Rytų Ortodoksų Bažnyčia, oficialiai Ortodoksų Bažnyčia, yra krikščionių bažnyčia. Jų krikščionybės rūšis dar vadinama stačiatikybe arba ortodoksija. Jų nariai vadinami stačiatikiais krikščionimis, nors yra dar viena Bažnyčių grupė, vadinama Rytų stačiatikiais, kuri nėra bendrystėje su Ortodoksų Bažnyčia. Pasaulyje yra apie 300 mln. stačiatikių krikščionių. Daugiausia stačiatikių yra Rytų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, tačiau stačiatikių yra visame pasaulyje.

Rytų Ortodoksų Bažnyčia moko, kad ji yra Bažnyčia, kurią pradėjo Jėzus Kristus, duodamas nurodymus apaštalams. Ji praktikuoja tai, ką supranta kaip pirminį krikščionių tikėjimą, ir palaiko šventąją tradiciją, perduotą iš apaštalų.

Pamaldos vadinamos Dieviškąja liturgija. Šios pamaldos tikėjimas ir ritualai panašūs į Romos Katalikų Bažnyčios Eucharistiją, tačiau jos išlaiko savitas liturgines formas, dažniausiai vadinamas Bizantijos apeigų sistema.

Istorija ir teologiniai pagrindai

Ortodoksų Bažnyčios mokymas remiasi Šventuoju Raštu ir apaštaline tradicija, kurią saugo sinodinė ir liturginė praktika. Svarbiausi teologiniai akcentai yra:

  • Septyni ekumeniniai susirinkimai (nuo IV–VII a.), kurių sprendimai formavo daugumą dogminių klausimų;
  • Šventoji Tradicija — liturgija, tėvų raštai, kanonai ir mišias formuojantys papročiai laikomi kartu su Biblija kaip tikėjimo šaltiniai;
  • Ikonų reikšmė — ikonos (šventųjų paveikslais) naudojamos kaip maldos ir tikėjimo priemonė; ikonos garbinimas (veneration) skiriamas nuo dieviško garbinimo;
  • Theosis (susivienijimas su Dievu) — dvasinis tikslas, kai žmogus dalyvauja dieviškoje malonėje ir keičiasi šventumu.

Liturgija ir sakramentai

Pagrindinė ortodoksų liturginė pamalda yra Dieviškoji liturgija, kurioje Eucharistija laikoma tikra Kristaus Kūno ir Kraujo dalimi. Liturgija dažniausiai vyksta pagal Bizantijos apeigas, tačiau yra ir kitų ritų tam tikrose vietinėse bažnyčiose. Svarbiausi "misterijos" (sakramentai) yra:

  • Baptizmas (krikštas);
  • Chrizma (konfirmacija, šventimas);
  • Eucharistija (Švenčiausioji Komunija);
  • Išpažintis (atgaila);
  • Šventimai (kunigystė);
  • Santuoka;
  • Ligonių patepimas.

Liturgijoje svarbus elementas — ikonostas (ikonų siena), skirianti altarą nuo naos (pamaldų erdvės), taip pat ilgos maldos, procesijos, kryžiaus ženklo darymas ir dainuojamos, kartais lotyniškai neperrašytos, choralinės giesmės.

Organizacija ir bažnytinė tvarka

Ortodoksų Bažnyčia nėra vieninga pagal vieną hierarchiją, ji susideda iš kelių autocefalinių (savarankiškų) arba autonominių bažnyčių, kurios išlaiko liturginę ir dogminę vienybę, bet turi atskirą vadovybę. Svarbūs centrai yra Konstantinopolio (Ekumeninis) Patriarchatas, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia, Graikijos, Rumunijos, Serbijos, Bulgarijos, Gruzijos ir kt. patriarchatai bei sinodai. Ekumeninis patriarchas Konstantinopolyje turi pirmumą garbe, bet neturi centro valdžios, kuri panaši į popiežiaus valdžią katalikybėje.

Skirtumai ir istorinis skilimas

Viena reikšmingų istorinių įvykių — Didysis Schizma (1054 m.), kai įvyko skydivimas tarp Rytų Ortodoksų ir Vakarų (Romos) Bažnyčių dėl teologinių, liturginių ir administracinių klausimų. Taip pat yra kitų istorinių atskilimų: pavyzdžiui, minėta grupė, vadinama Rytų stačiatikiais, nėra bendrystėje su Ortodoksų Bažnyčia dėl ankstesnių teologinių skirtumų.

Pamaldumo papročiai ir metai bažnyčioje

Ortodoksai laikosi liturginio kalendoriaus, kuriame svarbios šventės yra Velykos (centras — Kristaus prisikėlimas), Kalėdos, Didysis Gavėnis ir daugelis šventųjų minėjimų. Kai kurios bažnyčios naudoja Julijaus kalendorių, kitos — šiek tiek pataisytą (revised) ar Grigaliaus kalendorių, todėl šventės gali būti švenčiamos skirtingomis dienomis skirtingose jurisdikcijose.

Vienuolystė ir socialinė reikšmė

Vienuolystė turi svarbią vietą ortodoksų dvasinėje gyvatoje — vienuolynai dažnai būna dvasiniai, kultūriniai ir švietimo centrai. Istoriškai ortodoksų Bažnyčia turėjo didelę įtaką tautų kultūrai, raštijai ir švietimui Rytų Europoje, Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose.

Tarpbažnytiniai santykiai ir ekumenizmas

Šiuolaikinėje tikrovėje Ortodoksų Bažnyčia dalyvauja ekumeninėse diskusijose su kitomis krikščionių bendruomenėmis, tačiau požiūriai ir dalyvavimo mastas skiriasi tarp atskirų autokefalinių bažnyčių. Daugelis ortodoksų siekia dialogo, išlaikydami savo teologinį ir liturginį identitetą.

Apibendrinant: Rytų Ortodoksų Bažnyčia yra senas ir gausus krikščioniškas kamienas, pasižymintis giliosiomis liturginėmis tradicijomis, ikonos kultu, sinodine tvarka ir stipria vietine kultūrine įtaka daugelyje šalių.