Katalikybė

Charakteristikos

Žodis "katalikybė" reiškia daugelį dalykų, įskaitant religinius įsitikinimus (vadinamus "teologija" ir "doktrina") ir religinio garbinimo formą (vadinamą liturgija). Šis žodis taip pat reiškia katalikų religinius įsitikinimus apie etiką (dalykus, kurie yra teisingi ir neteisingi). Jis taip pat reiškia būdus, kuriais katalikų religijos nariai gyvena ir praktikuoja savo religiją.

Daugelis žmonių žodį "katalikybė" vartoja kalbėdami apie Katalikų Bažnyčios, kurios vadovas vadinamas Romos vyskupu ir dažnai vadinamas popiežiumi, religinius įsitikinimus. Katalikų Bažnyčia įsikūrusi Vatikane, nedidelėje nepriklausomoje valstybėje Romoje, Italijoje. Kartais šiuo žodžiu taip pat vadinami kitų krikščionių bažnyčių tikėjimai, įskaitant Rytų ortodoksų bažnyčias, kurios turi daug panašių į Katalikų Bažnyčios tikėjimų, tačiau netiki, kad Romos vyskupas yra jų vadovas.

Žodis "katalikybė" dažnai vartojamas norint atskirti katalikų krikščionių tikėjimą nuo kitų, vadinamų protestantų krikščionimis, tikėjimo. Katalikų ir stačiatikių bažnyčios tikėjimams nustatyti pasitelkia bažnyčios vadovus, vadinamus vyskupais. Tuo tarpu protestantai tikėjimams nustatyti dažnai vadovaujasi kiekvieno nario savitu Biblijos supratimu. Protestantai, norėdami suprasti Bibliją, vadovaujasi XVI a. protestantų reformacijos gairėmis. Tai antra pagal dydį religinė konfesija pasaulyje po sunizmo.

Iš kur atsirado žodis "katalikas"

Seniausias dokumentas, kuriame vartojamas Katalikų Bažnyčios pavadinimas, yra laiškas, parašytas žmogaus, vardu Ignacas. Ignacas gyveno senoviniame Antiochijos mieste. 107 metais Ignacas parašė laišką, skirtą krikščionių bendruomenei senoviniame Smirnos mieste. Šiame laiške Ignacas ragino krikščionių bendruomenę būti ištikimą savo vadovui, vyskupui. Ignotas rašė: ,,Skaitant šį laišką, reikia pasakyti, kad vyskupas buvo išrinktas į vyskupiją, kurioje jis gyveno:

"Kur tik pasirodys vyskupas, ten tegul būna ir žmonių minia, kaip ir ten, kur yra Jėzus Kristus, ten yra Katalikų Bažnyčia."

"Katalikiškomis save vadinančios grupės

Daugelis skirtingų krikščionių denominacijų (grupių) save vadina "katalikiškomis". Dažnai šios grupės turi ypatingų įsitikinimų apie savo vadovus, vadinamus vyskupais. Jie tiki, kad Jėzus iš Nazareto (kurį krikščionys laiko Dievo Sūnumi) paskyrė pirmuosius vyskupus, kurie paskyrė būsimus vyskupus, o šie galiausiai paskyrė dabartinius kiekvienos bendruomenės vyskupus. Toks vadovų skyrimas vadinamas "apaštališkąja įpėdinyste".

Grupės, kurios vartoja terminą "katalikas" kalbėdamos apie save, yra šios:

1. Katalikų Bažnyčia, dar vadinama Romos Katalikų Bažnyčia.
2. Rytų ortodoksai ir Rytų ortodoksai
3. Senųjų katalikų, anglikonų, kai kurių liuteronų ir kitų grupių
4. Bendruomenės, kurios tiki, kad neteko "apaštališkosios įpėdinystės", bet paprašė kitos bendruomenės "įšventinti" joms naujus vadovus. ("Įšventinti" arba "įšventinti" - tai žodis, reiškiantis ceremoniją, kurios metu paskiriamas vyskupas arba naujas religinis vadovas).

Ne visos bendruomenės mano, kad kitos bendruomenės tinkamai vartoja terminą "katalikiškas". Taip pat ne visos bendruomenės tiki, kad kitos bendruomenės turi apaštališkąją įpėdinystę. Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia tiki, kad Rytų ortodoksai turi apaštališkąją įpėdinystę. Tačiau Katalikų Bažnyčia netiki, kad ją turi anglikonai ar liuteronai.

Rytų ortodoksai panašiai mano apie anglikonus ir liuteronus. Ne visi Rytų ortodoksai tiki, kad Katalikų Bažnyčia turi apaštališkąją įpėdinystę. Skirtingi Rytų ortodoksų bažnyčių nariai turi skirtingas nuomones.

Tačiau anglikonai ir liuteronai paprastai mano, kad visi krikščionys priklauso "katalikų" Bažnyčiai. Šios grupės labai skirtingai supranta sąvoką "katalikų".

Istorija

Kaip ji buvo pradėta

Katalikybė atsirado dėl Jėzaus iš Nazareto, žydo, kurį krikščionys tiki esant Dievo Sūnumi - krikščionių tikėjimas žinomas kaip Trejybė (Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia). Katalikai tiki, kad Jėzus yra seniai gyvenusio žydų karaliaus Dovydo palikuonis. Jėzus buvo nukryžiuotas romėnų 33 m. po Kristaus. Katalikai tiki, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių ir kalbėjosi su savo pasekėjais, vadinamais dvylika apaštalų. Jie taip pat tiki, kad Jėzus prisikėlė į dangų, o po to atsiuntė Šventąją Dvasią vadovauti savo sekėjams per vadinamąsias Sekmines.

Vieną iš jo pasekėjų, apaštalą, vardu šventasis Petras, Jėzus paskyrė vadovu, o vėliau jis tapo pirmuoju popiežiumi, arba Romos vyskupu, tačiau netrukus buvo suimtas ir nukankintas Romoje. Katalikai tiki, kad šventajam Petrui buvo duoti "Dangaus karalystės raktai", t. y. Jėzus jį ir apaštalus paskyrė atsakingais už nuodėmių atleidimą. Katalikai tiki, kad šventasis Petras perdavė Kristaus jam suteiktą apaštališkąją valdžią (galimybę įšventinti kunigus ir konsekruoti Eucharistiją) popiežiams, kurie šią valdžią per popiežystę perduoda iki šių dienų. Šiuo metu popiežius yra popiežius Pranciškus, kuris vadovauja Katalikų Bažnyčiai. Žodis popiežius kilęs iš lotynų kalbos žodžio "tėvas".

325 m. Nikėjos I Susirinkimas susitarė, kaip organizuoti Bažnyčią. Susirinkimas sutarė, kad Bažnyčia turi penkis patriarchus (patriarchas buvo aukščiausio tipo bažnyčios vadovas). Šie penki vadovai buvo Romos (popiežius), Aleksandrijos, Antiochijos, Konstantinopolio ir Jeruzalės arkivyskupai. Romos patriarchas buvo gerbiamas kaip "pirmasis tarp lygiųjų".

Ginčai bažnyčioje

Ilgainiui kelios grupės atsiskyrė nuo Katalikų Bažnyčios dėl skirtingų teologinių nuomonių. Dėl to Bažnyčia atsiskyrė nuo Bažnyčios, vadinamos schizmomis. Dauguma skilimų įvyko dėl to, kad žmonės turėjo skirtingus įsitikinimus apie tai, kas yra tiesa.

451 m. įvyko Bažnyčios skilimas, kai visi Bažnyčios vadovai, susirinkę į Chalkedono miesto Bažnyčios susirinkimą, ekskomunikavo (pašalino) tris vadovus, nes jie laikėsi monofizitizmo ir nesutiko su požiūriu, kad Jėzus turėjo dvi prigimtis (visiškai dievišką ir visiškai žmogišką). Šie trys vyskupai buvo Egipto, Sirijos ir Armėnijos vyskupai. Žinoma, šie trys vyskupai taip pat nesutiko būti ekskomunikuoti, todėl jiems pavaldžios bažnyčios ir šiandien vadinamos Rytų ortodoksų bažnyčiomis.

1054 m. Rytų ir Vakarų schizmos metu atsiskyrė rytinė Katalikų Bažnyčios dalis. Bažnyčia Vakarų Europoje, kuri sekė popiežiumi, tapo žinoma kaip Romos Katalikų Bažnyčia. Likusio pasaulio bažnyčios, kurios nemanė, kad popiežius turi vadovauti visiems krikščionims, tapo žinomos kaip Ortodoksų Bažnyčia. "Ortodoksų" reiškia "teisingas tikėjimas", nes jie tiki, kad išlaikė ankstyvosios Bažnyčios mokymą, o Romos katalikai - ne.

Kitas didelis atsiskyrimas buvo protestantų reformacija. Protestantai pasipriešino galiojančiai centrinei Romos Bažnyčios valdžiai ir atmetė daugelį praktikų, tikėjimų ir disciplinų. Reformacija prasidėjo Vokietijoje, kur Martynas Liuteris siuntė Bažnyčiai savo reikalavimus dėl pokyčių. Dėl politinių priežasčių Europoje daugelis tautų palaikė Liuterį. Buvo įkurta Liuteronų bažnyčia. Vėliau atsirado kalvinistų arba presbiterionų Bažnyčia.

Anglijoje anglikonų bažnyčią įkūrė karalius Henrikas VIII. Jis norėjo išsiskirti su pirmąja žmona, tačiau popiežius neleido, nes santuoka buvo galiojanti. Iš pradžių karaliaus Henriko VIII Anglikonų bažnyčia buvo labai panaši į Katalikų bažnyčią. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad bažnyčios galva buvo karalius, o ne popiežius. Vėliau, valdant jo sūnui Edvardui VI, Anglikonų bažnyčia tapo labiau reformuota arba protestantiška. Anglikonai ir kelios kitos protestantiškos konfesijos iki šiol tiki, kad jie yra reformuoti katalikai. Puritonizmas kilo tarp anglikonų, kurie manė, kad reformos nepakankamai toli pažengė.

Po Reformacijos, kilus nesutarimams dėl ankstesnių protestantiškų doktrinų tikėjimo ir praktikos, atsirado daug kitų Bažnyčių. Remiantis 2010 m. JAV religinių kongregacijų ir narystės tyrimu, tai sudaro didžiąją dalį protestantų denominacijų Jungtinėse Valstijose. Jų yra apie 314 000. Du tokių protestantiškų (arba reformuotų) bažnyčių pavyzdžiai yra metodistų ir baptistų bažnyčios.

Religiniai įsitikinimai

Tie patys katalikų ir kitų krikščionių aspektai

• Dešimt įsakymų
• Tikėjimas, kad Dievas viską žino, kad Dievas turi neribotą galią ir kad viskas, ką Dievas daro, yra gera.
• Tikėjimas, kad Jėzus Kristus mirė už pasaulio nuodėmes, prisikėlė ir vieną dieną "vėl ateis šlovėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų".
• Dievo garbinimo svarba.
• Biblijos neklystamumas

Kuo skiriasi nuo Rytų ortodoksų krikščionių

• Romos vyskupo (dar vadinamo popiežiumi) viršenybė
• Filioque išlyga (Nikėjos tikėjimo išpažinimas).

Kuo skiriasi nuo pagrindinių protestantų

• Katalikai tiki realiu Kristaus buvimu Eucharistijoje (tai vadinama transsubstanciacija).
• Romos katalikai tiki, kad Dievas atleidžia nuodėmes per Susitaikinimo sakramentą (atgailą), kurį atlieka kunigas, o dauguma protestantų netiki šiuo sakramentu.
• Romos katalikai tiki, kad svarbu gyventi pagal Šventąjį Raštą ir Tradiciją, iš kurių kyla Bažnyčios Magisteriumo (vyskupų, esančių bendrystėje su popiežiumi) mokymas, o dauguma protestantų tiki Sola Scriptura (tik Biblija).
• Romos katalikai tiki, kad popiežiaus autoritetas (labai konkrečiomis, iškilmingomis progomis, vadinamomis "ex Cathedra") ir Biblija yra neklystantys, o dauguma protestantų tiki neklystančia Biblija, bet ne neklystančiu popiežiumi. Katalikų Bažnyčios istorijoje popiežiaus neklystamumas buvo paskelbtas du kartus. Vieną kartą - teigdamas, kad Marija buvo pradėta be nuodėmės, o kitą kartą - teigdamas, kad Marija buvo paimta į dangų su kūnu ir siela.
• Romos katalikų naudojamoje Biblijoje dažnai yra keletas tekstų, kurių protestantai paprastai nenaudoja. Geriausiai žinomos yra vadinamosios Pakartoto įstatymo knygos.
• Romos katalikai garbina šventuosius, ypač Mergelę Mariją (Dievo Motiną). "Šventųjų garbinimas" reiškia, kad Romos katalikai teikia ypatingą pagarbą šventiesiems (žmonėms danguje), nes tiki, kad šventieji gali melstis už juos tiesiogiai Dievui. Daugelis protestantų to nedaro, nes "šventųjų garbinimą" jie laiko "šventųjų garbinimu". Kadangi jie tiki, kad reikia garbinti tik Dievą, jie šventųjų negarbina. Daugelis protestantų taip pat paprasčiausiai netiki, kad bet koks garbinimas yra būtinas.
• Katalikai turi sudėtingą mariologiją, o dauguma protestantų jos neturi.