Visiška bendrystė: terminas, apibrėžimas ir reikšmė krikščionių Bažnyčiose

Visiška bendrystė - krikščionių ekleziologijoje vartojamas terminas, apibūdinantis santykius tarp dviejų skirtingų krikščionių bendruomenių ar Bažnyčių, kurios pripažįsta, kad viena kitai dalijasi ta pačia bendryste ir tomis pačiomis esminėmis doktrinomis. Tai nereiškia, kad tarp jų nebūtų jokių skirtumų.

Visiškos bendrystės reikšmė skiriasi, viena vertus, katalikų ir Rytų ortodoksų krikščionių teologijoje ir, kita vertus, kitų Vakarų krikščionių teologijoje.

Ką konkrečiai reiškia „visiška bendrystė“?

Praktinis visiškos bendrystės turinys gali apimti kelis esminius aspektus:

• Doktrininė vienybė: abiejų bendruomenių sutariama dėl pagrindinių tikėjimo tiesų (pvz., Trejybė, Kristaus prigimtys, išganymas).
• Sakramentinė dalyvystė: priėmimas vienas kito sakramentų (ypač Kūrinijos / Eucharistijos) arba toks tarpusavio pripažinimas, kad vienas kitos sakramentai yra galiojantys.
• Hierarchinis ir ekleziologinis pripažinimas: tarpusavio pripažinimas dėl Bažnyčios struktūros, tarnystės (pvz., ar kunigystė yra apostoliškai tęsiama) ir autoritetų reguliavimo.
• Pastoralinės pasekmės: galimybė bendromis maldomis, bendri diakoniniai ar misijos projektai, tarpusavio pripažinimas santuokų ar kunigų teisėtumo tam tikromis sąlygomis.

Skirtingi teologiniai požiūriai

Skirtingų tradicijų supratimas, ką reiškia „visiška bendrystė“, skiriasi:

• Katalikų teologija: dažnai pabrėžia ne tik tikėjimo ir sakramentų vienybę, bet ir vieningą Bažnyčios valdymą bei apaštalinį pereinamumą. Daugeliui katalikų visiška bendrystė apima leitmotyvą apie universalų Bažnyčios autoritetą.
• Rytų ortodoksų teologija: akcentuoja apostolišką teologinę ir liturginę tradiciją bei lokalinių bažnyčių (autokefalijos) bendrystę. Ortodoksų požiūriu pilna vienybė reiškia bendrą tikėjimą ir liturginę praktiką, bet paprastai be centrinės vienvaldystės.
• Protestantiškos/evangelinės tradicijos: Vakarų protestantiuose kontekstuose „visiška bendrystė“ dažnai suprantama labiau praktiniu ir sutarčiu pagrindu — tarpusavio kunigų atpažinimas, bendras sakramentų šventimas ir organizacinė partnerystė, neprivalant viena kitai priimti visų institucinės valdžios formų.

Istorinis ir ekumeninis kontekstas

Visiškos bendrystės idėja yra glaudžiai susijusi su ekumenizmu — judėjimu, siekiančiu krikščioniškųjų tradicijų tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo. Istoriškai didžiausi barjerai buvo teologiniai (pvz., skirtingi mokymai apie Bažnyčios autoritetą, Filioque klausimas), taip pat politiniai ir kultūriniai veiksniai. Per pastaruosius dešimtmečius vyko daug dialogų ir sutarimų: kai kuriose srityse pasiekta reikšmingo artėjimo, tačiau pilna visuotina vienybė dažnai lieka neišspręsta.

Kaip siekiama visiškos bendrystės?

• Teologiniai dialogai: specialios komisijos (pvz., tarpkatalikiški, anglikonų–katalikų, ortodoksų–katalikų) analizuoja skirtumus ir ieško bendros kalbos.
• Dokumentai ir susitarimai: kai kurie susitarimai, pvz., sutarimai dėl teisės, atleidimo ar teisės pripažinimo, padeda suartėti, bet ne visada reiškia pilną bendrystę.
• Bendros iniciatyvos: bendros socialinės, labdaros ar ekumeninės maldos akcijos skatina praktinį bendradarbiavimą ir pasitikėjimą.

Pavyzdžiai

Realesni pavyzdžiai rodo skirtingus bendrystės laipsnius:

• Porvoo sutartis tarp kai kurių anglikonų ir liuteronų Bažnyčių Europoje — pavyzdys regioninės „visiškos bendrystės“, kur pripažįstamos kunigų ordinuotės ir leidžiama bendruomenių kryžminė dalyvavimas sakramentuose.
• Katalikų–liuteronų Bendras pareiškimas dėl pamaldumo (Joint Declaration on the Doctrine of Justification, 1999) sprendė vieną iš pagrindinių Reformacijos laikų nesutarimų, tačiau tai nesukūrė pilnos įstaiginės vienybės.
• Katalikų ir Rytų ortodoksų šeimose vis dar vyksta intensyvūs dialogai, kuriems būdinga sudėtinga istorinių, teologinių ir kanoninių klausimų sankaupa.

Praktinė reikšmė tikintiesiems

Kas keičiasi žmogui, kai Bažnyčios pasiekia vienybę ar artimą bendrystę:

• galimybė laisviau dalyvauti kitų bendruomenių liturgijose ir priimti sakramentus;
• aiškesnis tarpusavio pripažinimas santuokų, krikštų, kunigų tarnystės teisėtumo;
• didesnis bendradarbiavimas socialinėje, švietimo ir diakoninėje veikloje.

Išvados

„Visiška bendrystė“ reiškia svarbų laipsnį tarpusavio pripažinimo ir bendradarbiavimo tarp krikščioniškų bendruomenių, bet jos turinys ir reikšmė priklauso nuo istorinio ir teologinio konteksto. Tai nėra tik formalus susitarimas — tai gilus pastangas derinti tikėjimą, sakramentinę praktiką ir Bažnyčios supratimą. Ekumeniniai dialogai ir praktinė bendrystė rodo, kad judėjimas link visiškos bendrystės yra įmanomas, tačiau dažnai tai ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės ir atviraširdžio bendravimo.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra visiška bendrystė?

K: Ar visiška bendrystė reiškia, kad tarp dviejų krikščionių bendruomenių nėra skirtumų?

Klausimas: Ar visiškos bendrystės reikšmė skirtingose krikščioniškose konfesijose yra vienoda?

Klausimas: Kuo skiriasi visiškos bendrystės reikšmė katalikų ir Rytų ortodoksų krikščionių teologijoje?

K: Kaip visiškos bendrystės apibrėžimas skiriasi kitose Vakarų krikščionių konfesijose?

Klausimas: Ar visiška bendrystė reikalauja visiško sutarimo visais teologiniais klausimais?

Klausimas: Ar krikščionių bendruomenės ar Bažnyčios, kurios nėra visiškoje bendrystėje, vis tiek gali palaikyti pozityvius santykius?

Paieška pagal raidę