Krikščionybės istorija

Žydų tęstinumas

Krikščionybė išsaugojo daugelį žydų tradicijos papročių. Krikščionybė žydų šventuosius raštus laikė šventais ir daugiausia naudojo Septuagintos leidimą ir vertimą kaip Senąjį Testamentą, o kitus tekstus pridėjo kaip Naująjį Testamentą. Krikščionys išpažino Jėzų kaip Izraelio Dievą, priėmusį žmogaus pavidalą, ir laikė Jėzų Mesiju (Kristumi), apie kurį buvo pranašauta Senajame Testamente, todėl Izraelio tauta jo laukė.

Krikščionybė tęsė daugelį judėjiškų praktikų: liturgines apeigas, įskaitant smilkalų naudojimą, altorių, iš sinagogų praktikos perimtą Šventojo Rašto skaitinių rinkinį, sakralinės muzikos naudojimą giesmėse ir maldose, religinį kalendorių, taip pat kitus būdingus bruožus: išskirtinai vyrišką kunigystę ir asketines praktikas (pasninką ir kt.).

Poapaštalinė Bažnyčia

Laikas, kai dauguma apaštalų mirė, o jų, kaip krikščionių bendruomenių vadovų miestuose, pareigas perėmė vyskupai, vadinamas poapaštaliniu laikotarpiu. Jis apima persekiojimų laikotarpį iki Konstantino Didžiojo įteisinto krikščionių kulto. Šiuo laikotarpiu anksčiausiai užfiksuotas krikščionybės termino (graikiškai Χριστιανισμός) vartojimas. Šį terminą vartojo Ignacas Antiochietis apie 107 m.

Persekiojimai

Ankstyvieji krikščionys patyrė įvairių persekiojimų. Tai reiškė net mirtį. Ankstyvieji kankiniai buvo Steponas (Apd 7, 59) ir Zebediejaus sūnus Jokūbas (Apd 12, 2). Didesnio masto Romos imperijos valdžios persekiojimai prasidėjo nuo 64 m., kai imperatorius Neronas juos apkaltino dėl didžiojo Romos gaisro, kaip pranešė romėnų istorikas Tacitas.

Pasak Bažnyčios tradicijos, būtent Nerono persekiojimo metu Romoje šventieji Petras ir Paulius tapo kankiniais. Keliuose Naujojo Testamento raštuose minimi persekiojimai ir labai sunkūs laikai. Per 250 metų buvo laikai, kai krikščionys kentėjo nuo persekiojimų, nes atsisakė garbinti Romos imperatorių. Tai buvo laikoma išdavyste ir baudžiama mirties bausme. Tačiau krikščionių religija ir toliau plito visame Viduržemio jūros regione. Ketvirtojo amžiaus pabaigoje jie tapo dominuojančia Romos imperijos religine jėga.

Krikščionybė įteisinta

311 m. balandį Galerijus išleido ediktą, kuriuo leido praktikuoti krikščionių religiją. 313 m. Konstantinas I ir Licinijus Milano ediktu paskelbė krikščionybės toleravimą. Konstantinas tapo pirmuoju krikščionių imperatoriumi; apie krikščionybę jis sužinojo iš savo motinos Elenos.

Iki 391 m., valdant Teodosijui I, krikščionybė tapo valstybine Romos religija. Įteisinus krikščionybę, Bažnyčia administravimui ėmė naudoti tas pačias provincijas kaip ir imperijos valdžia ir pavadino jas vyskupijomis. Romos vyskupas pretendavo būti aukščiausias tarp visų kitų ir pasirinko popiežiaus titulą.

Šiuo laikotarpiu įvyko keli ekumeniniai susirinkimai. Juose dažniausiai buvo sprendžiami kristologiniai ginčai. Du Nikėjos susirinkimai (324 ir 382 m.) pasmerkė arijonizmą ir parengė Nikėjos tikėjimo išpažinimą, apibrėžiantį tikėjimą. Efezo Susirinkimas pasmerkė nestorianizmą ir patvirtino, kad Švenčiausioji Mergelė Marija yra Theotokos ("Dievo nešėja" arba "Dievo Motina"). Bene svarbiausias buvo Chalkedono Susirinkimas, patvirtinęs, kad Kristus turėjo dvi prigimtis, visiškai Dievo ir visiškai žmogaus, tuo pat metu. Tai reiškė, kad buvo pasmerktas monofizitizmas.

Konstantino kolosalios statulos galva Kapitolijaus muziejuje (Musei Capitolini)

Ankstyvųjų viduramžių bažnyčia (476-800 m.)

Ankstyvaisiais viduramžiais Bažnyčia matė "Romos pasaulio transformaciją", o ne "Romos imperijos žlugimą". VII a. prasidėjus musulmonų invazijoms, Vakarų (lotynų) ir Rytų (graikų) krikščionybės sritys ėmė įgauti savitus pavidalus, o Romos vyskupai labiau domėjosi barbarų karaliais nei Bizantijos imperatoriais. Tai lėmė, kad 800 m. Kalėdų dieną Romoje popiežius Leonas III karūnavo Karolį Didįjį "romėnų imperatoriumi".

Ankstyvųjų viduramžių popiežystė

Ankstyvaisiais viduramžiais Romos miestą labai paveikė Italijoje vykę karai. Imperatorius Justinianas I užkariavo Italijos ostgotų karalystę. Jis padarė Raveną Italijoje teritorija su savo valdytoju, tačiau imperatoriaus įtaka dažnai buvo ribota. Įsiveržus langobardams, Roma turėjo pasirūpinti savimi. Taigi popiežiams iš būtinybės teko maitinti miestą grūdais iš popiežiaus valdų, derėtis dėl sutarčių, mokėti pinigus už apsaugą lombardų karvedžiams, o nepavykus to padaryti, samdyti karius miestui ginti. Galiausiai dėl to, kad imperija nesiuntė pagalbos, popiežiai kreipėsi paramos iš kitų šaltinių, ypač į frankus.

Aukštųjų viduramžių bažnyčia (800-1499 m.)

Aukštieji viduramžiai - tai laikotarpis nuo Karolio Didžiojo karūnavimo (800 m.) iki XV a. pabaigos, kai buvo sugriautas Konstantinopolis (1453 m.), baigėsi Šimtametis karas (1453 m.), atrastas Naujasis pasaulis (1492 m.) ir prasidėjo protestantų reformacija (1515 m.).

Nesutarimai dėl investitūros

Ginčas dėl investitūros, dar vadinamas ginču dėl pasauliečių investitūros, buvo svarbiausias pasaulietinės ir religinės valdžios konfliktas viduramžių Europoje. Jis prasidėjo kaip XI a. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko IV ir popiežiaus Grigaliaus VII ginčas. Buvo keliamas klausimas, kas kontroliuos vyskupų skyrimą (investitūrą). Pasauliečių investitūros pabaiga reiškė svarbų karališkosios valdžios praradimą, o ambicingiems didikams - Bažnyčios reformos naudą, kaip to siekė popiežius.

Vyskupai rinko pajamas iš savo vyskupijai priklausančių valdų. Didikai, turėję žemių (lenų), jas paveldėjimo būdu perduodavo savo giminei. Tačiau karalius labiau kontroliavo vyskupų valdose esančias žemes. Karaliai suteikdavo vyskupijas įtakingiems draugams. Jei karalius palikdavo vyskupiją tuščią, jis gaudavo pinigus, kol buvo paskirtas vyskupas, kuris turėjo grąžinti uždarbį. Taip atsitikdavo retai. Bažnyčia norėjo nutraukti šią pasaulietinę investitūrą dėl laisvų vyskupysčių simonijos ir kitų problemų. Taigi investitūros konkursas buvo Bažnyčios pastangų reformuoti episkopatą ir gauti geresnių vyskupų dalis.

Popiežius Grigalius VII išleido "Dictatus Papae", kuriame teigiama, kad tik popiežius gali skirti, atleisti ar perkelti vyskupus į kitus sostus. Imperatorius tai atmetė. Dėl ekskomunikos ir kunigaikščių sukilimo Henrikas atsiprašė ir jam buvo atleista, nors konfliktas tęsėsi. Panašus ginčas įvyko Anglijoje tarp karaliaus Henriko I ir Kenterberio arkivyskupo Anzelmo. Anglijos ginčas buvo išspręstas 1107 m. susitarimu, kuriuo karalius atsisakė vyskupų skyrimo, tačiau reikalavo ištikimybės priesaikos. Vėlesnis Vormso konkordatas (Pactum Calixtinum) panašiu kompromisu išsprendė ginčą dėl imperatoriaus investitūros.

Kryžiaus žygiai

Kryžiaus žygiai buvo kariniai konfliktai, kuriuos krikščionių riteriai vykdė siekdami apginti krikščionis ir išplėsti krikščionių valdas. Paprastai kryžiaus žygiais vadinamos popiežiaus remtos kampanijos Šventojoje Žemėje prieš musulmonų pajėgas. Buvo ir kitų kryžiaus žygių prieš islamo pajėgas pietų Ispanijoje, pietų Italijoje ir Sicilijoje, taip pat teutonų riterių žygiai prieš pagonių tvirtoves Rytų Europoje ir (daug mažesniu mastu) kryžiaus žygiai prieš katarizmą ar kitas krikščionių erezijas.

Šventoji Žemė buvo Romos imperijos, taigi ir Bizantijos imperijos, dalis iki pat islamo užkariavimų VII ir VIII amžiuje. Vėliau krikščionims buvo leidžiama lankytis Šventosios Žemės šventose vietose iki 1071 m., kai turkai seldžiukai uždraudė krikščionių piligrimystę ir puolė Bizantiją, nugalėdami ją Manzikerto mūšyje. Imperatorius Aleksijus I paprašė popiežiaus Urbono II (1088-1099) pagalbos prieš islamo agresiją. Užuot siuntęs pinigus, Urbonas II 1095 m. lapkričio 27 d. Klermono taryboje pasakytoje kalboje paragino krikščionių riterius sujungti piligriminių kelionių į Šventąją Žemę ir šventojo karo prieš netikėlius idėją.

Rytų ir Vakarų schizma

Rytų ir Vakarų schizma, arba Didžioji schizma, padalijo Bažnyčią į Vakarų (lotyniškąją) ir Rytų (graikiškąją) atšakas, t. y. Vakarų katalikybę ir Rytų ortodoksiją. Tai buvo pirmasis didelis skilimas nuo tada, kai tam tikros grupės Rytuose atmetė Chalkedono Susirinkimo nutarimus (žr. Rytų ortodoksija), ir buvo daug reikšmingesnis. Nors paprastai Rytų ir Vakarų schizma datuojama 1054 m., ji buvo ilgą laiką trukusių nesutarimų tarp lotyniškosios ir graikiškosios krikščionybės dėl popiežiaus primato ir tam tikrų doktrininių dalykų, pavyzdžiui, filioque, rezultatas. Blogus jausmus sustiprino kultūriniai ir kalbiniai skirtumai.

Schizma tapo "oficiali" 1054 m., kai popiežiaus legatai Konstantinopolio patriarchui Mykolui Cerularijui pranešė, kad jis ekskomunikuotas. Po kelių dienų jis ekskomunikavo legatus. Susitaikyti bandyta 1274 m. Lione ir 1439 m. Bazelyje, tačiau kiekvienu atveju Rytų hierarchai, sutikę su unija, buvo visų ortodoksų atstumti. Vis dėlto buvo pasiektas susitaikymas tarp Vakarų ir dabar vadinamų "Rytų apeigų katalikų Bažnyčių". Visai neseniai, 1965 m., popiežius ir Konstantinopolio patriarchas atšaukė abipuses ekskomunikas, nors schizma išliko.

Abi grupės yra kilusios iš ankstyvosios Bažnyčios, abi pripažįsta viena kitos vyskupų apaštališkąją įpėdinystę ir viena kitos sakramentų galiojimą. Nors abi pripažįsta Romos vyskupo primatą, Rytų ortodoksija jį supranta kaip garbės primatą, turintį ribotą bažnytinę valdžią kitose vyskupijose arba visai jos neturintį.

Vakarų schizma

Vakarų schizma, arba popiežiaus schizma, buvo užsitęsęs krizės laikotarpis Lotynų krikščionijoje nuo 1378 iki 1416 m., kai į Romos sostą pretendavo du ar daugiau pretendentų, todėl buvo sunku nustatyti, kas yra tikrasis popiežius. Konfliktas buvo politinio, o ne doktrininio pobūdžio.

Vaizdas per Krak des Chavaliers, beveik neįveikiamos kryžiuočių tvirtovės, sienas.

Bažnyčia ir Italijos renesansas (1399-1599)

Renesansas - tai didelių kultūrinių pokyčių ir pasiekimų laikotarpis, kuriam Italijoje buvo būdinga klasikinė orientacija ir gerovės augimas dėl prekybos. Renesansas paveikė Romos miestą, popiežystę ir popiežiškąsias valstybes. Viena vertus, tai buvo didžiulio meno mecenavimo ir architektūros didingumo laikotarpis, kai Bažnyčia globojo tokius menininkus kaip Mikelandželas, Brunelleschi, Bramante, Rafaelis, Fra Angelico, Donatello ir da Vinci. Kita vertus, turtingos italų šeimos dažnai parūpindavo savo nariams vyskupų postus, įskaitant popiežiaus, kai kurie iš jų garsėjo amoralumu, pavyzdžiui, Aleksandras VI ir Sikstas IV.

Mikelandželo Pieta Šventojo Petro bazilikoje, Vatikanas

Protestantų reformacija (1521-1579)

XVI a. pradžioje du teologai - Martynas Liuteris ir Ulrichas Cvinglis - pradėjo judėjimus, kuriais buvo siekiama reformuoti Bažnyčią. Kitaip nei ankstesni reformatoriai, jie manė, kad sugedimo šaknys yra doktrininės (o ne vien moralinis silpnumas ar bažnytinės drausmės stoka), todėl siekė pakeisti šiuolaikines doktrinas, kad jos atitiktų jų "tikrosios Evangelijos" idėją. Protestantiškoji reformacija taip vadinama todėl, kad judėjimo lyderiai "protestavo" prieš bažnytinę hierarchiją ir popiežių, iš esmės nuspręsdami savo reformas vykdyti atskirai nuo jų. Tačiau iš pradžių šie lyderiai nevartojo termino "protestantai"; vietoj to jie save vadino "evangelikalais", pabrėždami "grįžimą prie tikrosios Evangelijos (gr. euangelion)".

Protestantiškosios reformacijos pradžia paprastai tapatinama su Martynu Liuteriu ir 95 tezių paskelbimu 1517 m. Vitenburge (Vokietija). Pradžioje buvo protestuojama prieš korupciją, pavyzdžiui, simoniją, vyskupų vakansijas ir indulgencijų pardavinėjimą. Tačiau vėliau protestantų pozicija apėmė ir doktrininius pokyčius, pavyzdžiui, sola scriptura ir sola fide. Trys svarbiausios tiesiogiai iš protestantiškosios reformacijos kilusios tradicijos buvo liuteronų, reformatų (kalvinistų, presbiterionų ir kt.) ir anglikonų tradicijos, nors pastaroji grupė identifikuojama ir kaip "reformatų", ir kaip "katalikų", o kai kurie pogrupiai atmeta priskyrimą "protestantų" kategorijai.

Protestantų reformaciją galima suskirstyti į du skirtingus, bet iš esmės tuo pačiu metu vykusius judėjimus - Magisteriumo reformaciją ir radikaliąją reformaciją. Magisterinė reformacija apėmė tam tikrų teologijos mokytojų (lot. magistri), tokių kaip Liuteris, Huldrychas Cvinglis, Jonas Kalvinas, Cranmeris ir kt., sąjungą su pasaulietiniais teisėjais, kurie bendradarbiavo reformuojant krikščionybę. Radikalūs reformatoriai, be to, kad kūrė bendruomenes, nepriklausančias valstybės sankcijoms, dažnai taikė kraštutinius doktrinos pokyčius, pavyzdžiui, atmetė Nikėjos ir Chalkedono susirinkimų nuostatas. Dažnai nesutarimai tarp magisteriumo ir radikaliųjų reformatorių būdavo tokie pat ar dar aršesni nei bendras katalikų ir protestantų priešiškumas.

Protestantiškoji reformacija beveik visiškai paplito Šiaurės Europoje, tačiau neįsitvirtino kai kuriose šiaurinėse teritorijose, pavyzdžiui, Airijoje ir kai kuriose Vokietijos dalyse. Magistraliniai reformatoriai buvo daug sėkmingesni, o jų pokyčiai labiau paplito nei radikalių reformatorių. Katalikų atsakas į protestantų reformaciją vadinamas kontrreformacija, arba katalikiškąja reformacija, kurios rezultatas buvo tradicinių doktrinų įtvirtinimas ir naujų religinių ordinų, siekiančių tiek moralinės reformos, tiek naujos misionieriškos veiklos, atsiradimas. Kontrreformacija į katalikybę sugrąžino maždaug 33 % Šiaurės Europos ir inicijavo misijas Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir net Kinijoje bei Japonijoje. Protestantų ekspansija už Europos ribų vyko mažesniu mastu, kolonizuojant Šiaurės Ameriką ir Afrikos sritis.

Martinas Liuteris

Martynas Liuteris buvo augustinų vienuolis ir Vitenbergo universiteto profesorius. 1517 m. jis paskelbė 95 tezių, arba diskutuotinų punktų, sąrašą dėl indulgencijų pardavimo neteisėtumo. Liuteris ypač niekino aristoteliškąją filosofiją, o pradėjęs kurti savo teologiją vis dažniau konfliktuodavo su kitais mokslininkais. Netrukus Liuteris ėmė plėtoti savo išteisinimo teologiją, arba procesą, kurio metu žmogus "tampa teisus" (teisus) Dievo akyse.

Katalikų teologijoje žmogus tampa teisus dėl laipsniškai per tikėjimą priimamos malonės, su kuria bendradarbiaujama gerais darbais. Liuterio išteisinimo doktrina buvo kitokia. Jis sakė, kad išteisinimas reiškia "paskelbimą teisiu", kai Dievas priskiria Kristaus nuopelnus tam, kuris neturi prigimtinių nuopelnų. Šiame procese geri darbai yra daugiau nereikšmingas šalutinis produktas, kuris niekuo neprisideda prie žmogaus teisumo būklės. Liuterio konfliktas su žymiausiais teologais lėmė, kad jis palaipsniui atmetė Bažnyčios hierarchijos autoritetą. 1520 m. popiežiaus bule Exsurge Domine jis buvo pasmerktas už ereziją ir kartu su kanonų teisės knygomis sudegintas Vitenburge.

Jonas Kalvinas

Jonas Kalvinas buvo antrosios Reformacijos kartos protestantų reformatorius, prancūzų dvasininkas ir teisės daktaras. Jis gerai žinomas dėl 1536 m. išleisto veikalo "Krikščionių religijos institutai" (vėliau pataisyto) ir tapo reformatų bažnyčios Ženevoje, kuri XVI a. antrojoje pusėje tapo neoficialia reformatų krikščionybės sostine, vadovu. Jis turėjo didelį autoritetą mieste ir miesto taryboje, todėl (gana negarbingai) buvo vadinamas "protestantų popiežiumi".

Kalvinas įsteigė vyresnybę ir konsistoriją, kurioje pastoriai ir vyresnieji sprendė Ženevos gyventojų religinės drausmės klausimus. Kalvino teologija geriausiai žinoma dėl jo (dvigubos) predestinacijos doktrinos, pagal kurią Dievas nuo amžių iš anksto numatė, kas bus išgelbėti (išrinktieji) ir kas bus pasmerkti (atstumtieji). Kalvino darbuose predestinacija nebuvo dominuojanti idėja, bet, regis, ji tokia tapo daugeliui jo reformatų įpėdinių.

Anglijos reformacija

Taip pat žr: Anglijos pilietinis karas

Kitaip nei kiti reformų judėjimai, Anglijos reformacija prasidėjo dėl karaliaus įtakos. Henrikas VIII laikė save visiškai katalikišku karaliumi ir 1521 m. gynė popiežystę nuo Liuterio savo užsakytoje knygoje "Septynių sakramentų gynimas", už kurią popiežius Leonas X jam suteikė Fidei Defensor (Tikėjimo gynėjo) titulą. Tačiau karalius įsivėlė į konfliktą su popiežiumi, kai norėjo anuliuoti savo santuoką su Kotryna Aragoniete, o tam reikėjo popiežiaus sankcijos. Jekaterina, be daugelio kitų kilmingųjų giminių, buvo imperatoriaus Karolio V, svarbiausio popiežiaus pasaulietinio rėmėjo, teta. Dėl kilusio ginčo galiausiai buvo nutrauktas atsiskyrimas nuo Romos ir Anglijos karalius paskelbtas Anglijos (anglikonų) bažnyčios galva. Po to Anglijoje prasidėjo karštligiškų ir eklektiškų reformų laikotarpis, kai kurios jų buvo radikalesnės, kitos - tradiciškesnės, kurias vykdė tokie monarchai kaip Edvardas VI ir Elžbieta I bei Kenterberio arkivyskupai Tomas Kranmeris ir Viljamas Laudas. Susikūrė valstybinė bažnyčia, kuri save laikė "reformuota" ir "katalikiška", bet ne "Romos" (ir vengė vadintis "protestantiška"), ir kiti "neoficialūs" radikalesni judėjimai, pavyzdžiui, puritonai.

Martynas Liuteris, Lucas Cranachas vyresnysis

Kontrreformacija

Kontrreformacija, arba katalikų reformacija, buvo Katalikų Bažnyčios atsakas į protestantų reformaciją. Kontrreformacijos esmė buvo atnaujintas įsitikinimas tradicine praktika ir katalikiškosios doktrinos, kaip bažnytinės ir moralinės reformos šaltinio, laikymasis ir atsakas į protestantizmo plitimo stabdymą. Todėl buvo įkurti nauji religiniai ordinai, pavyzdžiui, jėzuitai, įsteigtos seminarijos, kad būtų tinkamai rengiami kunigai, atnaujinta pasaulinė misionieriška veikla ir plėtojamos naujos, tačiau ortodoksiškos dvasingumo formos, pavyzdžiui, ispanų mistikų ir prancūzų dvasingumo mokyklos. Visam šiam procesui vadovavo Tridento Susirinkimas, kuris išaiškino ir dar kartą patvirtino doktriną, paskelbė dogmatinius apibrėžimus ir parengė Romos katekizmą.

Nors kontrreformacija vyko Airijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitur, jos šerdis buvo Italija ir įvairūs to meto popiežiai, sukūrę Index Librorum Prohibitorum (draudžiamų knygų sąrašą) ir Romos inkviziciją - teisminių tribunolų, persekiojusių už ereziją ir su ja susijusius nusikaltimus, sistemą. Šventojo Pijaus V (1566-1572 m.) popiežiavimas garsėjo ne tik tuo, kad daug dėmesio skyrė erezijoms ir pasaulietiniams piktnaudžiavimams Bažnyčioje stabdyti, bet ir tuo, kad, ryžtingai siekdamas sustabdyti protestantizmo plitimą, stengėsi didinti liaudies pamaldumą. Pijus savo pontifikatą pradėjo skirdamas dideles išmaldas vargšams, labdarai ir ligoninėms, pontifikas garsėjo vargšų ir ligonių guodimu bei misionierių rėmimu. Šių pontifikų veikla sutapo su senųjų krikščionių katakombų Romoje atradimu. Kaip teigė Diarmaidas Makkulokas (Diarmaid MacCulloch), "kaip tik tuo metu, kai šie senovės kankiniai buvo vėl atskleisti, katalikai ėmė kankintis iš naujo tiek misijų laukuose užsienyje, tiek kovoje už protestantiškos Šiaurės Europos atgavimą: katakombos daugeliui tapo įkvėpimu veikti ir didvyriškumui".

Didieji prabudimai

Pirmasis didysis prabudimas - tai religinio entuziazmo banga tarp protestantų Amerikos kolonijose apie 1730-1740 m., pabrėžianti tradicines reformatų dorybes - pamokslavimą, elementarią liturgiją, gilų asmeninės kaltės ir Jėzaus Kristaus atpirkimo jausmą. Istorikas Sidnėjus E. Olstromas (Sydney E. Ahlstrom) jį laikė "didžiojo tarptautinio protestantiškojo sukrėtimo", kuris taip pat sukūrė pietizmą Vokietijoje, evangelikų atgimimą ir metodizmą Anglijoje, dalimi. Jis buvo sutelktas į nusistovėjusių bendruomenių dvasingumo atgaivinimą ir daugiausia palietė kongregacijų, presbiterionų, olandų reformatų, vokiečių reformatų, baptistų ir metodistų bažnyčias, taip pat plito vergų bendruomenėse. Antrasis didysis prabudimas (1800-1830 m.), kitaip nei pirmasis, daugiausia dėmesio skyrė nepažįstamiems žmonėms ir siekė jiems įdiegti gilų asmeninio išgelbėjimo jausmą, patiriamą per atgimimo susirinkimus. Jis taip pat paskatino atsinaujinimo grupių, tokių kaip mormonai ir šventumo judėjimas, pradžią. Trečiasis didysis prabudimas prasidėjo 1857 m. ir labiausiai pasižymėjo tuo, kad judėjimas išplito visame pasaulyje, ypač angliškai kalbančiose šalyse. Paskutinė iš "didžiųjų prabudimų" Šiaurės Amerikoje kilusi grupė buvo penkiasdešimtininkų judėjimas, kurio šaknys glūdi metodistų, Veslio ir Šventumo judėjimuose ir kuris prasidėjo 1906 m. Azusos gatvėje Los Andžele. Vėliau iš penkiasdešimtmečio judėjimo kilo charizmatinis judėjimas.

Restauravimas

Restauracionizmas - tai įvairūs nesusiję judėjimai, manantys, kad šiuolaikinė krikščionybė visomis savo formomis nukrypsta nuo tikrosios, pirminės krikščionybės, kurią šios grupės bandė "atkurti", dažnai naudodamosi Apaštalų darbų knyga kaip "vadovu". Restauracionizmas išsivystė iš Antrojo didžiojo prabudimo ir yra istoriškai susijęs su protestantiškąja reformacija, tačiau skiriasi tuo, kad restauracionistai paprastai save apibūdina ne kaip "reformuojančius" krikščionių Bažnyčią, nuolat egzistuojančią nuo Jėzaus laikų, bet kaip atkuriančius Bažnyčią, kuri, jų manymu, tam tikru metu buvo prarasta. Restauracijos pavadinimas taip pat vartojamas apibūdinant Pastarųjų dienų šventųjų (mormonų) ir Jehovos liudytojų judėjimą.

Fašizmas

Fašizmas apibūdina tam tikrus susijusius XX a. Europos politinius režimus, ypač nacistinę Vokietiją. Kai Italijos vyriausybė uždarė katalikiškas jaunimo organizacijas, popiežius Pijus XI paskelbė encikliką Non Abbiamo Bisogno, kurioje teigė, kad fašistinės vyriausybės slėpė "pagoniškus ketinimus", ir išreiškė katalikiškos pozicijos ir fašizmo, iškeliančio tautą aukščiau už Dievą ir pagrindines žmogaus teises bei orumą, nesuderinamumą. Vėliau jis pasirašė susitarimus su naujaisiais Italijos ir Vokietijos valdovais.

Daugelis katalikų kunigų ir vienuolių buvo persekiojami nacių režimo, pavyzdžiui, koncentracijos stovyklų aukos Maksimilianas Kolbė ir Edita Štein (Šv. Teresė Benedikta nuo Kryžiaus). Be to, daug katalikų pasauliečių ir dvasininkų, tarp jų ir popiežius Pijus XII, per Holokaustą padėjo priglausti žydus. Įvairūs incidentai, pavyzdžiui, pagalbos teikimas numuštiems sąjungininkų lakūnams, vos neprivertė nacistinės Vokietijos įsiveržti į Vatikaną prieš 1944 m. Romos išvadavimą.

Nacizmo ir protestantizmo, ypač Vokietijos liuteronų bažnyčios, santykiai yra sudėtingi. Nors dauguma protestantų bažnyčios vadovų Vokietijoje beveik nekomentavo nacių stiprėjančios antižydiškos veiklos, kai kurie, pavyzdžiui, Dietrichas Bonhoefferis (liuteronų pastorius), griežtai priešinosi naciams. Vėliau Bonhoefferis buvo pripažintas kaltu dėl sąmokslo nužudyti Hitlerį ir jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

Fundamentalizmas

Fundamentalistinė krikščionybė - tai judėjimas, kilęs daugiausia XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje britų ir amerikiečių protestantizme kaip reakcija į modernizmą ir kai kurias liberalias protestantų grupes, kurios neigė doktrinas, laikomas pagrindinėmis krikščionybės doktrinomis, tačiau vis dar vadino save krikščionimis. Taigi fundamentalizmas siekė iš naujo įtvirtinti nuostatas, kurių negalima paneigti neatsisakant krikščioniškosios tapatybės, t. y. "pagrindus": Bibliją kaip Dievo žodį, laikomą vieninteliu autoriteto šaltiniu, Kristaus gimimą iš Mergelės Marijos, mokymą apie atpirkimą per Jėzų, Jėzaus kūno prisikėlimą ir netrukus įvyksiantį Kristaus sugrįžimą.

Ekumenizmas

Ekumenizmas plačiąja prasme reiškia krikščionių grupių judėjimą, kuriuo siekiama tam tikros vienybės per dialogą. Terminas "ekumenizmas" kilęs iš graikų kalbos οἰκουμένη (oikoumene), kuris reiškia "apgyvendintas pasaulis", bet perkeltine prasme - "visuotinė vienybė". Šį judėjimą galima išskirti į katalikiškąjį ir protestantiškąjį, pastarajam būdinga naujai apibrėžta "denominacionalizmo" ekleziologija (kurią, be kita ko, atmeta Katalikų Bažnyčia).

Graikų Ortodoksų Bažnyčios atžvilgiu buvo dedamos nuolatinės pastangos sutaikyti Rytų ir Vakarų schizmą. 1894 m. lapkričio 30 d. popiežius Leonas XIII paskelbė Apaštališkąjį laišką Orientalium Dignitas (Apie Rytų Bažnyčias), kuriame pabrėžė Rytų tradicijų svarbą ir tęstinumą visai Bažnyčiai. 1965 m. gruodžio 7 d. paskelbta bendra katalikų ir stačiatikių deklaracija, kuria Jo Šventenybė popiežius Paulius VI ir ekumeninis patriarchas Atenagoras I panaikina 1054 m. abipuses ekskomunikas.

Kalbant apie katalikų santykius su protestantų bendruomenėmis, buvo įsteigtos tam tikros komisijos dialogui skatinti, taip pat parengti dokumentai, kuriais siekiama nustatyti doktrininės vienybės aspektus, pavyzdžiui, 1999 m. kartu su Pasauline liuteronų federacija parengta bendra deklaracija dėl pateisinimo doktrinos.

Ekumeniniai judėjimai protestantizme daugiausia dėmesio skyrė tam, kad būtų nustatytas krikščionybės doktrinų ir praktikų sąrašas ir taip visoms grupėms, atitinkančioms šiuos pagrindinius kriterijus, būtų suteiktas (daugiau ar mažiau) vienodas statusas, galbūt savajai grupei vis dar išlaikant "pirmosios tarp lygiųjų" statusą. Šis procesas buvo susijęs su "Bažnyčios" sąvokos apibrėžimu iš naujo pagal tradicinę teologiją. Ši ekleziologija, vadinama denominacionalizmu, teigia, kad kiekviena grupė (atitinkanti pagrindinius "krikščioniškumo" kriterijus) yra didesnės "Krikščionių Bažnyčios", kuri pati savaime yra grynai abstrakti sąvoka, neturinti tiesioginio atstovavimo, pogrupis, t. y. nė viena grupė ar "denominacija" nepretenduoja būti "Bažnyčia". Akivaizdu, kad ši ekleziologija prieštarauja kitoms grupėms, kurios iš tiesų save laiko "Bažnyčia". Tačiau, be to, kadangi "esminius kriterijus" paprastai sudaro tikėjimas šventąja Trejybe, dėl to kilo nesutarimų tarp šių protestantiškų ekumeninių judėjimų ir netrinitarinių grupių, pavyzdžiui, pastarųjų dienų šventųjų (mormonų) ir Jehovos liudytojų, kurių šios ekumeninės grupės dažnai nelaiko krikščionimis.