Atgaila (išpažintis) – apibrėžimas ir Katalikų Susitaikinimo sakramentas

Atgaila (išpažintis): sužinok apie Katalikų Susitaikinimo sakramentą, nuodėmių atleidimą, išpažinties prasmę ir dvasinį gijimą.

Atgaila - tai atgaila už nuodėmes, taip pat katalikiškojo Atgailos ir Susitaikinimo (išpažinties) sakramento pavadinimas. Žodis atgaila kilęs iš lotyniškojo poenitentia, tos pačios šaknies kaip ir angl. „penitence“, reiškiančio apgailestavimą, troškimą būti atleista, ar gailestį. Istoriškai ir teologiškai atgaila reiškė apgailestavimą dėl nuodėmių ir paskyrimą keisti gyvenimą. Kilus ginčams apie „tikėjimą“ ir „gerus darbus“, šios sąvokos kartais buvo laikomos priešingomis mokymosi kryptimis, tačiau Bažnyčios mokymas pabrėžia jų tarpusavio ryšį.

Kas yra Susitaikinimo (išpažinties) sakramentas?

Susitaikinimo sakramentas, dar vadinamas atgaila arba išpažintimi, yra Romos Katalikų Bažnyčios sakramentas. Tai liturginė ir dvasinė priemonė, kuria žmogus priartėja prie Dievo, gauna nuodėmių atleidimą ir dvasinį pagydymą. Sakramentas perteikia Kristaus atleidimo galią per kunigo tarnystę — kunigas veikia Kristaus vardu, suteikdamas atleidimą (absoliuciją), jei tik atgailos sąlygos yra įvykdytos.

Sakramento keturi pagrindiniai veiksmai

• Sąžinės apžiūra: pasiruošimas išpažinčiai, kai žmogus prisimena savo nuodėmes (mirtinas ir lengvas nuodėmes) per maldą ir apmąstymą;
• Atgailos aktas (contritio): nuoširdus apgailestavimas dėl nuodėmių ir valia atsisakyti jų;
• Išpažintis (confessio): nuodėmių paskelbimas kunigui; katalikų Bažnyčioje mirtinos nuodėmės turi būti išpažintos aiškiai pagal rūšį ir, kai įmanoma, pagal skaičių;
• Pataisa arba pokyčio darbai (satisfactio): kunigo paskirta atgailos užduotis (maldos, geras darbai), ir kunigo suteikiama absoliucija (nuodėmių atleidimas).

Doktrinai svarbūs aspektai

Bažnyčia skiria mirtinas (sunkiąsias) nuodėmes ir lengvesnes nuodėmes. Mirtina nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo malonės, todėl ji turi būti išpažinta prieš priimant Eucharistiją, jei asmuo sąmoningai ją padarė. Lengvesnės nuodėmės (vadinamosios nuodėmės) mažina artumą Dievui, bet nesunaikina malonės; jas galima nusiplauti per asmeninę atgailą ar dalyvavimą sakramentu.

Teologiniu požiūriu atgaila susideda iš dviejų rūšių: perfecta (tobula) atgaila — dėl meilės Dievui, ir imperfecta (netobula arba attritio) — dėl baimės dėl baudžiamų pasekmių ar pakenkimo sau. Netobula atgaila taip pat priimama sakramente, jei yra nuoširdi pasiryžimo keistis.

Absoliucija ir kunigo vaidmuo

Išpažinties eigoje kunigas suteikia absoliuciją formule, kurią Bažnyčia laiko Kristaus suteikta galia atleisti nuodėmes (žr. Jn 20,23; Jk 5,16). Kunigas nėra „siegėjas“ nuodėmėms — atleidimas gaunamas iš Dievo, o kunigas yra Kristaus tarpininkas, valdantis šią malonę. Kunigo duoti atgailos darbai padeda atstatyti dorybes ir taiso padarytą žalą.

Išpažinčių paslaptis (konfesiono slaptumas)

Kunigams, klausantiems išpažinčių, galioja absoliuti paslaptis: jie negali niekam atskleisti, ką išgirdo iš išpažinėtojo — jokiu būdu ir už jokias aplinkybes. Šis „išpažinčių slaptumas“ yra griežtas ir negali būti pažeistas. Net ir tada, kai išpažinčių metu išgirsti faktai galėtų užkirsti kelią nusikaltimui ar padėti aukai, kunigas vis tiek negali pasakyti to niekam. Bažnyčios kanoninis teisė ir tradicija garantuoja šį pareiškimą absoliučiai.

Kada ir kaip dažnai priimama išpažintis?

Katalikai kviečiami priimti šį sakramentą reguliariai. Bažnytinė tradicija reikalauja, kad kiekvienas katalikas priimtų išpažintį bent kartą per metus; taip pat būtina ją priimti prieš priimant Eucharistiją, jei žmogus žino, jog yra padaręs mirtiną nuodėmę. Dauguma tikinčiųjų pasirenka reguliarią išpažintį (pvz., kas mėnesį ar kas kelis mėnesius) kaip dvasinį gydymą ir augimą.

Egzistuoja bendro pobūdžio liturginės atgailos formos — bendrosios atgailos pamaldos su bendru absoliucijos sakramentiniu aktu (bendroji absoliucija). Tačiau bendroji absoliucija yra reglamentuota ir taikoma tik ypatingais atvejais (pvz., kai stovyklose, karo sąlygomis ar masinio pavojaus metu nėra galimybių asmeninei išpažinčiai), ir nepriklausomai nuo to galioja aiškūs kanoniniai reikalavimai.

Sakramento dvasiniai vaisiai

Atgaila gydo sielą, atkuria santykį su Dievu, suteikia ramybę bei stiprina sąžinę ir dorybes. Sakramentas teikia malonę, padedančią atsispirti pagundoms, atgauti dvasinę jėgą ir tęsti krikščionišką gyvenimą. Jis taip pat yra bendruomenės atnaujinimo priemonė — žmogaus susitaikymas su Dievu padeda ir jo santykiams su artimaisiais.

Praktiniai patarimai pasirengimui

• Pasiruoškite sąžinės apžiūra (pvz., pagal dešimt Dievo įsakymų ar palaiminimus);
• Būkite konkretūs: išpažinkite mirtinas nuodėmes pagal rūšį ir, kai įmanoma, pagal skaičių;
• Išreikškite nuoširdžią atgailą ir pasiryžimą keistis;
• Sąžiningai atlikite kunigo paskirtą atgailą;
• Reguliariai ieškokite sakramento, ne vien tik krizinėse situacijose.

Atgaila — tai ne vien formalumas, bet gili dvasinė kelionė link gyvenimo, kuriame žmogus sąmoningai priima Dievo gailestingumą, susitaiko su Kūrėju ir siekia gyventi pagal Evangeliją.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra atgaila?

K: Ką reiškia žodis "atgaila"?

K: Kaip atgaila ir atgaila yra susijusios?

K: Kas yra sutaikinimo sakramentas?

K: Ką turi daryti žmogus, priimdamas šį sakramentą?

Klausimas: Kaip dažnai katalikai turėtų priimti šį sakramentą?

K: Ar kunigai gali kam nors pasakoti, ką išgirsta per išpažintį?

Paieška pagal raidę