukai ir minia juos apmėto akmenimis ir purvu... Dėl tos pačios priežasties jiems neleidžiama išeiti į lauką, kai lyja, nes sakoma, kad lietus nuo jų nuplauna purvą, kuris sutepa musulmonų kojas... Jei gatvėje atpažįstamas žydas, jis patiria didžiausius įžeidimus. Praeiviai spjaudo jam į veidą, o kartais negailestingai muša... Jei žydas įeina į parduotuvę ko nors pirkti, jam draudžiama apžiūrinėti prekes... Jei jo ranka neatsargiai paliečia prekes, jis privalo jas paimti už bet kokią kainą, kurios pardavėjas už jas paprašys... Kartais persai įsibrauna į žydų [namus] ir pasiima viską, kas jiems patinka. Jei savininkas bent kiek pasipriešina gindamas savo nuosavybę, jis [rizikuoja] už tai sumokėti gyvybe... Jei... žydas pasirodys gatvėje per tris Katel (Muharramo) dienas..., jis tikrai bus nužudytas.

”

Žydų mellah liekanos Essaouiroje

Lotynų Amerika

Kai ispanai atvyko į Ameriką ir Lotynų Amerikos šalis pavertė kolonijomis, jie sukūrė kastų sistemą, pagrįstą rasiniu pagrindu. Jie sugalvojo penkiolika skirtingų žmonių kategorijų pagal jų rasių mišinius, įskaitant tokias kategorijas kaip "mulatas" ir "metisas". Žmonės, kurie buvo "baltesni" arba labiau "ispaniški", turėjo aukštesnį socialinį statusą nei žmonės, kurie buvo "tamsesni" arba labiau indėnai. Žmonės, kurie buvo "tamsesni", buvo laikomi žemesniais ir susidurdavo su diskriminacija, pavyzdžiui, jie turėjo mokėti didesnius mokesčius nei "baltesni" žmonės.

Paprastai dauguma Lotynų Amerikos šalių, iškovojusios nepriklausomybę nuo Ispanijos, priėmė įstatymus, draudžiančius kastų sistemas. Vis dėlto prietarai dėl rasės išliko.

Pietų Afrika

Pagrindinė informacija

Rasinė segregacija Pietų Afrikoje prasidėjo, kai šalis buvo Nyderlandų kolonija. Olandai 1652 m. išsilaipino Keiptaune ir palaipsniui užėmė vis didesnę šalies dalį. Segregacija tęsėsi, kai 1795 m. Gerosios Vilties kyšulį užėmė Britų imperija.

Pietų Afrikoje vergovė egzistavo iki 1833 m. Tačiau po dvejų metų vyriausybė priėmė įstatymą, kuriuo vergai buvo pakeisti į samdomus tarnautojus. Ši sistema nelabai skyrėsi nuo vergovės. Visą likusį XIX a. Pietų Afrikos kolonijose buvo priimami įstatymai, kurie ribojo šių darbininkų teises ir laisves.

1894 m. ir 1905 m. vyriausybė priėmė įstatymus, pagal kuriuos indėnai ir juodaodžiai neturėjo teisės balsuoti. Kitais įstatymais buvo diskriminuojami ne baltieji, tačiau jie nebuvo tokie baisūs kaip apartheido įstatymai, kurie bus priimti per ateinančius 50 metų.

Apartheido pradžia

Apartheidas Pietų Afrikoje prasidėjo 1948 m. Tuo metu Pietų Afrikos Respublikos vyriausybę kontroliavo Nacionalinė partija. Šią politinę partiją sudarė afrikaneriai. Afrikaneriai yra olandų kolonistų, atvykusių į Pietų Afriką 1600-1700 m., palikuonys. Nacionalinė partija tikėjo afrikanerių nacionalizmu.

Apartheido įstatymai

Nacionalinė partija priėmė apartheido įstatymus, kad Pietų Afrikoje rasinė segregacija taptų įstatymu. Tarp svarbiausių įstatymų buvo šie:

• 1950 m. Gyventojų registravimo aktas, pagal kurį Pietų Afrikos gyventojai buvo suskirstyti į keturias rasines kategorijas: "Juodaodžiai, baltieji, spalvotieji (mišrios rasės) ir indėnai (Pietų Azijos gyventojai iš buvusios Britų Indijos).
• Žmonės turėjo užsiregistruoti vyriausybėje ir gauti asmens tapatybės korteles, kuriose buvo nurodyta, kokiai rasinei grupei jie priklauso.
• 1950 m. Grupinių teritorijų įstatymas, kuriuo kiekvienai rasinei grupei buvo paskirta tam tikra Pietų Afrikos dalis. Žmonės buvo priversti gyventi jiems priskirtoje šalies dalyje.
• Vykti į kitą šalies dalį be leidimo buvo neteisėta. Juodaodžiai negalėjo įvažiuoti į miestus, jei neturėjo baltojo darbdavio leidimo.
• Atskirų patogumų rezervavimo įstatymas (1953 m.), pagal kurį skirtingoms rasėms skirtos atskiros viešosios vietos, pvz., ligoninės, universitetai ir parkai.
• Bantu švietimo įstatymas (1953 m.), pagal kurį buvo atskirtas švietimas

Pagal šiuos apartheido įstatymus 1960-1983 m. 3,5 mln. nebaltųjų Pietų Afrikos gyventojų buvo priversti palikti savo namus ir persikelti į atskirus rajonus. Tai vienas didžiausių masinių iškeldinimų šiuolaikinėje istorijoje.

Kitais įstatymais buvo draudžiama tuoktis ar turėti lytinių santykių su kitos rasės asmeniu. 1969 m. vyriausybė atėmė iš "spalvotųjų" teisę balsuoti. Kadangi "indėnams" ir "juodaodžiams" dešimtmečius nebuvo leidžiama balsuoti, tai reiškė, kad baltieji buvo vieninteliai žmonės Pietų Afrikoje, kuriems buvo leista balsuoti.

1970 m. ne baltiesiems buvo uždrausta turėti atstovų vyriausybėje. Tais pačiais metais iš juodaodžių buvo atimta Pietų Afrikos Respublikos pilietybė.

Protestai

Protestai prieš apartheidą prasidėjo iškart po to, kai prasidėjo apartheidas. Jau 1949 m. Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) jaunimo sparnas siūlė kovoti prieš rasinę segregaciją taikant įvairias strategijas. Per ateinančius 45 metus įvyko šimtai akcijų prieš apartheidą. Tarp jų buvo Juodosios sąmonės judėjimo protestai, studentų protestai, darbininkų streikai ir bažnytinių grupių aktyvumas. 1991 m. buvo priimtas Rasinių žemės priemonių panaikinimo įstatymas, panaikinęs įstatymus dėl rasinės segregacijos, įskaitant Grupinių teritorijų įstatymą. 1990 m. prezidentas Frederikas Vilemas de Klerkas pradėjo bandymus nutraukti apartheidą. 1993 m. ne baltiesiems buvo suteikta balsavimo teisė. 1994 m. Pietų Afrikos Respublikoje įvyko pirmieji daugiataučiai rinkimai, kuriuose ne baltieji galėjo kandidatuoti. Nelsonas Mandela ir Afrikos nacionalinis kongresas laimėjo. 1993 m. N. Mandela ir A. de Klerkas buvo apdovanoti Nobelio taikos premija už bendrą darbą siekiant nutraukti apartheidą.

Ženklas paplūdimyje "juodaodžiams ir šunims draudžiama


Pagal Gyventojų registravimo įstatymą reikalaujamo rasės identifikavimo pavyzdys

Jungtinės Amerikos Valstijos

Jungtinės Valstijos turi ilgą rasinės segregacijos istoriją, kuri prasidėjo, kai į Šiaurės Ameriką atvyko pirmieji europiečiai. Pirmiausia dėl vergijos, vėliau dėl rasistinių įstatymų ir rasistinio požiūrio afroamerikiečiai Jungtinėse Valstijose šimtmečius susidūrė su segregacija. Kitų rasių žmonės taip pat buvo segreguojami. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metais JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas įsakė beveik visus japonų kilmės amerikiečius izoliuoti internuotųjų stovyklose.

Visų rasių žmonės kovojo prieš segregaciją ir diskriminaciją Jungtinėse Valstijose. Dėl tokių judėjimų kaip afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas segregacija dabar Jungtinėse Valstijose draudžiama įstatymais. Tačiau prietarai prieš mažumų grupes vis dar egzistuoja. Dėl to atsirado naujų segregacijos rūšių, kurias lėmė žmonių prietarai ir elgesys.