Kryžiaus žygiai: istorija, priežastys ir pasekmės (XI–XIII a.)
Kryžiaus žygiai: išsamus XI–XIII a. istorijos, priežasčių ir pasekmių gidas — nuo Šventosios Žemės ir Jeruzalės konfliktų iki politinių ir religinių pasekmių.
Kryžiaus žygiai – tai dideli kariniai, politiniai ir religinių motyvų lydimi veiksmai, vykę daugiausia tarp XI–XIII a., kuriuose susidūrė Vakarų Europos krikščionys ir Vidurio bei Vakarų Azijos musulmonai dėl kontrolės, kelionių bei simbolinių teisių į regionus, laikomus Šventąja žeme. Šios teritorijos – ypač Jeruzalė, Nazaretas, Betliejus ir kitos religinės vietos – Omaro kalifato laikais pateko į musulmonų kontrolę, tačiau buvo svarbios trims pagrindinėms monoteistinėms religijoms: Islamui, judaizmui ir krikščionybei. Šventoji Žemė – regionas, kurį šiandien daug kas sieja su Izraeliu – turėjo didelę simbolinę ir piligriminę reikšmę.
Priežastys ir motyvai
- Religiniai motyvai: Piligrimystės apsauga, noras atgauti kontroliuojamas tikinčiųjų vietas, popiežiaus paskelbtos indulgenicijos (nuodėmių atleidimai) ir sakralizuotas karo pateisinimas.
- Politikiniai ir feodaliniai motyvai: Riteriai ir kilmingieji siekė žemių, garbės, įtakos bei galimybių karjerai užsienyje; kai kuriuos veiksmus rėmė valdovai, stengęsi išlaikyti arba padidinti savo įtaką.
- Ekonominiai ir komerciniai interesai: Didieji jūriniai miestai (pvz., Venecija, Genuja) turėjo interesų kontroliuoti prekybos maršrutus ir uostus; žygių metu vystėsi prekyba tarp Europos ir Rytų.
- Socialinės priežastys: „jaunųjų“ sūnų problema (palikuonys be paveldėjimo), karinė kultūra ir riterių idealai skatino ieškoti karinių nuotykių užsienyje.
Laikotarpis ir pagrindiniai kryžiaus žygiai
Istorijoje dažniausiai įvardijami devyni didieji kryžiaus žygiai (I–IX) į Šventąją Žemę, vykę nuo 1096 m. iki XIII a. pabaigos; tikslus skaičius ir periodizacija gali skirtis tarp mokslininkų. Trumpai apie reikšmingiausius:
- Pirmasis kryžiaus žygis (1096–1099) – paskatintas popiežiaus Urbono II kalbos Klermono susirinkime (1095 m.), baigėsi Jeruzalės užėmimu ir lotyniškos Karalystės įkūrimu.
- Antrasis (1147–1149) – lemiamai susijęs su Edessos praradimu ir bandymais jį atgauti.
- Trečiasis (1189–1192) – žinomas dėl ryškiausių vadų (Ričardas I Anglų, Frydrichas Barbarosa, Pilypas II) ir Salahaddin’o pasipriešinimo; Jeruzalės neatgauta, bet sutarta dėl krikščionių piligriminių teisių.
- Ketvirtasis (1202–1204) – nukrypo nuo tikslo ir baigėsi Konstantinopolio plėšimu; šis įvykis smarkiai silpnino Bizantiją.
- Kiti žygiai (XIII a.) – įvairios kampanijos, įskaitant kryžiaus žygius į Egiptą ir keli vėlesni bandymai atkurti kryžiuočių būseną. Įvykių kulminacija – krikščioniškųjų valstybių smukimas Rytuose ir svarbiausio punkto Acre (1291 m.) praradimas, po kurio kryžiuočių valstybių egzistavimas regione baigėsi.
Kryžiaus žygiai Europoje ir kitur
Be pagrindinių žygių į Šventąją Žemę, kryžiavimosi idėja taikyta ir kitur: Vokietijoje, Austrijoje ir Skandinavijoje vyko vietinės ekspedicijos, o Baltijos regione veikė šiauriniai kryžiaus žygiai (Teutonų ordinas ir kt.), skirtas pagonių krikštijimui ir teritorijų užgifinimui. Reconquista Ispanijoje — ilgas krikščioniškų karų procesas prieš musulmonų valdžią — taip pat dažnai laikomas kryžiaus žygių dalimi. Mažesni ir regioniniai kryžiaus žygiai tęsėsi iki XVI a., iki Renesanso ir Reformacijos, kai pasikeitė politinės ir religinių konfliktų formos.
Kas reiškia „kryžiaus žygis“ ir „džihadas“
Žodis „kryžiaus žygis“ susijęs su krikščionių simboliu – kryžiumi – ir reiškia šventąjį karą arba ekspediciją, kurią paskelbė bažnytinės arba pasaulietinės valdžios. Tuo tarpu arabų kalboje naudojamas džihadas", kuriam tradiciškai priskiriama reikšmė „pastangas, kovą“; jis apima ir asmeninio dvasinio tobulėjimo prasmę, ir, tam tikrais istoriniais atvejais, karinius veiksmus. Svarbu pabrėžti, kad tiek krikščionių kryžiaus žygiai, tiek kai kurie musulmonų karai turėjo ir religinę, ir platų politinį bei socialinį pagrindą.
Pasekmės
- Politinės: Kryžiaus žygiai smarkiai paveikė Bizantijos imperiją (ypač po 1204 m.), paspartino rytų ir vakarų politinių pusiausvyros pokyčius ir sudarė sąlygas vėlesniam Osmanų imperijos kylimui.
- Ekonominės ir komercinės: Augo prekyba tarp Europos ir Vidurio Rytų, sustiprėjo jūrinės respublikos (Venecija, Genuja), atsirado naujos prekybos trasos ir prekės (prieskoniai, audiniai).
- Karinės ir institucijų: Atsirado riterių ordino formos (templiečiai, hospitalleriai, teutonai), patobulėjo karo organizacija, fortifikacijos statyba.
- Kultūrinės ir mokslinės: Perkeliami tekstai, žinios apie mediciną, matematika, filosofija iš islamo kultūrų prisidėjo prie Europos mokslo raidų ir Renesanso gruntavimo.
- Religinės ir socialinės: Didžiulė įtaka žydų bendruomenėms (persekiojimai ir pogromai, ypač „Liaudies kryžiaus žygių“ metu), gilesnės krikščionių ir musulmonų priešpriešos kultūrinės atminties formavimasis.
Žalingos pasekmės ir konflikto paveldas
Kryžiaus žygiai paliko tiek materialinių, tiek moralinių nuostolių: miestų sugriovimai, civilių aukos, Bizantijos atminties suskaldymas po Konstantinopolio plėšimo, ilgalaikė nepasitikėjimo atmosfera tarp krikščioniškųjų ir islamo pasaulio. Jie taip pat tapo politinių ideologijų bei vėlesnių karinių veiksmų pateisinimo šaltiniu.
Šaltiniai, interpretacijos ir šiuolaikinė reikšmė
Istorikai remiasi įvairiais šaltiniais: vokiečių, prancūzų ir lotynų kronikomis (pvz., Gesta Francorum), arabų istorikų raštais, archyviniais dokumentais ir archeologiniais duomenimis. Kryžiaus žygių vertinimas kinta: vieni akcentuoja jų destruktyvumą ir neteisingumą, kiti – ilgalaikes kultūrines ir ekonomines pasekmes. Šiuolaikinėje viešojoje erdvėje kryžiaus žygių simbolika kartais naudojama politiniams naratyvams, todėl svarbu remtis objektyviais istorijos tyrimais ir atskirti viduramžių kontekstą nuo dabartinių interpretacijų.
Santrauka
Kryžiaus žygiai XI–XIII a. buvo kompleksinis reiškinys su stipria religine, politine ir ekonomine potekste. Jie pakeitė Europos ir Artimųjų Rytų politinę žemėlapį, pagreitino kultūrinius mainus, bet taip pat sukėlė didžiulį smurtą ir ilgalaikes įtampas. Suprasti juos reikia per platesnį kontekstą – ne tik kaip „šventąjį karą“, bet ir kaip sudėtingą viduramžių visuomenių sąveikų rinkinį, turėjusį tolimas pasekmes tiek Rytams, tiek Vakarams.
Pirmieji kryžiaus žygiai
Aleksijus I buvo Bizantijos imperijos valdovas. Kai 1095 m. Aleksijus paprašė pagalbos ginti savo imperiją nuo seldžiukų turkų, popiežius Urbonas II paprašė visų krikščionių prisijungti prie karo prieš turkus. Popiežius sakė krikščionims, kad kovodami kare jie atsilygins Dievui už savo nuodėmes, o jei žus kryžiaus žygyje, pateks tiesiai į dangų. Krikščionių kariai buvo vadinami kryžiuočiais. Krikščionių kariuomenės žygiavo į Jeruzalę, pakeliui užpuldamos kelis miestus. 1099 m. jie laimėjo mūšį dėl Jeruzalės. Dėl pirmojo kryžiaus žygio susikūrė keturios kryžiuočių valstybės. Tai buvo Edesos grafystė, Antiochijos kunigaikštystė, Tripolio grafystė ir Jeruzalės karalystė.
Pirmieji kryžiaus žygiai
Aleksijus I buvo Bizantijos imperijos valdovas. Kai 1095 m. Aleksijus paprašė pagalbos ginti savo imperiją nuo seldžiukų turkų, popiežius Urbonas II paprašė visų krikščionių prisijungti prie karo prieš turkus. Popiežius sakė krikščionims, kad kovodami kare jie atsilygins Dievui už savo nuodėmes, o jei žus kryžiaus žygyje, pateks tiesiai į dangų. Krikščionių kariai buvo vadinami kryžiuočiais. Krikščionių kariuomenės žygiavo į Jeruzalę, pakeliui užpuldamos kelis miestus. 1099 m. jie laimėjo mūšį dėl Jeruzalės. Dėl pirmojo kryžiaus žygio susikūrė keturios kryžiuočių valstybės. Tai buvo Edesos grafystė, Antiochijos kunigaikštystė, Tripolio grafystė ir Jeruzalės karalystė.
Antrasis kryžiaus žygis
Po kelerių taikos metų Bernardas iš Clairvaux pakvietė į naują kryžiaus žygį, kai Edesos miestą užpuolė turkai. 1147 m. prancūzų ir vokiečių kariuomenės žygiavo į Šventąją Žemę, bet buvo nugalėtos. Pakeliui kryžiuočiai padėjo portugalams užimti Lisaboną iš Al-Andaluso kaip Rekonkistos dalį.
Antrasis kryžiaus žygis
Po kelerių taikos metų Bernardas iš Clairvaux pakvietė į naują kryžiaus žygį, kai Edesos miestą užpuolė turkai. 1147 m. prancūzų ir vokiečių kariuomenės žygiavo į Šventąją Žemę, bet buvo nugalėtos. Pakeliui kryžiuočiai padėjo portugalams užimti Lisaboną iš Al-Andaluso kaip Rekonkistos dalį.
Trečiasis kryžiaus žygis
1187 m. Saladinas atkovojo Jeruzalę. Popiežius Grigalius VIII paragino surengti naują kryžiaus žygį, kuriam vadovavo keli Europos karaliai: Pilypas II Prancūzijos, Ričardas I Anglijos ir Frydrichas I, Šventosios Romos imperijos imperatorius. Frydrichas 1190 m. nuskendo Kilikijoje. Kryžiuočiai Akroje atkūrė Jeruzalės karalystę. Ričardas nugalėjo Saladiną prie Arsufo ir Jafos, tačiau jam trūko vyrų, kad galėtų bandyti atkovoti Jeruzalę. Ričardas ir Saladinas sudarė paliaubas, kurios leido krikščionims saugiai keliauti per Jeruzalę. Po to Ričardas 1192 m. išvyko. Ričardui grįžtant namo, jo laivas sudužo ir jis pateko į Austriją. Austrijoje jo priešas kunigaikštis Leopoldas pateko į nelaisvę, o Ričardas buvo išpirktas.
Trečiasis kryžiaus žygis
1187 m. Saladinas atkovojo Jeruzalę. Popiežius Grigalius VIII paragino surengti naują kryžiaus žygį, kuriam vadovavo keli Europos karaliai: Pilypas II Prancūzijos, Ričardas I Anglijos ir Frydrichas I, Šventosios Romos imperijos imperatorius. Frydrichas 1190 m. nuskendo Kilikijoje. Kryžiuočiai Akroje atkūrė Jeruzalės karalystę. Ričardas nugalėjo Saladiną prie Arsufo ir Jafos, tačiau jam trūko vyrų, kad galėtų bandyti atkovoti Jeruzalę. Ričardas ir Saladinas sudarė paliaubas, kurios leido krikščionims saugiai keliauti per Jeruzalę. Po to Ričardas 1192 m. išvyko. Ričardui grįžtant namo, jo laivas sudužo ir jis pateko į Austriją. Austrijoje jo priešas kunigaikštis Leopoldas pateko į nelaisvę, o Ričardas buvo išpirktas.
Ketvirtasis kryžiaus žygis
Ketvirtąjį kryžiaus žygį 1202 m. pradėjo popiežius Inocentas III, sumanęs pulti Šventąją Žemę per Egiptą. Venecijiečiai pakeitė šį kryžiaus žygį ir išvyko į krikščioniškąjį Konstantinopolį, kur bandė į sostą pasodinti Bizantijos tremtinį. Po daugybės nesusipratimų ir smurto protrūkių 1204 m. miestas buvo apiplėštas.
Albinų kryžiaus žygis
1209 m. prasidėjo Albinzijos kryžiaus žygis, kurio tikslas buvo sunaikinti katarus pietų Prancūzijoje.
Vaikų kryžiaus žygis
Vaikų kryžiaus žygis - tai 1212 m. kryžiaus žygis. Seno liaudies entuziazmo protrūkis paskatino vaikų susibūrimą Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vienas berniukas iš Prancūzijos arba Vokietijos pasakė, kad jį aplankė Jėzus ir liepė taikiai atversti musulmonus į krikščionybę. Po šios vizijos daugelis vaikų susibūrė į būrius ir žygiavo į Italiją. Ten jie buvo susodinti į laivus, kurie arba apvirto per audrą, arba išplaukė į Maroką. Dauguma vaikų mirė iš bado arba buvo parduoti į vergiją.
Naujausi tyrimai
Pirmoje dalyje pasakojama, kaip 1212 m. ankstyvą pavasarį iš Vokietijos kilęs piemuo Mikalojus vedė grupę per Alpes į Italiją. Rugpjūčio pabaigoje į Genują atvyko apie 7 000 žmonių. Tačiau jų planai nedavė vaisių, kai vandenys, kaip buvo žadėta, neišsiskirstė ir grupė išsiskirstė. Vieni išvyko namo, kiti galbūt išvyko į Romą, o dar kiti galėjo keliauti žemyn Rona iki Marselio, kur tikriausiai buvo parduoti į vergiją. Nedaugelis grįžo namo ir nė vienas nepasiekė Šventosios Žemės.
Antrajam judėjimui vadovavo "piemenukas" Stephenas de Cloyesas netoli Châteaudun kaimo. Tų metų birželį berniukas pasakė, kad turi laišką Prancūzijos karaliui nuo Jėzaus. Jis sugebėjo surinkti daugiau kaip 30 000 žmonių minią ir nuvyko į Sen Deni. Ten buvo pastebėta, kad jis daro stebuklus. Pilypo II įsakymu, patarus Paryžiaus universitetui, minia buvo išsiųsta namo, ir dauguma jų išvyko. Nė viename iš šiuolaikinių šaltinių neminimi minios planai vykti į Jeruzalę.
Vėlesni kronikininkai šiuos įvykius detalizavo. Naujausi tyrimai rodo, kad jose dalyvavo ne vaikai, bent jau ne patys mažiausieji. 1200 m. pradžioje visoje Europoje ėmė rastis klajojančių vargšų būriai. Tai buvo žmonės, kuriuos išvijo to meto ekonominiai pokyčiai, privertę daugelį neturtingų valstiečių Šiaurės Prancūzijoje ir Vokietijoje parduoti savo žemę. Šie būriai buvo paniekinamai vadinami pueri (lot. "berniukai"), panašiai kaip JAV kaimo vietovių gyventojai vadinami "kaimo berniukais".
1212 m. jaunas prancūzų pueras, vardu Steponas, ir vokiečių pueras, vardu Nikolajus, atskirai ėmė tvirtinti, kad kiekvienas iš jų turėjo panašių Jėzaus regėjimų. Dėl to šie klajojančių vargšų būriai susivienijo į religinį protesto judėjimą, kuris priverstines klajones pavertė religine kelione. Pueriai žygiavo paskui kryžių. Jie susiejo save su bibline Jėzaus kelione. Tačiau tai nebuvo šventojo karo preliudija.
Tuo metu kronikos dažniausiai buvo saugomos Katalikų bažnyčioje. Jos buvo rašomos lotynų kalba.
Po trisdešimties metų kronikininkai skaitė šių procesijų aprašymus ir nesuprasdami vartosenos išvertė pueri kaip "vaikai". Taip gimė Vaikų kryžiaus žygis. Susidariusi istorija parodo, kaip įsišaknijusi kryžiaus žygių samprata to meto žmonėse - kronikininkai manė, kad pueri turėjo būti kryžiuočiai. Savo nekaltumu jie grįžo prie Petrui Pustelnikui būdingų kryžiaus žygių pagrindų ir sulaukė tokio pat tragiško likimo.
Pasak Mato Pariso, vienas iš vaikų kryžiaus žygio vadovų tapo "Le Maître de Hongrie", 1251 m. vykusio piemenų kryžiaus žygio vadovu.
Gustavo Dorė "Vaikų kryžiaus žygis
Ketvirtasis kryžiaus žygis
Ketvirtąjį kryžiaus žygį 1202 m. pradėjo popiežius Inocentas III, sumanęs pulti Šventąją Žemę per Egiptą. Venecijiečiai pakeitė šį kryžiaus žygį ir išvyko į krikščioniškąjį Konstantinopolį, kur bandė į sostą pasodinti Bizantijos tremtinį. Po daugybės nesusipratimų ir smurto protrūkių 1204 m. miestas buvo apiplėštas.
Albinų kryžiaus žygis
1209 m. prasidėjo Albinzijos kryžiaus žygis, kurio tikslas buvo sunaikinti katarus pietų Prancūzijoje.
Vaikų kryžiaus žygis
Vaikų kryžiaus žygis yra 1212 m. kryžiaus žygis. Seno liaudies entuziazmo protrūkis paskatino vaikų susibūrimą Prancūzijoje ir Vokietijoje. Vienas berniukas iš Prancūzijos arba Vokietijos pasakė, kad jį aplankė Jėzus ir liepė taikiai atversti musulmonus į krikščionybę. Po šios vizijos daugelis vaikų susibūrė į būrius ir žygiavo į Italiją. Ten jie buvo susodinti į laivus, kurie arba apvirto per audrą, arba išplaukė į Maroką. Dauguma vaikų mirė iš bado arba buvo parduoti į vergiją.
Naujausi tyrimai
Pirmoje dalyje pasakojama, kaip 1212 m. ankstyvą pavasarį iš Vokietijos kilęs piemuo Mikalojus vedė grupę per Alpes į Italiją. Rugpjūčio pabaigoje į Genują atvyko apie 7 000 žmonių. Tačiau jų planai nedavė vaisių, kai vandenys, kaip buvo žadėta, neišsiskirstė ir grupė išsiskirstė. Vieni išvyko namo, kiti galbūt išvyko į Romą, o dar kiti galėjo keliauti žemyn Rona iki Marselio, kur tikriausiai buvo parduoti į vergiją. Nedaugelis grįžo namo ir nė vienas nepasiekė Šventosios Žemės.
Antrajam judėjimui vadovavo "piemenukas" Stephenas de Cloyesas netoli Châteaudun kaimo. Tų metų birželį berniukas pasakė, kad turi laišką Prancūzijos karaliui nuo Jėzaus. Jis sugebėjo surinkti daugiau kaip 30 000 žmonių minią ir nuvyko į Sen Deni. Ten buvo pastebėta, kad jis daro stebuklus. Pilypo II įsakymu, patarus Paryžiaus universitetui, minia buvo išsiųsta namo, ir dauguma jų išvyko. Nė viename iš šiuolaikinių šaltinių neminimi minios planai vykti į Jeruzalę.
Vėlesni kronikininkai šiuos įvykius detalizavo. Naujausi tyrimai rodo, kad jose dalyvavo ne vaikai, bent jau ne patys mažiausieji. 1200 m. pradžioje visoje Europoje ėmė rastis klajojančių vargšų būriai. Tai buvo žmonės, kuriuos išvijo to meto ekonominiai pokyčiai, privertę daugelį neturtingų valstiečių Šiaurės Prancūzijoje ir Vokietijoje parduoti savo žemę. Šie būriai buvo paniekinamai vadinami pueri (lot. "berniukai"), panašiai kaip JAV kaimo vietovių gyventojai vadinami "kaimo berniukais".
1212 m. jaunas prancūzų pueras, vardu Steponas, ir vokiečių pueras, vardu Nikolajus, atskirai ėmė tvirtinti, kad kiekvienas iš jų turėjo panašių Jėzaus regėjimų. Dėl to šie klajojančių vargšų būriai susivienijo į religinį protesto judėjimą, kuris priverstines klajones pavertė religine kelione. Pueriai žygiavo paskui kryžių. Jie susiejo save su bibline Jėzaus kelione. Tačiau tai nebuvo šventojo karo preliudija.
Tuo metu kronikos dažniausiai buvo saugomos Katalikų bažnyčioje. Jos buvo rašomos lotynų kalba.
Po trisdešimties metų kronikininkai skaitė šių procesijų aprašymus ir nesuprasdami vartosenos išvertė pueri kaip "vaikai". Taip gimė Vaikų kryžiaus žygis. Susidariusi istorija parodo, kaip įsišaknijusi kryžiaus žygių samprata to meto žmonėse - kronikininkai manė, kad pueri turėjo būti kryžiuočiai. Savo nekaltumu jie grįžo prie Petrui Pustelnikui būdingų kryžiaus žygių pagrindų ir sulaukė tokio pat tragiško likimo.
Pasak Mato Pariso, vienas iš vaikų kryžiaus žygio vadovų tapo "Le Maître de Hongrie", 1251 m. piemenų kryžiaus žygio vadovu.
Gustavo Dorė "Vaikų kryžiaus žygis
Penktasis kryžiaus žygis
1213 m. popiežius Grigalius IX privertė Frydrichą II vadovauti Penktajam kryžiaus žygiui. Bažnyčia bandė surengti dar vieną kryžiaus žygį į Šventąją Žemę. Kryžiaus žygio pajėgos iš Vengrijos, Austrijos ir Bavarijos 1219 m. užėmė Damietą, miestą Egipte. Dėl pralaimėto mūšio dėl Kairo kryžininkai turėjo pasiduoti.
Penktasis kryžiaus žygis
1213 m. popiežius Grigalius IX privertė Frydrichą II vadovauti Penktajam kryžiaus žygiui. Bažnyčia bandė surengti dar vieną kryžiaus žygį į Šventąją Žemę. Kryžiaus žygio pajėgos iš Vengrijos, Austrijos ir Bavarijos 1219 m. užėmė Damietą, miestą Egipte. Dėl pralaimėto mūšio dėl Kairo kryžininkai turėjo pasiduoti.
Šeštasis kryžiaus žygis
1228 m. imperatorius Frydrichas II iš Brindisio išplaukė į Siriją. Jis tai padarė po to, kai popiežius jį ekskomunikavo. Kalbėdamasis su turkais jis sulaukė sėkmės, ir Jeruzalė, Nazaretas bei Betliejus buvo atiduoti kryžiuočiams dešimčiai metų be kovos. Tai buvo pirmasis didelis kryžiaus žygis, kurio neinicijavo popiežius; ši tendencija tęsėsi visą likusį šimtmetį. Šis kryžiaus žygis truko tik vienerius metus, 1228-1229 m.
Šeštasis kryžiaus žygis
1228 m. imperatorius Frydrichas II iš Brindisio išplaukė į Siriją. Jis tai padarė po to, kai popiežius jį ekskomunikavo. Kalbėdamasis su turkais jis sulaukė sėkmės, ir Jeruzalė, Nazaretas bei Betliejus buvo atiduoti kryžiuočiams dešimčiai metų be kovos. Tai buvo pirmasis didelis kryžiaus žygis, kurio neinicijavo popiežius; ši tendencija tęsėsi visą likusį šimtmetį. Šis kryžiaus žygis truko tik vienerius metus, 1228-1229 m.
Septintasis kryžiaus žygis
1243 m. tamplieriai susiginčijo su Egiptu. 1244 m. Egiptas užpuolė Jeruzalę. Prancūzijos Liudvikas IX pradėjo 1248-1254 m. kryžiaus žygį prieš Egiptą. Jis buvo nesėkmingas, ir Liudvikas didžiąją kryžiaus žygio dalį praleido gyvendamas Akroje. Šio kryžiaus žygio įkarštyje 1251 m. įvyko pirmasis piemenų kryžiaus žygis.
Septintasis kryžiaus žygis
1243 m. tamplieriai susiginčijo su Egiptu. 1244 m. Egiptas užpuolė Jeruzalę. Prancūzijos Liudvikas IX pradėjo 1248-1254 m. kryžiaus žygį prieš Egiptą. Jis buvo nesėkmingas, ir Liudvikas didžiąją kryžiaus žygio dalį praleido gyvendamas Akroje. Šio kryžiaus žygio įkarštyje 1251 m. įvyko pirmasis piemenų kryžiaus žygis.
Aštuntasis kryžiaus žygis
Aštuntąjį kryžiaus žygį 1270 m. surengė Prancūzijos Liudvikas IX, kad padėtų kryžiuočių valstybėms Sirijoje. Tačiau kryžiaus žygis pasiekė tik Tunisą, kur Liudvikas po mėnesio mirė.
Aštuntasis kryžiaus žygis
Aštuntąjį kryžiaus žygį 1270 m. surengė Prancūzijos Liudvikas IX, kad padėtų kryžiuočių valstybėms Sirijoje. Tačiau kryžiaus žygis pasiekė tik Tunisą, kur Liudvikas po mėnesio mirė.
Devintasis kryžiaus žygis
Prieš tapdamas karaliumi, 1271 m. Anglijos karalius Edvardas I pradėjo kryžiaus žygį. Kitais metais po paliaubų jis pasitraukė.
Devintasis kryžiaus žygis
Prieš tapdamas karaliumi, 1271 m. Anglijos karalius Edvardas I pradėjo kryžiaus žygį. Kitais metais po paliaubų jis pasitraukė.
Kryžiaus žygių pabaiga
Ilgainiui žmonės ėjo į kryžiaus žygius kitais tikslais. Kryžiaus žygiai baigėsi praėjus dviem šimtmečiams nuo jų pradžios, pasiekę nevienareikšmių rezultatų. Kryžiaus žygiai baigėsi 1291 m. Mamulukams puolus Akrą. (nuoroda dar nepaleista).
Kryžiaus žygių pabaiga
Ilgainiui žmonės ėjo į kryžiaus žygius kitais tikslais. Kryžiaus žygiai baigėsi praėjus dviem šimtmečiams nuo jų pradžios, pasiekę nevienareikšmių rezultatų. Kryžiaus žygiai baigėsi 1291 m. Mamulukams puolus Akrą. (nuoroda dar nepaleista).
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo kryžiaus žygiai?
A: Kryžiaus žygiai - tai religiniai karai tarp krikščionių ir musulmonų, vykę 1096-1291 m., daugiausia Artimuosiuose Rytuose.
K: Koks buvo kryžiaus žygių tikslas?
A: Pagrindinis kryžiaus žygių tikslas buvo užvaldyti Šventąją Žemę, kuri dabar vadinama Izraeliu. Ši žemė svarbi trims pagrindinėms monoteistinėms religijoms - islamui, judaizmui ir krikščionybei.
K: Kiek didelių kryžiaus žygių įvyko šiuo laikotarpiu?
A: XI-XIII a. vyko devyni dideli kryžiaus žygiai.
K: Ar buvo mažesnių kryžiaus žygių?
A: Taip, buvo ir daug mažesnių kryžiaus žygių, kurie tęsėsi XVI a. iki Renesanso ir Reformacijos. Kai kurie jų vyko net Europoje (pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, Skandinavijoje ir Prancūzijoje).
K: Ką reiškia "kryžiaus žygis"?
A: Žodis "kryžiaus žygis" yra susijęs su žodžiu "kryžius" ir reiškia krikščionių šventąjį karą. Musulmonai šiems karams apibūdinti kartais vartoja arabišką žodį "džihadas".
K: Kada musulmonų pajėgos perėmė Jeruzalės kontrolę?
A: Musulmonų pajėgos perėmė Jeruzalės kontrolę VII a., Umaro kalifato metu.
K: Kokios svarbios religinės vietos yra Šventojoje Žemėje?
A: Šventojoje Žemėje yra keletas svarbių religinių vietų: Uolos kupolas, Vakarų siena, Šventyklos kalnas, Alyvų kalnas ir daugelis kitų.
Ieškoti