Krikščionių religijos ir krikščionių bažnyčios istorija prasidėjo nuo Jėzaus ir jo apaštalų. Krikščionybė yra religija, pagrįsta Jėzaus Kristaus gimimu, gyvenimu, mirtimi, prisikėlimu ir mokymu. Jėzaus mokymai akcentavo Dievo Karalystę, meilę artimui, atgailą ir atleidimą; jo gyvenimas ir stebuklai užfiksuoti keturiuose Evangelijų tekstuose, kurie vėliau tapo Naujojo Testamento dalimi. Apaštalų literatūra, apaštalų tradicija ir evangelijų sklaida sudarė ankstyvosios krikščioniškos doktrinos pagrindą.

Kilmė ir ankstyvoji sklaida

Krikščionybė prasidėjo I mūsų eros amžiuje po Jėzaus mirties kaip nedidelė žydų tautybės žmonių grupė Judėjoje, tačiau greitai išplito visoje Romos imperijoje. Ankstyvoji sklaida vyko per mokinių ir apaštalų keliones — ypač per šv. Pauliaus misijas tarp pagonių ir diasporos žydų bendruomenėse. Nepaisant ankstyvojo krikščioniųpersekiojimo, vėliau ji tapo valstybine religija. Viduramžiais ji paplito Šiaurės Europoje ir Rusijoje. Tyrinėjimų epochoje krikščionybė išplito visame pasaulyje; šiuo metu ji yra didžiausia pasaulio religija.

Ankstyvieji įvykiai, kaip imperatorių persekiojimai (pvz., Neronas ir vėlesni imperatoriai), lėmė atsiskyrimą nuo senųjų žydų bendruomenių ir formavimąsi savitos krikščioniškos tapatybės. Konstantinas Didysis 313 m. Ediktu Milane suteikė religinę laisvę, o IV a. pabaigoje imperatorius Teodosijus I paskelbė krikščionybę valstybės religija. Taip pat svarbūs buvo ekumeniniai susirinkimai (pvz., Nikėjos suvažiavimas 325 m., Chalkedono suvažiavimas 451 m.), kurie aiškino Kristaus prigimtį ir kitas pagrindines doktrinas.

Pagrindiniai skilimai ir atšakos

Religijoje būta skilimų ir teologinių ginčų, dėl kurių susiformavo keturios pagrindinės atšakos: Romos katalikų bažnyčia, Rytų stačiatikių bažnyčios, Rytų stačiatikybė ir protestantų bažnyčios. Pagrindiniai skirtumai tarp atšakų susiję su bažnyčios autoritetu (pvz., popiežiaus pranciškomis teologinėmis teisėmis), liturgija, sakramentų skaičiumi bei interpretacija ir tam tikromis doktrininėmis nuostatomis.

Didžiausias viduramžių laikų skilimas — Didysis Schizma (1054 m.) — išskyrė Vakarų (lotyniškąją) ir Rytų (graikiškąją) tradicijas. XVI a. Reformacija (Martynas Liuteris, Jonas Kalvinas ir kt.) sukėlė naują skilimą, išaugusį į daugybę protestantinių denominacijų. Taip pat egzistuoja senesnės Rytų atšakos, vadinamos Rytų Ortodoksija ir Orientaline ortodoksija, su skirtingomis istorijomis ir teologinėmis nuostatomis.

Atsivertimai, teisės ir bendruomenės klausimai

Dauguma pirmųjų krikščionių buvo etniniai žydai arba žydų prozelitai. Anksti kilo sunkumų dėl atsivertusių nežydų. Kilo klausimas, ar prieš tapdami krikščionimis jie turėjo "tapti žydais". Šventojo Petro sprendimu, jie neprivalėjo, ir šis klausimas toliau buvo sprendžiamas Jeruzalės Susirinkime. Sprendimas leido krikščionybei tapti universalesne — nukreipta ir į žydus, ir į pagonis.

Tokia plėtra paskatino teologinių ir praktinių normų susiformavimą: kanonų sudarymą, liturginių apeigų ritualizaciją, vyskupų iškilimą kaip vietinės vadovybės centrai ir pirmųjų institucijų, pvz., seminarijų bei vienuolynų, kūrimąsi.

Persekiojimai, martirizmas ir atskirties formavimasis

Dėl apaštalų doktrinų ankstyvoji Bažnyčia įsivėlė į konfliktą su kai kuriais žydų religiniais autoritetais; tai lėmė krikščionių kankinystę. Stepono nužudymas ir Jokūbo Didžiojo mirtis bei išvarymai iš sinagogų yra pavyzdžiai, kaip išorinės įtampos skatino atskirą krikščionišką tapatybę. Vėliau — Romos imperijos laikotarpiu — krikščionys dažnai kentė už laikymąsi tikėjimo, kol imperija netapo atviresnė ar priėmė krikščionybę.

Teologija, tradicijos ir institucijos

Krikščionišką doktriną formavo evangelijų aiškinimas, apaštalų laiškai, Bažnyčios tėvų raštai ir vėlesni koncilai. Svarbūs teologiniai klausimai apima Trejybės doktriną, Kristaus dieviškumą ir žmoniškumą, išganymą ir sakramentų prasmę. Bažnyčios hierarchija ir institucijos — vyskupai, kunigai, diakonai, vienuolynai — paveldėjo ir išplėtė liturgiją, švietimą bei socialinį darbą.

Monazmas, kultūra ir misijos

Vienuolynų judėjimas tapo svarbiu kultūros, švietimo ir socialinės paramos centru, ypač Viduramžiais. Krikščionių misionieriai plėtė tikėjimą už Europos ribų — Afrikoje, Azijoje, Amerikoje ir Okeanijoje — ypač per didžiąsias keliavimo ir kolonizacijos bangas nuo XV–XIX a. Misijos veikla pakeitė tiek vietines bendruomenes, tiek globalų religijos pasiskirstymą.

Šiuolaikinė krikščionybė ir ekumenizmas

Šiandien krikščionybė yra įvairi: egzistuoja institucinių bažnyčių struktūros, laisvosios denominacijos, karizmatinės bendruomenės, protestantiškos ir ortodoksinės tradicijos. Katalikų Bažnyčia ir įvairios ortodoksinės bei protestantiškos bendruomenės skiriasi doktrinomis, bet dažnai bendradarbiauja socialinių programų, žmogaus teisių ir teologinio dialogo srityse. Ekumeninis judėjimas siekia mažinti barjerus tarp krikščioniškų tradicijų ir ieškoti bendrų atsakymų į šiandienos iššūkius.

Poveikis visuomenei

  • Švietimas: krikščioniškos institucijos įkūrė mokyklas, universitetus ir bibliotekas.
  • Menai ir literatūra: krikščionybė turėjo didelį poveikį tapybai, architektūrai, muzikai ir literatūrai.
  • Etika ir socialinis darbas: krikščioniškos mokyklos skatina labdarą, ligoninių ir hospisų kūrimą.

Apibendrinant, krikščionybės istorija yra sudėtinga ir daugiasluoksnė: ji apima pradinį judėjimą tarp žydų, greitą sklaidą po Romos imperiją, sunkius persekiojimus, vėlesnį priėmimą ir valstybinių institucijų įtraukimą, didžiuosius viduramžių ir reformacijos skilimus, misijas visame pasaulyje bei šiandieninį daugiaveidį religijos peizažą. Šios istorijos eigą formavo teologiniai ginčai, kultūriniai ir politiniai pokyčiai bei nuolatinis bandymas perteikti savo tikėjimą skirtingoms bendruomenėms ir epochoms.