Albertas Einšteinas (1879 m. kovo 14 d. Ulme – 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone) buvo vokiečių kilmės fizikas, vienas įtakingiausių XX a. mokslininkų. Dirbo teorinės fizikos srityje ir pateikė fundamentalių idėjų, kurios pakeitė mūsų pasaulio vaizdą. Jis sukūrė reliatyvumo teoriją ir plačiai prisidėjo prie kvantinės teorijos vystymosi. Už fotoelektrinio efekto paaiškinimą 1921 m. gavo Nobelio fizikos premiją. Jo garsioji lygtis yra E = m c 2 {\displaystyle E=mc^{2}}. {\displaystyle E=mc^{2}} (E = energija, m = masė, c = šviesos greitis.)

Biografijos santrauka

Einšteinas gimė Ulme, Vokietijoje, ir studijavo Šveicarijoje. 1902–1909 m. dirbo Šveicarijos Berno patentų biure, tuo pačiu nagrinėdamas bei skelbdamas mokslo darbą. 1905 m. — vadinamaisiais „stebuklingaisiais metais“ (annus mirabilis) — jis paskelbė keletą reikšmingų straipsnių, tarp kurių buvo fotoelektrinio efekto paaiškinimas, Browno judesio teorinis aiškinimas, specialioji reliatyvumo teorija ir masės ir energijos ekvivalentiškumo išvedimas (E = mc2). 1905 m. jis taip pat apgynė daktaro disertaciją.

Moksliniai pasiekimai

  • Specialioji reliatyvumo teorija: 1905 m. pasiūlė idėją, kad fizikos dėsniai yra vienodi visiems inerciniams stebėtojams ir kad šviesos greitis vakuume yra pastovus. Tai sudarė pagrindą naujam erdvės ir laiko supratimui.
  • Bendroji reliatyvumo teorija: Einšteinas toliau plėtojo savo idėjas apie erdvės ir laiko sąveiką su gravitacija. Savo darbo pabaigoje 1915 m. jis pateikė gravitacijos laukų lygčių formuluotes, o 1916 m. paskelbė išsamesnį apžvalginį darbą apie bendrąjį reliatyvumą su savo gravitacijos teorija.
  • Fotoelektrinis efektas: Paaiškinęs, kad šviesos spinduliai gali būti traktuojami kaip kvantai (vėliau pavadinti fotonais), Einšteinas parodė, kodėl tam tikros medžiagos išskiria elektronus apšvitintos šviesos veikiamos. Už šį darbą 1921 m. jam suteikta Nobelio fizikos premija.
  • Browno judesys ir kiti indėliai: Einšteino darbai padėjo įtvirtinti atomų ir molekulių realybės idėją bei turėjo įtakos vėlesnei kvantinės mechanikos plėtrai.

Kiti faktai apie karjerą ir gyvenimą

Ankstyvuoju laikotarpiu Einšteinas abejojo, ar Niutono klasikinių dėsnių ir elektromagnetikos dėsnių derinimas yra pakankamas, todėl siekė sukurti nuoseklią teorinę sistemą. 1902–1909 m., dirbdamas patentų biure, jis tuo pačiu laikotarpiu skelbė fundamentalius darbus, o vėliau tapo universiteto dėstytoju ir tyrėju.

Politika, emigracija ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpis

1933 m., kai Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris ir naciai, Einšteinas, būdamas žydų kilmės, dėl vykdomos antisemitinės politikos negrįžo į Vokietiją. Jis 1933 m. įsikūrė Jungtinėse Valstijose ir buvo vienas pirmųjų narių pakviestų į Pažangiųjų studijų institutą Prinstone, kuriame dirbo likusį gyvenimą. 1940 m. jis tapo JAV piliečiu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Einšteinas kartu su kolegomis, įskaitant Leo Szilardą, parašė laišką prezidentui Franklinui D. Ruzveltui, kuriame įspėjo, kad Vokietija gali kurti branduolinį ginklą. Šis laiškas prisidėjo prie JAV sprendimo remti branduolinio karo technologijų tyrimus ir vėliau prie Manheteno projekto. Pats Einšteinas tiesiogiai nedirbo Manheteno projekte. Vėliau daugelis mokslininkų, kurie dirbo projekte — pavyzdžiui, Ričardas Fainmanas (Richard Feynman), — reiškė apgailestavimą dėl atominio ginklo panaudojimo prieš Japoniją.

Asmeninės nuostatos ir palikimas

Einšteinas aktyviai reiškė nuomonę įvairiais politiniais ir socialiniais klausimais: jis kritikavo karus, rėmė sionizmo idėjas, kovojo už pilietines teises ir laisvės vertybes. Po karo jis tapo Atomo energetikos kontrolės ir tarptautinio branduolinio ginklo ribojimo šalininku.

Einšteinas laikomas vienu didžiausių mokslininkų visų laikų. Jo darbai padėjo pagrindus daugeliui šiuolaikinių fizikos šakų, įskaitant kvantinę mechaniką ir reliatyvumo teorijas. Jo pavardė tapo simboliu kūrybiškumo ir intelektualios drąsos, o idėjos — kertinėmis mokslo pažangos dalimis.

Mirusi ir atminimas

Albertas Einšteinas mirė 1955 m. balandžio 18 d. Prinstone, palikdamas gausų mokslinį palikimą — publikacijas, laiškus, nebaigtus užrašus ir nemažą įtaką tiek mokslo teorijai, tiek visuomenės požiūriui į mokslą. Jo gyvenimas ir darbai iki šiol yra plačiai studijuojami ir minimi kaip vieni reikšmingiausių mokslo istorijoje.