Vakcina (skiepas): kas tai, kaip veikia, nauda ir istorija

Edvardas Dženneris sukūrė pirmąją vakciną 1770-aisiais. Tuo metu raupai buvo mirtina liga. Dženneris pastebėjo, kad žmonės, kurie jau buvo sirgę karvių raupais (liga, gimininga raupams), paprastai nesirgo raupais. Jis manė, kad karvių raupai apsaugo žmones nuo raupų.

Norėdama išbandyti šią idėją, Dženner davė berniukui karvių raupų. Tada jis užkrėtė berniuką raupais. Berniukas nesusirgo, nes jau buvo persirgęs karvės raupais. Dženneris buvo teisus: karvių raupai apsaugojo žmones nuo raupų.

Kadangi skiepijant nuo karvių raupų susirgo mažiau žmonių nei nuo raupų, 1840 m. Anglijoje skiepijimas nuo raupų buvo uždraustas. 1853 m. jie priėmė dar vieną įstatymą, pagal kurį kiekvienas vaikas turėjo būti paskiepytas nuo raupų Jeniferio vakcina.

XIX a. Louis Pasteuras sukūrė vakciną nuo pasiutligės.

XX a. mokslininkai sukūrė vakcinas, skirtas apsaugoti žmones nuo difterijos, tymų, kiaulytės ir raudonukės. XX a. šeštajame dešimtmetyje Jonas Salkas sukūrė vakciną nuo poliomielito.

Tačiau nuo daugelio svarbių ligų, pavyzdžiui, maliarijos ir ŽIV, vis dar nėra vakcinų.

Daugelyje šalių priimti privalomo skiepijimo įstatymai - įstatymai, pagal kuriuos tam tikri žmonės privalo skiepytis. Pavyzdžiui, daugelyje šalių vaikai turi būti paskiepyti nuo tam tikrų ligų, kad galėtų lankyti valstybinę mokyklą.

Yra daug įvairių rūšių vakcinų.

Viena iš įprastų vakcinų rūšių yra "gyvoji vakcina". Šios rūšies vakcinos sudėtyje yra nedidelis kiekis gyvo viruso arba bakterijos. Prieš suleidžiant vakciną, mokslininkai susilpnina virusą ar bakteriją, kad jie negalėtų sukelti ligos. Kai žmogus gauna gyvą vakciną, jo imuninė sistema išmoksta atpažinti ir kovoti su tuo virusu ar bakterija. Tada, jei asmuo ateityje susidurs su virusu ar bakterija, jo imuninė sistema jau "žinos", kaip su jais kovoti. Gyvų vakcinų pavyzdžiai - tymų, kiaulytės ir vėjaraupių vakcinos.

Kita paplitusi vakcinos rūšis yra "inaktyvuota vakcina". Šiose vakcinose yra negyvų virusų arba bakterijų. Jos nesukelia tokios stiprios imuninės sistemos reakcijos kaip gyvos vakcinos. Dėl šios priežasties žmonėms gali prireikti "stiprinamųjų skiepų" - papildomų vakcinos dozių, skiriamų tam tikru laiku, kad jų imuninė sistema galėtų "išmokti" kovoti su infekcija. Inaktyvuotų vakcinų pavyzdžiai - tai vakcinos nuo kokliušo (kokliušo), pasiutligės ir hepatito B.

Kitų vakcinų atveju pacientui sušvirkščiama tik viruso ar bakterijos baltymo molekulė. Šio baltymo pakanka, kad paciento imuninė sistema atpažintų visą mikrobą.

Vakcinos su pasiuntinių RNR vakcinomis pacientui sušvirkščiama tik pasiuntinių RNR (mRNR), kuri yra baltymo planas arba receptas. Pirmosios mRNA vakcinos buvo pagamintos praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, tačiau mokslininkai iki pat 2010-ųjų nepagamino didelio jų kiekio. Kai kurios mRNA vakcinos veikia prieš vėžį ir gali sumažinti auglius.

Mokslininkai kai kurių rūšių vakcinas gali pagaminti laboratorijoje.

Vakcinos negarantuoja visiškos apsaugos nuo ligos. Kitaip tariant, žmogus gali susirgti liga, nuo kurios buvo paskiepytas.

Kartais taip atsitinka todėl, kad asmens imuninė sistema nereagavo į vakciną (ji "neišmoko" kovoti su liga po to, kai asmuo pasiskiepijo). Taip gali atsitikti dėl to, kad asmens imuninė sistema jau yra nusilpusi (pavyzdžiui, dėl diabeto, ŽIV infekcijos, senyvo amžiaus ar steroidų vartojimo). Taip gali atsitikti ir dėl to, kad asmens imuninė sistema nesugeba pagaminti tam tikrų B ląstelių, kurios gamina antikūnus, prilipusius prie ligos sukėlėjo.

Kai kurios vakcinos geriau nei kitos apsaugo žmones nuo ligų. Tam yra daug priežasčių:

• Skiepijimas nuo vienų ligų veikia geriau nei nuo kitų
• Vakcina gali būti skirta tam tikrai ligos atmainai. Jei žmogus užsikrečia kita ligos atmaina, jis vis tiek gali susirgti.
• Vakcinos paprastai neturi nuolatinio poveikio, todėl žmogui gali prireikti daugelio skirtingų skiepų pagal tvarkaraštį. Jei asmuo praleido planinę vakciną, jis gali prarasti apsaugą nuo ligos.
• Kai kurie žmonės nereaguoja į tam tikras vakcinas. Tai reiškia, kad jų imuninė sistema tiesiog nesukuria antikūnų, kurie padėtų kovoti su liga, net jei jie buvo tinkamai paskiepyti.
• Kiti dalykai, pavyzdžiui, etninė kilmė, amžius ir genetika, gali turėti įtakos žmogaus reakcijai į vakciną. Kai kuriais atvejais vyresnio amžiaus žmonėms (50-75 metų ir vyresniems), kurių imuninė reakcija į tam tikrą vakciną nėra tokia stipri, vartojamos didesnės dozės.

Nuo pat skiepų atsiradimo buvo žmonių, kurie nepritarė skiepų naudojimo idėjai. Visame pasaulyje dauguma mokslininkų ir gydytojų sutinka, kad vakcinų naudojimo nauda yra daug didesnė nei rizika. Neigiamas vakcinų poveikis pasireiškia retai. Neskiepyti žmonių yra daug didesnė rizika, nes skiepai apsaugo nuo kančių ir mirčių nuo infekcinių ligų.

Dėl vakcinų naudojimo kilo ginčų, pavyzdžiui, ar vakcinos yra saugios, kiek tyrimų atlikta ir ar morališkai teisinga versti žmones skiepytis.

Kai kurios religinės grupės neleidžia naudoti vakcinų.

Kai kurios politinės grupės teigia, kad žmonės turėtų turėti galimybę pasirinkti, ar skiepytis, ar ne. Jos teigia, kad įstatymai, pagal kuriuos reikalaujama skiepytis, pažeidžia asmens teises. Atsakant į tai, viename tyrime teigiama: "Atsisakymas skiepytis ne tik didina individualią ligos riziką, bet ir riziką visai bendruomenei".

Kai kurie tėvai nusprendžia nesilaikyti įprasto vaikų skiepijimo grafiko. Viename tyrime dalyvavo šešių mėnesių-šešerių metų amžiaus vaikų tėvai. Nustatyta, kad 13 % šių tėvų nurodė, jog laikosi alternatyvaus skiepijimo grafiko. Tačiau iš šių tėvų mažiau nei 1 iš 5 nurodė atsisakantys visų vakcinų. Dauguma atsisakė tik tam tikrų vakcinų ir (arba) atidėjo kai kurias vakcinas, kol vaikas paaugs.

Tėvai, kurie atideda skiepus, kol vaikai paaugs, dažnai nerimauja, kad jų vaiko imuninė sistema yra per jauna ir silpna, kad galėtų paskiepyti daug vakcinų vienu metu.

Vienas iš vakcinų kūrimo iššūkių yra ekonominis. Daugiausia vakcinų šiandien reikia nuo ŽIV, maliarijos ir tuberkuliozės ligų - daugiausia skurdžiose šalyse. Vakcinas gaminančios bendrovės neuždirbtų daug pinigų, nes daugelis žmonių, kuriems jų reikia, yra per daug neturtingi, kad galėtų už jas sumokėti. Be to, šios bendrovės patirtų finansinę ir kitokią riziką, jei bandytų kurti naujas vakcinas nuo šių ligų.

Per visą istoriją daugumą vakcinų kūrė vyriausybės, universitetai ir ne pelno siekiančios organizacijos. Daugelis vakcinų buvo labai ekonomiškos ir naudingos visuomenės sveikatai. Pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje labai padaugėjo vakcinų. Šį padidėjimą, ypač įvairių vakcinų, skiriamų vaikams prieš pradedant lankyti mokyklą, skaičiaus padidėjimą gali lemti įstatymai ir vyriausybių parama.

Kita kliūtis naujų vakcinų gamybai yra ta, kad, sukūrus naują vakciną, jos gamintojas dažnai užpatentuoja savo vakciną. Dėl šių patentų vakcinos gamybos procesas gali likti paslaptyje. Dėl to gali būti sunkiau gaminti kitas vakcinas naudojant tą patį procesą.

Vakcinose dažnai yra ne tik aktyviosios vakcinos (susilpnintas arba negyvas virusas ar bakterija), bet ir kitų medžiagų. Pavyzdžiui, vakcinose gali būti:

• Aliuminio druskos arba geliai. Jų dedama siekiant padėti imuninei sistemai anksčiau ir stipriau reaguoti į vakciną. Dėl jų galima suleisti mažesnę vakcinos dozę.
• Į kai kurias vakcinas dedama antibiotikų, kad bakterijos nesidaugintų, kol vakcina gaminama arba laikoma.

• Kiaušinio baltymo yra gripo ir geltonojo drugio vakcinose, nes jos gaminamos naudojant vištų kiaušinius. Vakcinose gali būti ir kitų baltymų.
• Formaldehidas naudojamas bakterijoms naikinti tam tikrose vakcinose. Jis taip pat naudojamas nepageidaujamiems virusams ir bakterijoms, kurios gali patekti į vakciną jos gamybos metu, sunaikinti.
• Mononatrio glutamatas (MSG) ir 2-fenoksietanolis naudojami kaip stabilizatoriai keliose vakcinose, kad vakcina nepakistų veikiama karščio, šviesos, rūgšties ar drėgmės.
• Timerozalis yra konservantas, kurio sudėtyje yra gyvsidabrio. Jo dedama į vakcinos buteliukus, kuriuose yra daugiau nei viena dozė, kad vakcinoje nesidaugintų kenksmingos bakterijos.

Konservantai, esantys vakcinose, pavyzdžiui, tiomersalis, fenoksietanolis ir formaldehidas, apsaugo nuo rimto nepageidaujamo poveikio. Tiomersalis veiksmingiau apsaugo nuo bakterijų, ilgiau išlieka sandėlyje, vakcina yra stipresnė, saugesnė ir stabilesnė (mažiau tikėtina, kad ji pakis dėl tokių veiksnių kaip karštis). Tačiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, Europos Sąjungoje ir keliose kitose išsivysčiusiose šalyse jis nebenaudojamas kaip konservantas vaikiškose vakcinose, nes jame yra gyvsidabrio. Kai kurie žmonės teigia, kad tiomerozalis prisideda prie autizmo. Tačiau nėra įtikinamų mokslinių įrodymų, kad tai tiesa.

Jei į vakciną nededama konservantų, joje gali daugintis kenksmingos bakterijos. Pavyzdžiui, 1928 m. difterijos vakcinoje, kurioje nebuvo konservantų, išaugo stafilokoko bakterijos. Iš 21 šia vakcina paskiepytų vaikų 12 mirė.

Gyvūnai skiepijami, kad nesusirgtų ligomis ir neužkrėstų žmonių ligomis. Gyvūnai ir naminiai gyvūnai yra reguliariai skiepijami.

Kai kuriais atvejais gali būti skiepijamos laukinių gyvūnų populiacijos. Kartais laukiniai gyvūnai skiepijami paskleidžiant vakcinomis užkrėstą maistą ligos paplitimo zonoje. Šiuo metodu buvo bandoma kontroliuoti meškėnų pasiutligę. Pasiutligės paplitimo vietose įstatymai gali reikalauti skiepyti šunis nuo pasiutligės.

Šunys taip pat gali būti skiepijami nuo daugelio kitų ligų, įskaitant šunų marą, šunų parvovirusą, infekcinį šunų hepatitą, adenovirusą-2, leptospirozę, bordatelą, šunų paragripo virusą ir Laimo ligą.

• Šiandien vakcinos skiriamos įvairaus amžiaus žmonėms.
• Vis dažniau vartojami vakcinų deriniai. Daugelyje pasaulio šalių naudojamos penkių ar daugiau dalių vakcinos.
• Kuriami nauji vakcinų skyrimo metodai. Kai kurios iš šių naujų vakcinos pateikimo sistemų yra odos pleistrai, aerozoliai, duodami per inhaliacinius prietaisus, ir genetiškai modifikuotų augalų valgymas.
• Mokslininkai kuria vakcinas, kad sustiprintų natūralų žmonių imuninį atsaką.
• Mokslininkai bando sukurti vakcinas, kurios padėtų išgydyti lėtines infekcijas, o ne tik užkirsti kelią ligoms.
• Visuomenės sveikatos priežiūros pareigūnai gali pakeisti vakcinų skyrimo strategiją, atsižvelgdami į vyrų, moterų ir nėščiųjų reakcijos į vakcinas skirtumus.

Mokslininkai taip pat kuria vakcinas nuo daugelio neinfekcinių žmogaus ligų, pavyzdžiui, vėžio ir autoimuninių sutrikimų. Pavyzdžiui, eksperimentinė vakcina CYT006-AngQb buvo tiriama kaip galimas aukšto kraujospūdžio gydymo būdas.

• Virologija