Pasiutligė — kas tai: simptomai, perdavimas, gydymas ir prevencija

Sužinokite apie pasiutligę: simptomus, užsikrėtimo būdus, gydymą ir prevenciją — skiepai, pirmoji pagalba ir patarimai, kurie gali gelbėti gyvybes.

Pasiutligė yra neurotropinis (veikiantis nervų sistemas) virusas, virusinė zoonozinė liga (gali plisti žmonėms per gyvūnus), sukelianti ūminį encefalitą. Paprastai žmonės (ir gyvūnai) nuo jos miršta (ji yra mirtina). Vaistų nuo jos nėra — tačiau žmonės, kuriems suteikiama savalaikė medicininė pagalba po užsikrėtimo, turi didelę tikimybę išgyventi.

Liga perduodama per seiles ir kraują. Paprastai ja užsikrečiama įkandus pasiutusiam žinduoliui. Daugelyje šalių naminiai gyvūnai, pavyzdžiui, šunys, turi būti nuo jos skiepijami.

Simptomai

Po užsikrėtimo simptomai paprastai atsiranda po inkubacinio periodo, kuris dažniausiai trunka 1–3 mėnesius (kartais kelioms dienoms arba net metams). Ligai progresuojant, vystosi du pagrindiniai klinikiniai variantai:

• Furijos tipo (encefalitinis): neramumas, nerimas, dirglumas, dezorientacija, halucinacijos, agresyvūs ar neįprasti elgesio pokyčiai, ryškus padidėjęs seilėtekis, hidrofobija (baimė gerti dėl spazmų ryjant), aerofobija (baimė oro srovės), spazmai.
• Paralyžinis (dumb) tipas: silpnumas ir paralyžius, dažnai pradedantis nuo sužalotos galūnės arba raumenų, mažiau akivaizdūs klaustrofobijos ar hidrofobijos simptomai.

Kiti dažni požymiai: karščiavimas, galvos skausmas, nuovargis, dilgčiojimas ar skausmas vietoje įkandimo. Kai pasireiškia neurologiniai simptomai, liga paprastai progresuoja greitai ir dažniausiai baigiasi koma arba mirtimi.

Perdavimas ir rizikos šaltiniai

• Pagrindinis perdavimo kelias — užkrėstų gyvūnų seilės per įkandimą ar įdrėskimą į odą ar gleivines.
• Užsikrėtimas gali įvykti ir per laižymą atvirų žaizdų, rečiau — per organų transplantaciją ar oro patekimą laboratorijose (retai).
• Dažniausi nešiotojai priklauso regionui: daugelyje pasaulio dalių svarbiausias šaltinis yra negausiai vakcinuoti šunys; kituose regionuose — laukiniai plėšrūnai (lapės, šakaliai, meškos), taip pat šikšnosparniai.

Diagnozė

Diagnozė remiasi klinikiniais požymiais ir laboratoriniais tyrimais. Galimi tyrimai:

• virusinės RNR nustatymas iš seilių, nosies ar kraujo (PCR);
• odos mėginio (nuchal skin biopsy) tyrimas;
• serologiniai tyrimai iš kraujo ir CSF (antikūnų aptikimas);
• po mirties — tiesioginis fluorescentinis antikūnų tyrimas iš smegenų audinio.

Gydymas

Sąvoka „vaistų nuo pasiutligės nėra“ reiškia, kad po simptomų atsiradimo nėra patikimo specifinio antivirusinio gydymo, kuris užtikrintų išgydymą. Gydymas simptominiam etapui paprastai yra intensyvi palaikomoji priežiūra reanimacijoje. Yra kelios retos išgyvenimo istorijos (pvz., „Milwaukee protokolas“), tačiau jų rezultatai yra riboti ir metodas nėra patikimai efektyvus.

Svarbiausia — laiku pradėta poūmė (post-exposure) profilaktika (PEP). PEP komponentai:

• nedelsiant kruopštus žaizdos plovimas muilu ir vandeniu (mažiausiai 15 minučių) ir, jei įmanoma, dezinfekavimas pvz. povidono jodu;
• žmonių pasiutligės imuninės globulės (HRIG) skiriamos nepasiskiepijusiems asmenims tiesiai į ir aplink žaizdą (kai reikalinga) kartu su vakcina;
  
• vakcinacija serija (dažniausiai vakcinos dozės skiriamos dieną 0, 3, 7 ir 14; imunokompromituotiems pacientams gali būti papildomos dozės pagal vietos rekomendacijas). Jei asmuo buvo prieš tai paskiepytas (prieš ekspoziciją), poekspozicinis režimas dažnai susideda tik iš dviejų dozių (0 ir 3 dienos) ir HRIG neprireikia.

Prevencija

Prevencijos priemonės yra labai veiksmingos ir apima:

• naminiai gyvūnai: nuolatinė šunų, kačių ir kitų naminių gyvūnų vakcinacija pagal vietos įstatymus ir veterinarines rekomendacijas;
• lietuviška/wildlife kontrolė: laukinių gyvūnų populiacijų stebėsena ir, kai taikoma, oralinė vakcinacija laukinėje faunoje;
• žmonių elgesys: vengti kontakto su laukiniais ir nepažįstamais gyvūnais, prižiūrėti vaikus, nelaikyti laukinių gyvūnų namuose;
• profilaktinė (pre-exposure) vakcinacija: rekomenduojama asmenims, kurių darbas ar kelionės didina riziką (veterinarai, laboratorijų darbuotojai, tam tikrų regionų keliautojai);
• greita medicininė pagalba po įkandimo ir, esant rekomendacijai, PEP gavimas.

Ką daryti, jei įkando gyvūnas

• Nedelsiant kruopščiai nuplauti žaizdą muilu ir dideliu kiekiu vandens (mažiausiai 15 min.).
• Pasitarti su gydytoju arba vietos sveikatos priežiūros įstaiga dėl PEP — tai ypač svarbu, jei įkando laukinis gyvūnas, be šeimininko arba jei gyvūnas elgėsi neįprastai.
• Jei įmanoma, užtikrinkite saugų stebėjimą arba laboratorinį tyrimą gyvūnui per veterinarą (laikykitės vietinių teisės aktų dėl savisaugos ir gyvūnų tvarkymo).
• Užsirašykite visą informaciją apie įvykį (laikas, vieta, gyvūno elgesys, liudytojai) ir informuokite atitinkamas institucijas.

Prognozė ir epidemiologija

Jei pasireiškia simptomai, pasiutligė daugeliu atvejų baigiasi mirtimi. Todėl pagrindinis tikslas — užkirsti kelią simptomų atsiradimui taikant PEP. Daugelyje šalių vakcinacija ir gyvūnų kontrolė sumažino žmonių susirgimų skaičių, tačiau pasiutligė vis dar yra svarbi sveikatos problema kai kuriose pasaulio dalyse, ypač ten, kur naminių šunų vakcinacija nėra plačiai taikoma.

Svarbiausia atminti

• Pasiutligė yra labai pavojinga ir beveik visada mirtina po simptomų atsiradimo.
• Prekyba ir kontrolė gyvūnų vakcinacija, vengimas kontakto su laukiniais gyvūnais ir skubi medicininė pagalba po įkandimo — esminės prevencijos priemonės.
• Jei įkando gyvūnas, nedelsiant plaukite žaizdą ir kreipkitės į gydytoją — laiku pradėta PEP praktiškai visada apsaugo nuo ligos išsivystymo.

Paieška pagal raidę