Rudolfas Hössas — Aušvico koncentracijos stovyklos komendantas

Hössas gimė 1900 m. lapkričio 25 d. Baden Badene, Vokietijoje. Jo tėvai buvo Franzas Xaveris Hössas ir Lina Höss. Jis buvo vyriausias iš trijų vaikų ir vienintelis sūnus. Hösso šeima buvo labai katalikiška.

Savo autobiografijoje Hössas pasakojo, kad vaikystėje jį trumpam buvo pagrobę čigonai.

Hösso tėvas buvo buvęs vokiečių armijos karininkas, tarnavęs Vokietijos Rytų Afrikoje (Vokietijos kolonija, kuriai priklausė dabartiniai Burundis, Ruanda ir dalis Tanzanijos). Išėjęs iš kariuomenės, jis vadovavo arbatos ir kavos verslui. Sūnų auklėjo remdamasis griežtais katalikiškais įsitikinimais ir karine drausme. Jis buvo nusprendęs, kad Hössas taps katalikų kunigu. Ankstyvoje Hösso vaikystėje jam nuolat buvo pasakojama apie nuodėmę, kaltę ir būtinybę daryti atgailą.

Hössas prieš religiją pradėjo nusiteikti dar būdamas paauglys. Tai įvyko po to, kai jis atliko išpažintį kunigui (papasakojo, ką blogo padarė). Katalikybėje "išpažinties antspaudas" turėtų būti nenulaužiamas. Tai reiškia, kad kunigas niekada niekam neturi pasakyti, ką kas nors pasakė per išpažintį. Hössas sakė, kad religija jam pradėjo nepatikti, kai kunigas pasakė Hösso tėvui apie tai, ką Hössas pasakė per išpažintį. Netrukus po to Höss tėvas mirė, ir Höss pradėjo rinktis karinį gyvenimą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Hössas trumpai tarnavo karo ligoninėje. Tada, būdamas 14 metų, jis galėjo įstoti į savo tėvo ir senelio senąjį pulką - Vokietijos kariuomenės 21-ąjį dragūnų pulką. Būdamas 15 metų, jis kovėsi su Osmanų šeštąja armija prie Bagdado, Kut-el-Amaros ir Palestinoje. Stovėdamas Turkijoje, jis pasiekė feldvebelio (seržanto) laipsnį. Būdamas 17 metų, jis buvo jauniausias Vokietijos kariuomenės seržantas. Tarnaudamas kariuomenėje buvo tris kartus sužeistas ir susirgo maliarija. Buvo apdovanotas Osmanų imperijos Gallipolio žvaigžde, pirmojo ir antrojo laipsnio Geležiniu kryžiumi ir kitais apdovanojimais.

Nacių karjera

1918 m. lapkritį Vokietijai kapituliavus, Hössas baigė vidurinę mokyklą. Netrukus jis prisijungė prie besikuriančių nacionalistinių sukarintų grupių. Pirmiausia jis įstojo į Rytų Prūsijos savanorių korpusą. Vėliau jis prisijungė prie Freikorps Rossbach, veikusio šalyse aplink Baltijos jūrą, Silezijoje ir Rūre. Hössas dalyvavo ginkluotuose teroro išpuoliuose prieš lenkus per Silezijos sukilimus (kai lenkai bandė išsivaduoti iš Vokietijos kontrolės). Jis taip pat dalyvavo teroro išpuoliuose prieš Prancūzijos piliečius per Rūro okupaciją (kai Rūro slėnį Vokietijoje okupavo Prancūzija ir Belgija).

Hössas įstojo į nacių partiją 1922 m., išgirdęs Adolfo Hitlerio kalbą Miunchene. Hössas vadovavo mažiausiai vienai politinei žmogžudystei ir šešerius metus praleido kalėjime.

1923 m. gegužės 31 d. Meklenburge, Vokietijoje, Hössas ir Freikorps (vokiečių kariai savanoriai) mirtinai sumušė vietos mokytoją Waltherį Kadową. Jie tai padarė, nes to norėjo Martinas Bormannas. Bormannas vėliau tapo asmeniniu Hitlerio sekretoriumi. Bormannas manė, kad Kadovas Prancūzijos okupacinei vyriausybei pranešė, jog nacių kareivis Albertas Leo Šlageris sabotuoja prancūzų tiekimo linijas. Šlageris buvo suimtas ir 1923 m. gegužės 26 d. sušaudytas. Netrukus po to Hössas ir keli bendrininkai, tarp jų ir Bormannas, iš keršto nužudė Kadovą. 1923 m. vienam iš žudikų prisipažinus vietos laikraščiui, Hössas buvo suimtas ir teisiamas kaip žmogžudystės vadovas. Vėliau Hössas teigė, kad iš tikrųjų vadovavo kitas žmogus, tačiau tuo metu Hössas prisiėmė kaltę kaip grupės lyderis. Jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas (1924 m. gegužės 15 arba 17 d.). Jam skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė Brandenburgo įkalinimo įstaigoje (kalėjime). Bormannas buvo nuteistas vieneriems metams kalėjimo.

1928 m. liepą Hössas buvo paleistas, paskelbus visuotinę amnestiją. Jis prisijungė prie Völkisch judėjimo ("Artamanų lyga") - nacionalistinio "grįžimo į žemę" judėjimo, kuris pasisakė už švarų, ūkišką gyvenimą.

1929 m. rugpjūčio 17 d. Hössas vedė Hedwig Hensel (1908 m. kovo 3 d. - 1989 m.), su kuria susipažino Artamanų lygoje. 1930-1943 m. jie susilaukė penkių vaikų: dviejų sūnų (Klauso ir Hanso Rudolfo) ir trijų dukterų (Ingebrigitt, Heidetraut ir Annegret).

Prisijungimas prie SS

Hössas tapo SS nariu 1934 m. balandžio 1 d., kai Heinrichas Himmleris paragino visus nacių vyrus stoti į SS. Tais pačiais metais Hössas įstojo į SS-Totenkopfverbände (Mirties galvų dalinius). Jis taip žavėjosi H. Himmleriu, kad viską, ką H. Himmleris sakydavo, laikė "evangelija". Jis net pageidavo, kad jo kabinete kabotų Himmlerio, o ne Hitlerio nuotrauka.

1934 m. gruodžio mėn. Hössas buvo paskirtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten jis ėjo blokfiurerio ("bloko vadovo") pareigas, t. y. buvo atsakingas už vieną kalinių baraką. 1938 m. Hössas buvo pakeltas į SS hauptšturmfiurerio (kapitono) laipsnį ir tapo Hermanno Baranovskio padėjėju Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje.

1939 m., nacistinei Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, Hössas prisijungė prie Waffen-SS. Hössas gerai dirbo savo darbą, todėl viršininkai pasiūlė jį paaukštinti (suteikti geresnį darbą). Tarnybos pabaigoje Hössas buvo atsakingas už kalinių daiktus.

Aušvico vadovybė

1940 m. gegužės 1 d. Hössas buvo paskirtas Aušvico, kuris buvo koncentracijos ir naikinimo stovyklų junginys, komendantu. Hössas vadovavo stovyklai trejus su puse metų. Per tą laiką jis pakeitė pradinę stovyklą į didžiulį kompleksą (stovyklų grupę), pavadintą Aušvicas-Birkenau. Į Aušvicą Hössas išvyko pasiryžęs "viską daryti kitaip" ir sukurti veiksmingesnę stovyklą nei Dachau ir Zaksenhauzeno stovyklos, kuriose jis dirbo anksčiau. Aušvice Hössas gyveno viloje su žmona ir penkiais vaikais.

Pirmieji Aušvico kaliniai buvo sovietų karo belaisviai ir lenkų belaisviai, įskaitant valstiečius ir intelektualus. Apie 700 šių kalinių į Aušvicą atvyko 1940 m. birželį; nacių sargybiniai jiems sakė, kad jie neišgyvens ilgiau nei 3 mėnesius.

Didžiausią Aušvicą sudarė trys pagrindinės stovyklos:

• Aušvicas I: Viso komplekso administracinis centras
• Aušvicas II (Aušvicas-Birkenau): Žudymo stovykla, į kurią žmonės buvo siunčiami iš karto nužudyti
• Aušvicas III (Monovicas): Farben", o vėliau ir kitoms Vokietijos bendrovėms.

Netoliese taip pat buvo daug mažesnių "sublagerių". Aušvico kompleksas buvo pastatytas maždaug 8 000 hektarų plote, iš kurio buvo išvalyti visi ten gyvenę žmonės.

1941 m. birželį Berlyne Hössas susitiko su SS vadu Heinrichu Himmleriu. H. Himmleris pasakė Hössui, kad Hitleris davė įsakymą dėl galutinio sprendimo - išžudyti visus žydus. Himmleris pasirinko Aušvicą kaip vietą, kur bus sunaikinti Europos žydai. Jis pasirinko Aušvicą "[dėl] lengvo susisiekimo geležinkeliu [traukiniu], taip pat dėl to, kad didelėje teritorijoje buvo galima imtis priemonių, užtikrinančių izoliaciją". Tai reiškė, kad Aušvicas buvo pakankamai didelis, kad žydų genocidą būtų galima išlaikyti paslaptyje. Himmleris šį projektą apibūdino kaip "slaptą Reicho reikalą". Vėliau Hössas sakė, kad "niekam nebuvo leista kalbėti apie šiuos reikalus su jokiu asmeniu ir kad kiekvienas savo gyvybe pasižadėjo laikytis didžiausios paslapties".

1941 m. rugsėjo 3 d. Hössas pradėjo bandyti ir tobulinti masinių žudynių metodus. Dėl jo eksperimentų Aušvicas tapo stovykla, kurioje per Holokaustą buvo nužudyta daugiausia kalinių. Vėliau Hössas sakė, kad per įprastą dieną į Aušvicą kasdien keturių-šešių savaičių laikotarpiais atvykdavo du ar trys traukiniai, kuriuose būdavo po 2 000 kalinių. Kaliniai buvo iškraunami Birkenau mirties stovykloje. Stiprūs, sveiki ir galintys dirbti kaliniai buvo vežami į barakus Birkenau arba vienoje iš kitų Aušvico stovyklų. Pagyvenę, labai jauni, ligoti ar negalintys dirbti priverstinių darbų kaliniai buvo žudomi dujų kamerose, kurios buvo užmaskuotos kaip dušai. Iš pradžių nedideli dujų bunkeriai buvo įrengti giliai miškuose, kad jie būtų slapti. Vėliau Birkenau buvo pastatytos keturios didelės dujų kameros ir krematoriumai, kad naciams būtų lengviau ir greičiau nužudyti daugiau žmonių.

Techniškai [tai] nebuvo taip sunku - nebūtų buvę sunku išnaikinti dar didesnį skaičių.... Pats žudymas užėmė mažiausiai laiko. Per pusvalandį galėjai sunaikinti 2 000 [žmonių], bet visą laiką užėmė deginimas. Žudyti buvo lengva; net nereikėjo sargybinių, kad įvarytų juos į kameras; jie tiesiog įeidavo tikėdamiesi nusiprausti po dušu, o mes vietoj vandens įjungdavome nuodingas dujas. Viskas vyko labai greitai.

Hössas eksperimentavo su įvairiomis nuodingomis dujomis. Iš pradžių jis naudojo medvilninius filtrus, išmirkytus sieros rūgštyje. Vėliau Hössas pradėjo naudoti vandenilio cianidą (prūsinę rūgštį), pagamintą iš pesticido "Zyklon B", po to, kai 1941 m. jo pavaduotojas Karlas Fritzschas jį išbandė su grupe rusų kalinių. Hössas teigė, kad kai jis naudojo cikloną B, kaliniai mirdavo po 3-15 minučių ir kad "mes žinojome, kada žmonės mirė, nes jie nustojo rėkti".

Po Aušvico

1943 m. lapkričio 10 d. Arthuras Liebehenschelis tapo Aušvico komendantu. Hössas perėmė paskutinį Liebehenschelo darbą - SS-Wirtschafts-Verwaltungshauptamt (WVHA), kuri valdė koncentracijos stovyklas, D I amtsgrupės D skyriaus pirmininko pareigas. Hössas taip pat tapo visų koncentracijos stovyklų inspektoriaus Richardo Glückso pavaduotoju (padėjėju).

1944 m. gegužės 8 d. Hössas grįžo į Aušvicą vadovauti operacijai "Aktion Höss". Per "Aktion Höss" į Aušvicą buvo išsiųsta ir per 56 dienas nužudyta 430 000 Vengrijos žydų. Net ir didžiulė Hösso pastatyta įstaiga negalėjo sutalpinti milžiniško aukų lavonų skaičiaus. Stovyklos darbuotojai turėjo sudeginti tūkstančius kūnų atvirose laužavietėse.

Paskutinėmis karo dienomis Himmleris liepė Hössui persirengti tarp Vokietijos karinio jūrų laivyno jūreivių. Hössas beveik metus vengė suėmimo. Kai 1946 m. kovo 11 d. Gottrupelio vietovėje jį suėmė britų kariai, jis persirengė sodininku ir pasivadino Franzu Langu. Jo žmona, kuri baiminosi, kad jos sūnus Klausas bus išsiųstas į Sovietų Sąjungą, kur bus kalinamas arba kankinamas, pasakė britams, kur yra Hössas. Britų kareiviams, suėmusiems Hössą, vadovavo Hannsas Alexanderis, jaunas Berlyno žydas, kuris nacistinės Vokietijos įsigalėjimo metu su visa šeima buvo priverstas bėgti į Angliją. Iš pradžių Hössas neigė, kas jis toks, kol Alexanderis pastebėjo jo vestuvinį žiedą ir pareikalavo jį parodyti. Hössas atsisakė jį nusiimti, sakydamas, kad jis įstrigęs ant piršto. Tačiau Aleksandrui pagrasinus nupjauti pirštą, Hössas žiedą nusiėmė. Jo viduje buvo išgraviruoti vardai "Rudolfas" ir "Hedviga". Po to, kai britų kareiviai jį apklausė ir mušė kirvio kotu, Hössas prisipažino, kas jis iš tikrųjų yra.

1946 m. balandžio 15 d. Hössas pasirodė Niurnbergo procese, kur išsamiai paaiškino savo nusikaltimus. Prisiekusiųjų pareiškimai (prisiekusiųjų pareiškimai teismui), kuriuos Rudolfas Hössas pateikė kalėdamas Niurnberge, taip pat buvo panaudoti Pohlio ir "IG Farben" procesuose.

1946 m. balandžio 5 d. Niurnberge duotame priesaikos pareiškime Hössas teigė:

Aš vadovavau Aušvicui iki 1943 m. gruodžio 1 d. ir apskaičiavau, kad ten buvo nužudyta ir sunaikinta dujomis ir sudeginta mažiausiai 2 500 000 000 aukų, dar bent pusė milijono mirė nuo bado ir ligų, taigi iš viso žuvo apie 3 000 000 žmonių. Šis skaičius sudaro apie 70-80 % visų į Aušvicą kaip kaliniai išsiųstų asmenų, o likusieji buvo atrinkti ir panaudoti vergiškam darbui koncentracijos stovyklų pramonėje. Tarp sušaudytųjų ir sudegintųjų buvo ir apie 20 000 rusų karo belaisvių (prieš tai gestapo patikrintų iš karo belaisvių narvų), kurie į Aušvicą buvo pristatyti vermachto transportu, kurį valdė eiliniai vermachto karininkai ir vyrai. Likusią [likusią] visų aukų dalį sudarė apie 100 000 Vokietijos žydų ir daugybė Olandijos, Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Graikijos ar kitų šalių piliečių (daugiausia žydų). Vien 1944 m. vasarą Aušvice sušaudėme apie 400 000 Vengrijos žydų.

1946 m. gegužės 25 d. Hössas buvo perduotas Lenkijos valdžios institucijoms, o Lenkijos Aukščiausiasis nacionalinis tribunolas jį teisė už nužudymą. Teismo procesas truko nuo 1947 m. kovo 11 iki 29 d. Per teismo procesą, kai buvo apkaltintas nužudęs tris su puse milijono žmonių, Hössas atsakė: "Ne. Tik du su puse milijono - likusieji mirė nuo ligų ir bado". 1947 m. balandžio 2 d. Hössas buvo nuteistas mirties bausme pakariant. Egzekucija jam įvykdyta balandžio 16 d. šalia buvusios Aušvico I koncentracijos stovyklos krematoriumo. Jis buvo pakartas ant specialiai egzekucijai pastatytos šermenų kabyklos gestapo vietoje. Šiandien šią vietą žyminčioje lentoje rašoma:

Čia buvo įsikūrusi gestapo stovykla. Čia buvo tardomi kaliniai, įtariami dalyvavimu stovyklos pogrindiniame pasipriešinimo judėjime arba rengimusi pabėgti. Daug kalinių mirė dėl sumušimo ar kankinimų. 1947 m. balandžio 16 d. čia buvo pakartas pirmasis Aušvico komendantas SS oberšturmbanfiureris Rudolfas Hössas, kurį po karo teisė ir mirties bausme nuteisė Lenkijos Aukščiausiasis nacionalinis tribunolas.

Laukdamas egzekucijos Hössas parašė autobiografiją. Ji buvo išleista 1956 m. kaip Kommandant in Auschwitz; autobiographische Aufzeichnungen, o vėliau kaip Death Dealer: the Memoirs of the SS Kommandant at Auschwitz (tarp kitų leidimų).

Amerikiečių karo psichologas Gustavas Gilbertas po pokalbių su Hössu Niurnbergo proceso metu, kai Hössas liudijo, rašė:

Visuose pokalbiuose Hössas elgiasi gana dalykiškai ir apatiškai, pavėluotai domisi savo nusikaltimo didingumu, tačiau susidaro įspūdis, kad jam niekada nebūtų kilusi mintis, jei kas nors nebūtų jo paklausęs. Apatijos per daug, kad liktų kokių nors gailesčio užuominų, ir net pakorimo perspektyva jam nekelia pernelyg didelio streso. Susidaro bendras įspūdis, kad tai intelektualiai normalus žmogus, tačiau jam būdinga šizoidinė apatija, nejautrumas ir empatijos stoka, kuri vargu ar galėtų būti ekstremalesnė atviram psichozės ligoniui.

Likus keturioms dienoms iki mirties bausmės įvykdymo, Hössas atsiprašė už savo nusikaltimus pranešime valstybės prokurorui:

Mano sąžinė verčia mane padaryti šį pareiškimą. Savo kalėjimo vienatvėje priėjau prie karčios išvados, kad sunkiai nusidėjau žmonijai. Būdamas Aušvico komendantu, buvau atsakingas už dalies žiaurių Trečiojo reicho planų dėl žmonių naikinimo įgyvendinimą. Taip aš padariau baisių žaizdų žmonijai. Ypač lenkų tautai sukėliau neapsakomas kančias. Už tai turiu sumokėti savo gyvybe. Tegu Viešpats Dievas vieną dieną atleidžia už tai, ką padariau.

Prieš pat egzekuciją Hössas grįžo į Katalikų Bažnyčią. 1947 m. balandžio 10 d. jis priėmė atgailos sakramentą iš vienuolio Vladislovo Lono (Władysław Lohn, SJ). 1947 m. balandžio 10 d. tas pats kunigas suteikė Hössui Šventąją Komuniją kaip viatikumą (Eucharistiją, teikiamą mirštančiam žmogui).