Aušvicas – nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla

Naikinimo stovyklos skyrėsi nuo koncentracijos stovyklų. Nuo 1940 m. naciai pastatė apie 150 koncentracijos stovyklų ir dar daugiau dalinių stovyklų. Tačiau nacistinėje Vokietijoje veikė tik šešios naikinimo stovyklos, visos jos buvo Rytų Europoje:

• Aušvicas II (Birkenau)

·          

• Sobiboras
• Majdanekas
• Bełżec
• Treblinka
• Chelmno

Naikinimo stovyklose beveik visi buvo nužudyti vos tik patekę į stovyklas. Šiose mirties stovyklose naciai nužudė apie 3,0-3,5 mln. žmonių. 90 % jų buvo žydai.

Kiekvieną dieną nacių valdžia traukiniais į Aušvicą atveždavo daugybę kalinių. Stovyklos SS gydytojai šiuos kalinius suskirstė į tris grupes. Tai buvo vadinama "atranka". Atranka buvo būdas, kuriuo SS nuspręsdavo, į kurią iš Aušvico stovyklų pateks kiekvienas kalinys.

Mirtis

Dauguma į Aušvicą siunčiamų kalinių buvo atrinkti mirčiai. Tai reiškia, kad SS nusprendė, jog jie turi būti nužudyti iš karto. Paprastai SS į šią grupę įtraukdavo visus vaikus, daugumą moterų, visus pagyvenusius žmones, žmones, kurie atrodė ligoti, ir žmones, kurie atrodė negalintys dirbti. SS sargybiniai nuvesdavo šiuos žmones tiesiai į Aušvico dujų kameras ir nužudydavo juos nuodingomis dujomis. Jie naudojo tam tikrą vandenilio cianido, nuodingų dujų rūšį, vadinamą kraujo agentu. Šias nuodingąsias dujas jie vadino ciklonuB. Šios dujos buvo labai veiksmingas kalinių žudymo būdas, jos galėjo nužudyti visus, kurie buvo jų veikiami, per 20 minučių.

Aušvicą išgyvenęs kalinys Primo Levi vėliau rašė apie tai, kokios buvo atrankos:

Nepraėjus nė dešimčiai minučių visi sveiki vyrai buvo surinkti į grupę. [SS sargybiniai] greitai ir apibendrintai nusprendė, ar kiekvienas iš mūsų gali arba negali naudingai dirbti Trečiajam reichui..... [Žinome, kad iš mūsų [grupės] į [stovyklas] pateko ne daugiau kaip devyniasdešimt šeši vyrai ir dvidešimt devynios moterys, o iš visų kitų, kurių buvo daugiau kaip penki šimtai, po dviejų dienų neliko nė vieno gyvo...

 

Taip akimirksniu dingo mūsų moterys, tėvai ir vaikai. Kurį laiką matėme juos kaip neaiškią masę kitame perono gale, paskui nieko daugiau nebematėme.

Priverstinis darbas

SS atrinko keletą stiprių, sveikų žmonių vergų darbininkams. Jie dirbo Aušvice I, "IG Farben" fabrike Aušvice III ir amunicijos gamyklose pabūklų zonose. Įrašai byloja, kad 1940-1945 m. vergiškais darbininkais dirbo apie 405 000 žmonių, iš kurių apie 84 % (340 000) mirė.

Vokiečių verslininkas Oskaras Šindleris išgelbėjo apie 1 000 žydų iš Lenkijos. Jis išsiuntė juos į savo gamyklą, ir šie žydai gyveno.

Specialūs darbai

SS pareigūnai pasirinko trečią grupę žmonių, kuriuos galėjo panaudoti specialiems darbams ar medicininiams eksperimentams. Pavyzdžiui:

• Vienas iš stovyklos gydytojų Jozefas Mengele domėjosi dvyniais ir nykštukais. SS siųsdavo šiuos žmones į stovyklos "ligoninę", kad Mengele galėtų su jais atlikti medicininius eksperimentus.
• SS išrinko keletą žmonių, kurie padėjo saugoti kitus kalinius. Dažnai šiam darbui jie pasirinkdavo smurtinius nusikaltėlius. Šiuos žmones jie vadino "kapos".
• SS taip pat atrinko keletą žmonių dirbti dujų kamerose ir krematoriumuose bei jų apylinkėse. Šiuos žmones jie vadino Sonderkommando.

Kapos ir sonderkomandos suteikė galimybę nedideliam skaičiui SS sargybinių kontroliuoti dešimtis tūkstančių Aušvico kalinių. Iš viso Aušvice dirbo apie 7 000 SS narių. ^{p. 40.}

Aušvicas I

Aušvicas I buvo visų Aušvico komplekso stovyklų biuras.

Naciai kalinius Aušvice laikė nuo 1940 m. birželio 14 d. iki 1945 m. sausio 27 d., ^{p. 128.}

Kaliniai

Pirmieji Aušvico I kaliniai buvo 728 žmonės iš Lenkijos. Vienas iš jų buvo Kazimieras Albinas. Jis išgyveno Aušvice. Vėliau jis rašė apie tai, kaip prasidėjo pirmoji diena Aušvice:

[Turėjome išsirikiuoti penkiomis eilėmis... [SS sargybinis] Frizschas paskelbė: "Tai Aušvico koncentracijos stovykla... Bet koks pasipriešinimas ar nepaklusnumas bus negailestingai nubaustas. Kiekvienas, nepaklusęs viršininkams ar bandęs pabėgti, bus nubaustas mirties bausme. Jauni ir sveiki žmonės čia gyvena ne ilgiau kaip tris mėnesius. Kunigai - mėnesį, žydai - dvi savaites. Yra tik vienas kelias - pro krematoriumo kaminus".

Toliau buvo 48 homoseksualūs vyrai iš Vokietijos. Tada kaip kaliniai atvyko žydai.

1940-1941 m. Aušvice I bet kuriuo metu buvo nuo 13 000 iki 16 000 kalinių. 1942 m. jų buvo 20 000. Dauguma šių kalinių nebuvo žydai, nes dauguma žydų kalinių buvo išsiųsti į Aušvicą II.

Aušvice kaliniai ant savo uniformų turėjo užsidėti ženklus, rodančius, kodėl jie buvo išsiųsti į Aušvicą. Pavyzdžiui, žydų tautybės kaliniai ant drabužių turėjo prisisiūti du geltonus trikampius, primenančius Dovydo žvaigždę. Homoseksualūs asmenys ant drabužių turėjo prisisiūti rožinį trikampį. Be to, SS kiekvienam kaliniui suteikdavo eilės numerį ir jį išsitatuiruodavo ant kalinių kūno. SS niekada nevadino kalinių vardais, tik numeriais.

Gyvenimo sąlygos Aušvice I buvo labai blogos. Kaliniai gaudavo labai mažai maisto. Nebuvo jokių sanitarinių sąlygų, todėl lengvai plito ligos. Daug kalinių mirė nuo ligų, bado ir sušalimo.

Sekmadieniais kaliniai privalėjo tvarkyti barakus ir galėjo nusiprausti po dušu.

Bausmės ir kankinimai

SS pastatė daugybę patalpų, skirtų kaliniams bausti ir kankinti. Tarp jų buvo:

• Nuolatinės ląstelės: Tai buvo 1,5 kvadratinio metro patalpos. Viename iš šių kambarių esesininkai laikydavo keturis žmones. Patalpos buvo tokios mažos, kad kaliniai turėdavo stovėti visą naktį. Tada jie turėdavo dirbti dieną.
• Bado ląstelės: Į šias patalpas esesininkai uždarydavo kalinius ir neduodavo jiems nei vandens, nei maisto. Jie palikdavo kalinius mirti nuo dehidratacijos arba bado.
• Dusinimo ląstelės: Tai buvo patalpos, kuriose buvo tik vienas mažas langas. Į šias patalpas esesininkai uždarydavo daug kalinių. Kaliniams kvėpuojant deguonimi, jo likdavo vis mažiau ir mažiau. Galiausiai deguonies kambaryje likdavo tiek mažai, kad kaliniai uždusdavo.

Kartais esesininkai surišdavo kaliniui rankas už nugaros ir pakabindavo už riešų. Taip sulaužydavo žmogaus pečių sąnarius. Taip kabančius kalinius esesininkai palikdavo kaboti valandų valandas ar dienas, kartais iki pat jų mirties.

Be to, esesininkai kai kuriuos kalinius pakabino už kaklo, kad jie mirtų lėtai ir skausmingai.

Dujų kameros

1941 m. rugsėjo 3 d. SS pirmą kartą pabandė žudyti kalinius ciklonu B Aušvice I.

Pirmojo bandymo metu SS panaudojo cikloną B prieš 600 karo belaisvių iš Sovietų Sąjungos ir apie 250 lenkų. ^{p. 88} Kai dujos nužudė šiuos belaisvius, SS suprato, kad ciklonu B žmones galima nužudyti daug greičiau nei juos sušaudyti. Jie pastatė dujų kamerą, kurioje vienu metu galėjo nužudyti daugiau kaip 700 žmonių. ^{p. 160} Jie taip pat pastatė krematoriumą 11-ajame stovyklos korpuse. ^{p. 160}

1941-1942 m. SS šioje dujų kameroje nužudė apie 60 000 žmonių. Po 1942 m. dujų kamera buvo paversta priešlėktuvine slėptuve, kurioje esesininkai galėjo pasislėpti, jei netoliese būtų mėtę bombas sąjungininkų lėktuvai. ^{p. 123-124.}

Šiandien dujų kamera vis dar egzistuoja. Ji buvo perstatyta naudojant originalias dalis. Dabar ji yra Aušvico muziejaus dalis.

Kalinės moterys

1942 m. kovo 26 d. SS į Aušvicą išsiuntė pirmąsias kalines moteris.

Maždaug nuo 1941 m. kovo iki 1945 m. sausio nacių daktaras Carlas Claubergas Aušvice atliko medicininius eksperimentus su daugeliu moterų. Jis norėjo rasti būdą, kaip kuo lengviau ir greičiau sterilizuoti milijonus žmonių. Jis bandė sterilizuoti kalines moteris naudodamas rentgeno spindulius, chirurgines operacijas ir vaistus. Naciai planavo atsikratyti visų, kurie nebuvo "arijai". Vykdydami šį planą naciai sterilizavo daugybę žmonių, kad jie negalėtų susilaukti vaikų, kurie nebūtų "arijai". ^{p. 73.}

1943 m. Heinrichas Himmleris įsakė SS įkurti viešnamį Aušvice. Viešnamyje buvo priverstos dirbti kalinės ne žydės. Kaliniams, kurie buvo svarbūs naciams, pavyzdžiui, kapucinams ir virėjams, buvo leidžiama naudotis viešnamiu kaip atlygiu. Heinrichas Himleris taip pat įsakė homoseksualiems kaliniams kas savaitę lankytis viešnamyje. Jis manė, kad tai juos "išgydys" nuo homoseksualumo.

Johanna Langefeld, Maria Mandel ir Elisabeth Volkenrath buvo atsakingos už Aušvico kalinių moteris.

Dr. Mengele

Nusikaltėlis Jozefas Mengele atliko medicininius eksperimentus su daugeliu kalinių, ypač su dvyniais, nykštukais ir fizinę negalią turinčiais žmonėmis. Visi šie eksperimentai buvo labai šiurkštūs ir skausmingi. Pavyzdžiui, Mengele kai kuriuos kalinius kastravo nenaudodamas jokių nuskausminamųjų. Per šiuos eksperimentus mirė daug moterų ir vyrų.

Mengele taip pat vadovavo Aušvico stovyklos "ligoninei". Tai nebuvo panaši į įprastą ligoninę. Joje dirbo kaliniai, kurie buvo gydytojai, pavyzdžiui, Gisella Perl. Jie stengėsi padėti sergantiems ar sužeistiems kaliniams, tačiau neturėjo jokių vaistų ar medicinos priemonių, net švarių tvarsčių ar tekančio vandens. Jei pacientai greitai nepagerėdavo, Mengele siųsdavo juos į dujų kameras arba nacių gydytojai juos nužudydavo suleisdami fenolio.

Aušvicas II (Birkenau)

Aušvicas II buvo Aušvico mirties stovykla. Ji taip pat buvo vadinama Birkenau (tariama "BEER-kin-now"), kas reiškia "beržynas" (miškas). Šiandien Birkenau dažnai vadinamas tiesiog "Aušvicu".

1941 m. spalį naciai pradėjo statyti Aušvicą II, nes Aušvicas I buvo perpildytas. Tuo metu Adolfas Hitleris buvo nusprendęs išžudyti visus žydus. Šį planą naciai pavadino "galutiniu sprendimu". Netrukus po to, kai jis buvo pastatytas, Heinrichas Himleris įsakė Aušvicą II naudoti kaip žudymo centrą. Jo tikslas turėjo būti nužudyti kiekvieną ten patekusį kalinį.

Aušvice II buvo keturios dujų kameros. Naciai dujų kameras padarė panašias į dušus. Jie įtikino kalinius, kad jie eina į dujų kameras nusiprausti. ^{p. 160} Tada į dujų kameras suleido ciklono B ir visus jose esančius žmones nužudė. Mirusiųjų kūnai buvo sudeginti iki pelenų keturiuose Aušvico II krematoriumuose. ^{p. 160}

Aušvicas II buvo didžiausia nacistinės Vokietijos Holokausto metu veikusi mirties stovykla. SS Aušvice nužudė daugiau žmonių nei bet kurioje kitoje nacių mirties stovykloje. SS pastatė Aušvico II dujų kameras taip, kad į jas vienu metu tilptų 2 000 žmonių. Tai reiškė, kad dujų kamerose kas 30 minučių jie galėjo nužudyti apie 2 000 žmonių.

Aušvicas III (Monovicas)

Aušvicas III taip pat buvo vadinamas Monovicu (tariama "MOW-no-vitz"). Monovice ir 48 aplink jį esančiuose lageriuose kaliniai dirbo vergais "IG Farben" fabrike ir gamyklose, kuriose buvo gaminami ginklai Vokietijos kariuomenei. ^{p. 53.}

"IG Farben" gamykla Monovicoje atidaryta 1941 m. Iki 1942 m. spalio mėn. kaliniai buvo priversti statyti Monovico stovyklą, kad joje galėtų gyventi vergai darbininkai. Už stovyklos statybą sumokėjo "IG Farben". Taip Monovicas tapo pirmąja istorijoje koncentracijos stovykla, už kurią sumokėjo ir kurią pastatė privati bendrovė. ^{p. 53.}

1941-1945 m. "IG Farben" gamykloje dirbo apie 35 000 kalinių. Septyni iš dešimties šių kalinių (apie 25 000) mirė nuo bado, ligų ir dėl to, kad buvo priversti taip sunkiai dirbti. ^{51, 53, 55 p.} Vidutinis kalinys po išsiuntimo į Monovicą gyveno tik tris mėnesius. ^{56 p.}

"IG Farben" gamyklos vadovai visada stengėsi priversti kalinius dirbti sunkiau. Dažnai jie grasindavo kaliniams, sakydami, kad jei jie nedirbs daugiau, bus išsiųsti į dujų kameras. ^{p. 56} Kiekvieną mėnesį 20 proc. fabriko vergų (kas penktas) mirė arba buvo išsiųsti į dujų kameras.

Iki 1943 m. vasaros Aušvico vadu buvo Rudolfas Hössas. ^{p. 193} Po jo stovyklos vadais tapo Arthuras Liebehenschelis ir Richardas Baeris.

Po Antrojo pasaulinio karo Hössas parašė autobiografiją. Jis pateikė daug informacijos apie Aušvico stovyklas. Niurnbergo procese jam buvo skirta mirties bausmė. Jis buvo pakartas priešais Aušvico I krematoriumą.

Iki 1943 m. Aušvico stovyklose susikūrė daug pasipriešinimo grupių. Tai buvo grupės, kurios bandė pasipriešinti naciams bet kokiais būdais.

Pasipriešinimo grupės padėjo kai kuriems kaliniams pabėgti iš Aušvico. Šie žmonės paskleidė pasauliui informaciją apie Aušvice vykstančias žudynes.

Tačiau jei pabėgdavo vienas kalinys, esesininkai nužudydavo daug kitų kalinių. Kartais į Aušvicą atveždavo pabėgusių kalinių šeimos narius. SS taip elgėsi, kad kiti kaliniai nebandytų pabėgti. Iš viso iš trijų skirtingų Aušvico stovyklų bandė pabėgti apie 700 kalinių. Iš šių 700 kalinių maždaug 300 pavyko pabėgti.

Kai kurie Aušvico sonderkomandos nariai priešinosi SS. Pavyzdžiui, 1944 m. kai kurie Aušvico Sonderkomandos nariai susprogdino vieną iš stovyklos krematoriumų.

1944 m. "Sonderkommando" nariai taip pat slapta fotografavo Aušvicą. Tai vienintelės nuotraukos, kuriose matyti Aušvice vykusios masinės žudynės. Lenkų pasipriešinimo nariai padėjo slapta išvežti nuotraukas iš stovyklos.

Informacija

1941-1944 m. sąjungininkai gavo šiek tiek informacijos apie Aušvico stovyklas. Tačiau jie netikėjo, kad Aušvice buvo nužudyta tiek daug žmonių. Tada iš Aušvico pabėgo du žmonės - Rudolfas Vrba ir Alfredas Wetzleris. Jie rašė ataskaitas apie tai, kas vyko Aušvice. Iš šių ataskaitų 1944 m. viduryje sąjungininkų vadovai sužinojo tiesą apie Aušvicą.

1944 m. sąjungininkų lėktuvai nufotografavo keletą vietovės, įskaitant Aušvicą, nuotraukų. Tačiau šių nuotraukų niekas netyrė. Pirmą kartą kas nors šias nuotraukas atidžiai išnagrinėjo tik XX a. septintajame dešimtmetyje.

Vienu metu sąjungininkai planavo bombarduoti stovyklas. Tačiau jie nusprendė to nedaryti, nes nenorėjo žudyti kalinių. Tiesą sakant, kai kurie lėktuvai numetė bombas į netoliese esančius karinius objektus. Viena bomba nukrito ant stovyklos. Ji pražudė 315 kalinių ir dar 1425 sužeidė.

Žmonės iki šiol ginčijasi, ką sąjungininkai galėjo padaryti, kad būtų išgelbėta daugiau Aušvico kalinių.

1944 m. pabaigoje Raudonoji armija jau buvo priartėjusi prie Aušvico. SS susprogdino Birkenau dujų kameras, kad nuslėptų, ką padarė. Jie taip pat sunaikino daug kitų pastatų ir dokumentų. ^{p. 125-127.} 1945 m. sausio 17 d. stovyklų esesininkai pradėjo palikti Aušvicą. Jie privertė daugiau kaip 58 000 kalinių žygiuoti į vakarus, į Glivicų arba Vodzilavos miestus. Atvykę į šiuos miestus jie traukiniais buvo išvežti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Jie paliko tik tuos, kurie negalėjo žygiuoti. Per priverstinį žygį žuvo apie 38 000 kalinių. ^{125-127 psl.}

1945 m. sausio 27 d. Raudonosios armijos 322-ojo pėstininkų pulko kariai pasiekė Aušvicą. Jie rado ir išlaisvino apie 7500 kalinių. ^{p. 128.}

Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių mirė Aušvice ar kitose nacių stovyklose. SS vedė įrašus, bet daugumą jų sunaikino.

Istorikai įvairiais būdais nustatė, kiek žmonių mirė Aušvice. Pavyzdžiui, jie tyrinėjo, ką Niurnbergo proceso metu sakė liudytojai. Kai kurie Aušvicą išgyvenę žmonės taip pat padėjo apskaičiuoti, kiek žmonių ten mirė.

Vis dėlto daugybė įvairių žmonių ir vyriausybių dėl to nesutaria:

• Sovietų Sąjungos ir Lenkijos komunistinės vyriausybės teigė, kad Aušvice žuvo 4 mln. žmonių^{. 132–133}
• Rudolfas Hössas teigė, kad ten žuvo nuo 2,5 iki 3 milijonų žmonių Vėliau jis rašė, kad suklydo, sakydamas, jog "dviejų su puse milijono skaičius yra gerokai per didelis".
• Adolfas Eichmannas sakė, kad žuvo 2 milijonai žmonių.
• 1983 m. prancūzų mokslininkas George'as Wellersas buvo vienas pirmųjų žmonių, pasinaudojusių nacių deportacijų dokumentais, kad apskaičiuotų Aušvice nužudytų žmonių skaičių. Jis apskaičiavo, kad žuvo 1,613 mln. žmonių, iš jų 1,42 mln. žydų ir 146 000 lenkų.
• Maždaug tuo pačiu metu Franciszekas Piperis, remdamasis traukinių atvykimo ir deportacijų įrašais, apskaičiavo 1,1 mln. žydų, 140-150 tūkst. lenkų ir 23 tūkst. romų mirčių.

Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus teigia, kad tai yra "tiksliausi duomenys apie aukų skaičių" Aušvice 1940-1945 m:

Muziejus

Praėjus keleriems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Lenkijos vyriausybė nusprendė atstatyti Aušvicą ir įrengti jame muziejų. Jie sutvarkė kai kurias stovyklas. Kartais jie padarė labai nedidelių pakeitimų, palyginti su pirminiu įrengimu.

Muziejuje yra daug dalių ir eksponatų. Juos sudaro:

• Aušvicas II ir dujų kamerų liekanos.
• Apie 110 000 vyriškų, moteriškų ir vaikiškų batų. Batai priklausė Aušvice nužudytiems žmonėms.
• Apie 3800 lagaminų, kuriuos su savimi atsivežė į Aušvicą išsiųsti žmonės. Kai žmonės buvo siunčiami į Aušvicą, naciai jiems sakydavo, kad jie tiesiog keliauja į kitą vietą gyventi. Taigi žmonės atsivežė lagaminus su daugybe daiktų, kurių, jų manymu, jiems prireiks.
• Kiti daiktai, kuriuos žmonės atsivežė į Aušvicą. Tarp jų - daugiau kaip 12 000 virtuvės reikmenų, akiniai, drabužiai ir daug kitų daiktų.
• Daiktai, kuriuos SS naudojo kaliniams žudyti. Tarp jų - netikros dujų kamerų dušo galvutės, "Ciklono B" skardinės, vienos iš dujų kamerų durys ir krematoriumas.

1947 m. muziejus buvo atidarytas visuomenei. Vėliau žmonės Aušvico aukų pelenus išbarstė tarp namelių, kuriuose gyveno kaliniai. Visą teritoriją jie laiko kapaviete.

Kiti apdovanojimai

1979 m. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros asociacija (UNESCO) Aušvicą įtraukė į pasaulio paveldo sąrašą.

1979 m. lenkų popiežius Jonas Paulius II Aušvice II laikė mišias.

Devintajame dešimtmetyje popiežius Jonas Paulius II du Aušvice nužudytus žmones paskelbė katalikų šventaisiais:

• Maksimilianas Kolbė, lenkų kunigas. Naciai jį išsiuntė į Aušvicą, nes jis padėjo žydų pabėgėliams. Kai trys vyrai pabėgo iš Aušvico, esesininkai iš keršto atrinko dešimt kitų kalinių, kurie turėjo būti numarinti badu. Kai vienas iš tų kalinių ėmė verkti dėl savo šeimos, Kolbė savanoriškai pasisiūlė būti nužudytas vietoj jo.
• Edita Štein, žydė, atsivertusi į katalikybę ir tapusi karmelitų vienuole. SS ją nužudė Aušvico dujų kamerose.

2005 m. Jungtinės Tautos sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine holokausto aukų atminimo diena. Sausio 27-ąją jie pasirinko todėl, kad šią dieną Raudonoji armija išlaisvino Aušvicą.

2005 m. sausio 27 d. Europos Parlamentas tylos minute paminėjo Aušvico išlaisvinimo metines. Europos Parlamentas taip pat priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad Aušvico stovyklose nužudyta apie 1,5 mln. žmonių. Parlamentas teigė, kad rezoliuciją priėmė iš dalies dėl "nerimą keliančio antisemitizmo, ypač antisemitinių incidentų, augimo Europoje ir dėl to, kad iš naujo išmoktų platesnio masto pamokas apie pavojų, kurį kelia žmonių persekiojimas dėl rasės, etninės kilmės, religijos, socialinės klasifikacijos, politikos ar seksualinės orientacijos".

Prieštaravimai

Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos ir Lenkijos komunistinės vyriausybės Aušvice pastatė atminimo ženklą. Ženkle buvo parašyta, kad Aušvice žuvo 4 milijonai žmonių. 1989 m. Lenkijoje žlugus komunistų vyriausybei, ženklas buvo pakeistas ir jame buvo parašyta, kad Aušvice žuvo 1,1 mln. žmonių. Žmonės, kurie bando neigti Holokaustą, naudojasi šiuo skirtumu, kad teigtų, jog Holokaustas buvo propaganda. Tačiau Holokaustas yra istorinis faktas, o SS Aušvice nužudė mažiausiai 1,1 mln. žmonių.

Nuo 1989 m. Lenkijos vyriausybė ir žiniasklaida teigė, kad Aušvico stovykloms apibūdinti nėra teisinga vartoti pavadinimą "Lenkijos mirties stovyklos". Jie teigė, kad dėl šio pavadinimo atrodė, jog Lenkija vadovavo mirties stovykloms. Iš tikrųjų Lenkiją buvo užgrobusi nacistinė Vokietija, o mirties stovykloms vadovavo naciai. ^{p. 73} 2006 m. Lenkijos vyriausybė paprašė UNESCO pakeisti Aušvico pasaulio paveldo vietovės pavadinimą. Jie norėjo, kad UNESCO pakeistų pavadinimą iš "Aušvico koncentracijos stovykla" į "Buvusi nacistinės Vokietijos koncentracijos stovykla Aušvicas-Birkenau". Lenkijos vyriausybė manė, kad taip bus išvengta visuomenės klaidinimo ir bus parodyta, kad stovyklai vadovavo nacistinė Vokietija, o ne Lenkija. 2007 m. UNESCO sutiko ir pakeitė vietovės pavadinimą į "Aušvicas-Birkenau: Vokietijos nacių koncentracijos ir naikinimo stovykla (1940-1945 m.)".

Lenkijos vyriausybė leido šiose vietose filmuoti du filmus ir televizijos serialą. Tačiau kai kuriais atvejais ji neleido filmuoti stovyklų viduje. 2006 m. vasarį Lenkija atsisakė išduoti vizas kai kuriems tyrėjams iš Irano, kurie norėjo aplankyti Aušvicą. Jie taip pasielgė, nes Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas neigė Holokaustą ir net sakė, kad tai yra "mitas".

Religiniai ginčai

1984 m. karmelitai atidarė vienuolyną netoli Aušvico I. Žydų grupės protestavo, ir 1993 m. karmelitai vienuolyną pašalino.

1987 m., popiežiui Jonui Pauliui II paskelbus Editą Stein palaimintąja, katalikai prie dujų kameros pastatė kryžių. Po kurio laiko toje vietoje atsirado Dovydo žvaigždė. Atsirado daug religinių simbolių. Galiausiai žmonės juos visus pašalino.

1988 m. karmelitai prie Aušvico 11-ojo bloko pastatė 8 metrų (26 pėdų) aukščio kryžių. Žydų grupės protestavo, sakydamos, kad dauguma Aušvice nužudytų žmonių buvo žydai. Iki 1998 m. atsirado 300 mažesnių kryžių. Galiausiai žmonės pašalino mažesnius kryžius. Tačiau didesnis kryžius vis dar stovi.

• Holokaustas
• Naikinimo stovykla
• Rudolfas Vrba
• Nacių koncentracijos stovyklų sąrašas