Buchenvaldas (Buchenwald) – nacių koncentracijos stovykla Vokietijoje

1937 m. liepą naciai pastatė Buchenvaldą ant Eterbergo kalno netoli Veimaro (Vokietija). Stovyklą jie pavadino Buchenvaldu, kas angliškai reiškia "buko miškas". Ant pagrindinių stovyklos vartų jie užrašė Jedem das Seine ("Kiekvienam savo").

Nuo 1938 m. balandžio mėn. iki 1945 m. balandžio mėn. į Buchenvaldą buvo išsiųsta apie 238 380 žmonių. Tarp šių kalinių buvo žmonių iš įvairių šalių. Tarp jų taip pat buvo daug sąjungininkų karo belaisvių (karo belaisvių). Buchenvalde mirė daugiau kaip 56 000 kalinių.

Stovyklų komendantai

Karl-Otto Koch (1937 m. rugpjūčio 1 d.-1941 m. liepos mėn.)

Pirmasis Buchenvaldo stovyklos komendantas (stovyklos viršininkas) buvo Karlas Oto Kochas. Jis vadovavo stovyklai nuo 1937 m. iki 1941 m. liepos mėn. Antroji jo žmona Ilzė Koch dėl baisaus elgesio su kaliniais tapo žinoma kaip Buchenvaldo ragana (Die Hexe von Buchenwald). I. Koch liepė kaliniams Buchenvalde įrengti zoologijos sodą su meškų duobe (Bärenzwinger).

Galiausiai Kochas pats buvo uždarytas į Buchenvaldo kalėjimą. Iš pradžių du nacių pareigūnai princas Waldeckas ir daktaras Morgenas apkaltino Kochą skatinimu žudyti. Vėliau Kochas taip pat buvo apkaltintas korupcija, turto pasisavinimu, juodosios rinkos sandoriais ir stovyklos darbuotojų naudojimu savo reikmėms. Kaltinimai buvo pateikti ir kitiems stovyklos pareigūnams, tarp jų ir Ilzei Koch.

Karlas Kochas buvo teisiamas ir nuteistas mirties bausme. 1945 m. balandžio 5 d. jam buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Tai įvyko likus savaitei iki amerikiečių karių atvykimo ir Buchenvaldo užėmimo.

Po karo Ilzė Koch buvo nuteista ketverius metus kalėti. Iš pradžių bausmė buvo sutrumpinta iki dvejų metų ir ji buvo paleista į laisvę. Tačiau po to ji vėl buvo suimta, o naujoji Vokietijos vyriausybė ją nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Ji nusižudė kalėjime 1967 m. rugsėjo mėn.

Hermannas Pisteris (1942-1945 m.)

Antrasis Buchenvaldo komendantas buvo Hermanas Pisteris. Jis vadovavo stovyklai nuo 1942 iki 1945 m., kai ją perėmė amerikiečių kariai.

Po karo Pisteris buvo teisiamas Niurnbergo procese ir nuteistas mirties bausme. Tačiau 1948 m. rugsėjį, prieš įvykdant mirties bausmę, Pisteris mirė dėl širdies sutrikimų.

Kalinių tipai

Naciai į Buchenvaldą siuntė kalinius iš visos Europos ir Sovietų Sąjungos. Tarp jų buvo:

• Žydai
• Lenkijos gyventojai
• Slavų tautos
• Psichikos ligomis sergantys žmonės, turintys intelekto ir fizinę negalią.
• Žmonės, išpažįstantys naciams nepatinkančias religijas, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai.
• Politiniai kaliniai (žmonės, priklausantys skirtingoms politinėms partijoms arba turintys kitokius politinius įsitikinimus nei naciai, pvz., socialistai ir komunistai).
• Romai ir sinti
• Masonai
• Lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) asmenys
• Karo belaisviai (ypač sovietų karo belaisviai)
• Nusikaltėliai

Moterys Buchenvalde

Buchenvalde buvo laikoma apie 500-1000 moterų kalinių. Pirmiausia 1941 m. iš Ravensbriuko koncentracijos stovyklos į Buchenvaldą buvo atvežta dvidešimt politinių kalinių moterų. Jos buvo priverstos dirbti sekso vergėmis stovyklos viešnamyje.

Tačiau dauguma kalinių moterų 1944 ir 1945 m. į Buchenvaldą buvo išsiųstos iš kitų koncentracijos stovyklų. Daugiausia jų buvo siunčiama iš Aušvico, Ravensbriuko ir Bergeno Belseno. Vėliau visos kalinės moterys buvo siunčiamos į daugybę Buchenvaldo moterų satelitinių stovyklų (mažesnių stovyklų aplink Buchenvaldą).

Ilzė Koch (Ilse Koch) pagrindinėje stovykloje prižiūrėjo 22 kitas sargybines moteris ir šimtus kalinių moterų. Dar daugiau nei 530 moterų prižiūrėtojų dirbo daugelyje kitų mažesnių Buchenvaldo stovyklų ("sublagerių"). Pagrindinėje Buchenvaldo stovykloje tarnavo ar mokėsi tik 22 moterys, palyginti su daugiau kaip 15 500 vyrų.

Sąjungininkų lakūnai

Kai naciai paimdavo į nelaisvę Vakarų sąjungininkių šalių karius, jie beveik visada siųsdavo juos į karo belaisvių stovyklas, o ne į koncentracijos stovyklas. Tačiau Buchenvalde jie du mėnesius laikė 168 lakūnų grupę. Šie vyrai buvo iš JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos ir Jamaikos. Į Buchenvaldą jie pateko 1944 m. rugpjūčio 20 d.

Šių lakūnų lėktuvai sudužo Prancūzijoje, kurią kontroliavo nacistinė Vokietija. Lakūnai buvo išsiųsti į Buchenvaldą, o ne į karo belaisvių stovyklą, nes naciai teigė, kad jie buvo šnipai ir "teroristų sprogdintojai".

Po karo vienas lakūnas prisiminė, kaip atvyko į Buchenvaldą:

Kai priartėjome prie stovyklos ir pamatėme, kas joje yra... į mūsų širdis įsiveržė baisi, siaubinga baimė ir siaubas. Pagalvojome, kas tai? Kur mes einame? Kodėl mes čia esame? O kai priartėjome prie stovyklos ir pradėjome įeiti [į ją] ir pamatėme vaikštančius žmonių skeletus - senus vyrus, jaunuolius, berniukus, tiesiog odą ir kaulus, pagalvojome, į ką mes įsivėlėme?

- Kanados lakūnas Edas Karteris

Su lakūnais buvo elgiamasi taip pat, kaip ir su kitais Buchenvaldo kaliniais. Ten žuvo du lakūnai. 1944 m. spalio mėn. lakūnai buvo išsiųsti į Stalag Luft III, įprastą karo belaisvių stovyklą. Po spalio 24 d. Buchenvalde ketinta įvykdyti mirties bausmę lakūnams, kurie buvo apkaltinti "teroro sprogdintojais". Juos išgelbėjo Buchenvalde apsilankę Luftvafės (Vokietijos karinių oro pajėgų) karininkai. Grįžę į Berlyną šie karininkai pasirūpino, kad lakūnai būtų išsiųsti į įprastą karo belaisvių stovyklą, o ne sušaudyti.

Mirties priežastys

Tokių stovyklų kaip Buchenvaldas nacių tikslas buvo Vernichtung durch Arbeit ("naikinimas per darbą"). Tai reiškė, kad kaliniai buvo siunčiami į Buchenvaldą dirbti iki mirties.

Dėl siaubingų gyvenimo sąlygų stovykloje ligos buvo labai paplitusios ir greitai plito. Be to, kaliniai badavo. Dėl ligos ir bado daugelis kalinių iš tikrųjų buvo "išdirbti iki mirties", kaip ir planavo naciai. Tačiau daug kitų kalinių mirė nuo egzekucijų, nacių gydytojų eksperimentų ir kitų priežasčių.

Buchenvalde taip pat buvo vykdomos supaprastintos sovietų karo belaisvių egzekucijos (egzekucijos be teismo). 1941 ir 1942 m. buvo atrinkta mažiausiai 1000 vyrų, kurie buvo išsiųsti į Buchenvaldą ir iš karto nušauti į pakaušį.

Buchenvalde nacių gydytojai taip pat darė eksperimentus su kaliniais. Pavyzdžiui, 1942 ir 1943 m. jie panaudojo 729 kalinius, kad išbandytų vakciną nuo vidurių šiltinės. Tai reiškė, kad kaliniams buvo suleista vakcina, o paskui jie tyčia susirgo vidurių šiltine. 154 iš šių kalinių mirė. Kito eksperimento metu nacių gydytojai norėjo išsiaiškinti, kiek reikia tam tikrų nuodų, kad žmogus mirtų. Jie davė nuodų keturiems rusų karo belaisviams. Kai karo belaisviai nemirė, jie buvo "uždusinti krematoriume", o tada "išpjaustyti" (supjaustyti, kad būtų galima ištirti jų kūnus). Gydytojai baltuoju fosforu labai stipriai nudegino ir kitus belaisvius, norėdami patikrinti, ar vaistas padės panašioms bombų padarytoms žaizdoms. Pasibaigus karui, Niurnbergo procese vienas iš šių gydytojų gynėsi sakydamas, kad, nors ir būdamas gydytojas, jis taip pat buvo "teisėtai paskirtas egzekutorius" (tai reiškia, kad įstatymas jam leido žudyti žmones).

Mirties atvejų skaičius

SS paliko įrašus, kiek kalinių atvyko į stovyklą ir kiek iš jos išvyko. Jie fiksavo, kiek kalinių buvo paleista, išsiųsta į kitą stovyklą arba mirė. Šiuose įrašuose rašoma, kad Buchenvalde mirė 33 462 kaliniai. Tačiau šie įrašai gali būti ne visiškai teisingi. Pavyzdžiui, iki 1944 m., kai SS žudė kalinius, jie dažnai užrašydavo, kad kaliniai buvo "perduoti gestapui", o ne kad buvo nužudyti. Be to, nuo 1941 m. daugeliui sovietų karo belaisvių buvo įvykdytos masinės egzekucijos. Šie karo belaisviai būdavo nužudomi vos tik patekę į stovyklą ir niekada nebūdavo įtraukiami į stovyklos dokumentaciją. Tai reiškia, kad jie nebuvo įtraukti į 33 462 mirusiųjų sąrašą.

Vienas buvęs Buchenvaldo kalinys Arminas Valteris (Armin Walter) suskaičiavo, kiek žmonių buvo nužudyta šūviais į pakaušį. A. Walterio darbas Buchenvalde buvo įrengti ir prižiūrėti radijo ryšio sistemą toje vietoje, kur buvo vykdomos egzekucijos. Jis skaičiavo nužudytų žmonių skaičių ir slėpė informaciją. Jis teigia, kad buvo sušaudyti ir nužudyti 8 483 sovietų karo belaisviai.

Susumavus visas šias mirtis, bendras Buchenvalde mirusių žmonių skaičius yra apie 56 545. Į šį skaičių įeina:

• Mirties atvejai pagal SS įrašus: 33,462
• Egzekucijos sušaudant: 8,483
• Egzekucijos pakariant: 1 100 (apytikriai)
• Žuvusiųjų per evakuacijos transportą (kalinių perkėlimas į kitas stovyklas traukiniais arba priverstiniai žygiai): 13 500 (apytikriai)

Iš viso 56 545 mirtys reiškia, kad mirė 24 proc. į Buchenvaldą išsiųstų kalinių.

1945 m. balandžio 4 d. Jungtinių Valstijų kariai užėmė Ohrdrufą, vieną iš mažesnių Buchenvaldo stovyklų. Ohrdrufas buvo pirmoji nacių stovykla, kurią išlaisvino (perėmė ir išlaisvino) JAV kariai.

Po dviejų dienų naciai pradėjo evakuoti (išvežti visus iš) Buchenvaldo. Jie privertė tūkstančius kalinių eiti priverstiniais žygiais į kitas stovyklas, kurių amerikiečiai dar nebuvo pasiekę.

Lenkų inžinierius Gwidonas Damazynas, kuris buvo kalinamas nuo 1941 m. kovo mėn., buvo įrengęs slaptą trumpųjų bangų radiją. Balandžio 8 d. vidurdienį G. Damažinas ir rusų kalinys Konstantinas Ivanovičius Leonovas Morzės abėcėle pasiuntė sąjungininkams žinutę. Žinutę parašė kalinių pogrindinio pasipriešinimo judėjimo (kalinių grupės, bandžiusios slapta kovoti su naciais) vadovai. Joje buvo rašoma:

Sąjungininkams. Generolo Pattono armijai. Tai Buchenvaldo koncentracijos stovykla. SOS. Prašome pagalbos. Jie nori mus evakuoti. SS nori mus sunaikinti.

Tekstas buvo pakartotas kelis kartus anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. Damazynas išsiuntė anglišką ir vokišką pranešimus, o Leonovas - rusišką versiją. Praėjus trims minutėms po to, kai Damažinas išsiuntė paskutinę žinutę, atsiliepė Trečiosios JAV armijos štabas:

KZ Bu. Sulaikyti. Skubu į pagalbą. Trečiosios armijos štabas.

Gavęs žinutę Damazynas alpsta.

Sužinoję šią žinią, komunistai kaliniai užpuolė stovyklos sargybos bokštus ir nužudė stovykloje tebesančius sargybinius. Jie naudojo ginklus, kuriuos rinko nuo 1942 m. (vieną kulkosvaidį ir 91 šautuvą).

1945 m. balandžio 11 d. 15.15 val. į Buchenvaldą atvyko Jungtinių Valstijų kariai (laikrodis prie įėjimo vartų dabar nuolat rodo šį laiką). Kareiviai buvo sutikti kaip didvyriai.

Vėliau tą pačią dieną Jungtinių Valstijų kariai užėmė Langenšteiną, vieną iš mažesnių Buchenvaldo stovyklų. Ten jie išlaisvino daugiau kaip 21 000 kalinių. Jie taip pat įsakė Langenšteino merui atsiųsti į stovyklą maisto ir vandens ir skubiai atgabeno medicinos priemonių iš amerikiečių lauko ligoninės.

1945 m. balandžio 12 d., ketvirtadienį, keli žurnalistai atvyko į Buchenvaldą. Tarp žurnalistų buvo ir Edvardas R. Murrou (Edward R. Murrow), kurio radijo reportažas apie Buchenvaldą buvo transliuojamas per CBS ir tapo vienu garsiausių:

Paprašiau parodyti vieną iš barakų. Joje buvo apsistoję čekoslovakai. Kai įėjau, aplink mane susispietė vyrai, bandė pakelti ant pečių. Jie buvo per silpni. Daugelis jų negalėjo atsikelti iš lovos. Man pasakojo, kad šiame pastate kadaise buvo laikoma 80 arklių. Jame buvo 1 200 vyrų, po penkis ant gultų. Smirda buvo neapsakoma.

Jie iškvietė gydytoją. Patikrinome jo įrašus. Mažoje juodoje knygelėje buvo tik pavardės, nieko daugiau. Nieko apie tai, kas tie vyrai buvo, ką jie padarė ar ko tikėjosi. Už žuvusiųjų pavardžių buvo kryžius. Aš juos suskaičiavau. Iš viso jų buvo 242. 242 iš 1200 per vieną mėnesį.

Kai išėjome į kiemą, krito negyvas vyras. Kiti du, jiems turėjo būti per 60 metų, šliaužė link latrinos. Aš tai mačiau, bet neaprašinėsiu.

- Dalis Edwardo R. Murrow reportažo apie Buchenvaldą. 1945 m. balandžio 15 d.

Nuo 1945 m. iki 1950 m. vasario 10 d. stovyklą valdė Sovietų Sąjunga. Joje veikė kalinių stovykla, pavadinta Specialiuoju lageriu Nr. 2.

Specialiojoje stovykloje Nr. 2 Sovietų Sąjunga laikė 28 455 kalinius, įskaitant 1 000 moterų. Pagal sovietų dokumentus 7 113 iš jų mirė. Jie buvo palaidoti masinėse kapavietėse aplink stovyklą esančiuose miškuose. Jų šeimoms nebuvo pranešta, kad jie mirė.

Specialiojoje stovykloje Nr. 2 kalėjo:

• Žmonės, kaltinami tuo, kad yra prieš stalinizmą
• Asmenys, kaltinami priklausymu nacių partijai
• Žmonės, kurie nepadarė nieko blogo, bet buvo supainioti su kitais žmonėmis, kurie
• Žmonės, kuriuos sovietai suėmė nepadarę jokių realių nusikaltimų (savavališki suėmimai).

NKVD (lageriui vadovavusi sovietų policijos organizacija) neleisdavo kaliniams kalbėtis su niekuo už lagerio ribų. NKVD taip pat nebandė išsiaiškinti, ar kaliniai kalti.

1950 m. sausio 6 d. Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras Sergejus Nikiforovičius Kruglovas nusprendė, kad Rytų Vokietijos vidaus reikalų ministerija perims visas NKVD specialiąsias stovyklas, įskaitant Buchenvaldo stovyklą.

1950 m. spalį Buchenvaldas buvo sunaikintas. Išliko pagrindiniai vartai, krematoriumas, ligoninės korpusas ir du sargybos bokštai. Visi kalinių barakai ir kiti pastatai buvo nugriauti. Daugelis jų buvo atstatyti.

Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai 1945 m. stovykla buvo išlaisvinta, išlaisvinti kaliniai pastatė paminklą Buchenvalde žuvusiems žmonėms pagerbti. Jis buvo pagamintas iš medžio ir turėjo būti laikinas. Galiausiai jį pakeitė paminklas iš nerūdijančio plieno. Šio paminklo paviršiuje visus metus palaikoma 37 °C (99 °F) - žmogaus odos temperatūra.

Antrasis paminklas buvo pastatytas 1958 m. netoli tos vietos, kur kaliniai buvo palaidoti kartu masinėse kapavietėse.

Knygos apie Buchenvaldą

Kai kurie žmonės, išgyvenę kalinimą Buchenvalde, yra parašę apie tai, kas jiems nutiko. Tarp šių žmonių yra:

• Jorge Semprún, Quel beau dimanche! ("Koks gražus sekmadienis!")
• Ernst Wiechert, Der Totenwald ("Mirusiųjų miškas")
• Léon Delarbre (kuris rašė ir piešė Buchenvalde vykusio gyvenimo scenas)
• Edmond Vandievoet, I Escaped from a Nazi Death Camp (Vandievoet buvo vienas iš nedaugelio kalinių, pabėgusių iš Buchenvaldo)
• Elie Wiesel, La Nuit (Naktis)

Prezidento B. Obamos ir kanclerės A. Merkel vizitas

2009 m. birželio 5 d. Buchenvalde lankėsi JAV prezidentas Barackas Obama ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Kartu su jais vyko du Buchenvaldą išgyvenę Elie Wieselis ir Bertrandas Hercas. Vizito metu Prezidentas B. Obama sakė, kad vaikystėje iš savo dėdės, kuris priklausė 89-ajai pėstininkų divizijai, girdėjo pasakojimus apie Buchenvaldą. Ši divizija buvo pirmoji amerikiečių karių grupė, pasiekusi Ohrdrufo priverstinio darbo stovyklą, vieną iš mažesnių Buchenvaldo stovyklų.

• nacių koncentracijos stovyklos
• Holokaustas
• Antrasis pasaulinis karas