Naikinimo stovyklos (mirties stovyklos) Antrojo pasaulinio karo metais pastatė nacistinė Vokietija. Jų pagrindinė paskirtis buvo sistemingai ir masiškai nužudyti žmones — siekiant išvengti didelių sąnaudų ir laiko sąlygų, stovyklos buvo suplanuotos taip, kad galėtų naikinti milijonus žmonių kuo greičiau.

Kaip vyko žudynės

Mirties stovyklose žmonės dažniausiai buvo žudomi dujų kamerose, kuriose buvo naudojamos nuodingas dujas (pavyzdžiui, Zyklon B kai kuriose stovykluose arba anglies monoksidas kitose). Tačiau naciai naudojosi ir kitomis žudymo formomis:

  • masinės egzekucijos, pavyzdžiui, sušaudydami dideles grupes žmonių vienu metu;
  • žudymas per darbo sąlygas — plano dalis, vadinama "naikindami per darbą", kai kaliniai buvo verčiami dirbti labai sunkų priverstinius darbus, be pakankamo maisto, medicininės priežiūros ar kitų išgyvenimui reikalingų dalykų;
  • mirtis nuo bado, ligų ir sušalimo, dėl prastų gyvenimo sąlygų ir perpildymo;
  • naudoti specialūs metodai, pavyzdžiui, dujomis užpildyti kremuotuvėse esančias kameras arba „dujų furgonai“ kai kuriose srityse.

Kas buvo nužudyti

Naciai į mirties stovyklas siuntė įvairias grupes. Tačiau apie 90 % mirties stovyklose nužudytų žmonių buvo žydai. Nacistinė Vokietija siekė „išnaikinti“ žydų tautą — planą, kuris buvo vadinamas galutiniu sprendimu ir vėliau įprastai vadinamas holokaustu. Per Holokaustą buvo nužudyta apie šešis milijonus žydų visoje Europoje.

Be žydų, nukentėjo ir kitos grupės: Roma (čigonai), Lenkijos piliečiai (ypač politiniai ir kultūriniai lyderiai), sovietų karo belaisviai, žmonės su negalia (ankstesnė „T4“ programa), politiniai oponentai, homoseksualai ir Jehovos liudytojai. Kai kuriose stovyklose ir už jų ribų įvairios grupės buvo naikinamos kartu.

Stovyklų tipai ir žymiausios vietos

Yra skiriamos skirtingos stovyklų rūšys: koncentracijos stovyklos (areštas ir priverstinis darbas), priverstinio darbo stovyklos, tranzito stovyklos ir specialiosios naikinimo stovyklos, kurios buvo skirtos masinėms žudynėms. Labiausiai žinomos naikinimo stovyklos Europoje buvo tokios kaip Auschwitz-Birkenau, Treblinka, Sobibor, Belzec, Chelmno ir Majdanek — jose vyko sistemingos masinės egzekucijos ir dujų kamerų naudojimas.

Kroatija ir Jasenovacas

Nepriklausomos Kroatijos valstybės fašistinė Ustašės vyriausybė taip pat įkūrė mirties stovyklas. Tokiose mirties stovyklose kaip Jasenovacas buvo nužudyta daug serbų, žydų, romų ir politinių priešininkų. Tikslių aukų skaičių apskaičiuoti sunku ir istorikai pateikia skirtingus įverčius; kai kurie šaltiniai mini, jog aukų skaičius galėjo siekti iki 750 000 serbų, tačiau šie duomenys yra ginčytini ir aptariami moksliniuose tyrimuose.

Po karo: teisingumas ir atminimas

Po karo daugelis nacių nusikaltėlių buvo teisiami tarptautinėse ir nacionalinėse bylose (pvz., Niurnbergo teismuose). Mirties stovyklų griuvėsčiai ir memorialai šiandien tarnauja kaip priminimas apie nusikaltimus žmonijai ir kaip švietimo vietos, skirtos ugdyti atminimą ir kovoti su neapykanta bei paneigimu.

Svarbu prisiminti šias tragedijas ir mokyti ateities kartas apie Holokaustą, kad panašūs nusikaltimai niekada nepasikartotų. Istorijos studijos, memorialai ir liudijimai padeda išsaugoti atminimą ir geriau suprasti, kas leido tokioms tragedijoms įvykti.