Tamplieriai: Viduramžių riterių ordinas, bankininkystė ir žlugimas

Tamplieriai: paslaptingas Viduramžių riterių ordinas – karinė galia, ankstyvoji bankininkystė, įtartinos apeigos ir tragiškas žlugimas, pakeitę Europos istoriją.

Kristaus ir Saliamono šventyklos vargšai bendražygiai (lot. Pauperes commilitones Christi Templique Salomonici), paprastai vadinami tamplieriais arba Šventyklos ordinu (pranc. Ordre du Temple arba Templiers), buvo vienas garsiausių Vakarų krikščionybės karinių ordinų. Viduramžiais organizacija gyvavo du šimtmečius. Ji buvo įkurta po Pirmojo kryžiaus žygio 1096 m. Pirminis jos tikslas buvo užtikrinti daugelio krikščionių, vykusių į piligriminę kelionę į Jeruzalę po to, kai ji buvo atimta iš musulmonų, saugumą.

Apie 1129 m. ją oficialiai patvirtino Romos katalikų bažnyčia, ji tapo daugelio krikščionių mėgstama labdaros organizacija ir sparčiai augo jos narių skaičiumi bei galia. Tamplierių riteriai dėvėjo baltus apsiaustus, ketvirčiuotus raudonu kryžiumi, ir buvo vieni iš labiausiai patyrusių kryžiaus žygių kovinių dalinių. Tie ordino nariai, kurie nekovojo, valdė didžiulę ekonominę infrastruktūrą visoje krikščioniškoje žemėje, diegė finansines naujoves, kurios buvo ankstyvoji bankininkystės forma, ir statė daugybę įtvirtinimų Viduržemio jūros regione ir Šventojoje žemėje.

Tamplierių sėkmė buvo glaudžiai susijusi su kryžiaus žygiais; kai Šventoji Žemė buvo prarasta, parama ordinui išblėso. Gandai apie tamplierių slaptą įšventinimo ceremoniją sukėlė nepasitikėjimą, o Prancūzijos karalius Pilypas IV, labai įsiskolinęs ordinui, ėmė spausti popiežių Klemensą V imtis veiksmų prieš ordiną. 1307 m. daugelis Ordino narių Prancūzijoje buvo suimti, kankinimais priversti duoti melagingus prisipažinimus ir sudeginti ant laužo. 1312 m. popiežius Klemensas, toliau spaudžiamas karaliaus Pilypo, išformavo Ordiną.

Įkūrimas ir ankstyvoji veikla

Ordinas atsirado apie 1119–1120 m., kai keli prancūzų riteriai, vadovaujami Hugues de Payens, pasisiūlė saugoti piligrimus Jeruzalėje. Jiems buvo suteiktos patalpos prie buvusios Saliamono šventyklos kalvos (Temple Mount), todėl ordinas gavo savo pavadinimą. Ordino taisyklės ir organizacijos forma vystėsi palaipsniui; svarbų vaidmenį patvirtinant tamplierius vaidino šv. Bernardas iš Klervoa, padėjęs gauti bažnytinį pritarimą ir viešąją paramą.

Struktūra ir kasdienybė

• Vadovybė: ordinu vadovavo Didysis magistro (Grand Master), jam talkino regionų preceptoriai ir komendantai.
• Nariai: buvo skiriami riteriai (kovoję nariai), seržantai (mažiau kilmingi kariai), kapelionai (kunigai) ir tarnybos personalas.
• Bazės Europoje: tamplieriai turėjo komendūras (preceptories) ir žemės valdas, iš kurių buvo renkami mokesčiai ir remiama karinė veikla Jeruzalėje bei kitose šalyse.

Karas ir įtvirtinimai

Tamplieriai dalyvavo daugelyje svarbių mūšių ir gynė svarbiausias tvirtoves Šventojoje žemėje, Viduržemio jūros pakrantėje bei Kipre. Jų karingumas buvo gerai žinomas — jie formavo specializuotus kavalerijos dalinius ir prižiūrėjo kelis svarbius fortus, pavyzdžiui, Gisūrą ir Montręle.

Ekonomika ir ankstyvoji bankininkystė

Be karo veiklos, ordinas sukūrė sudėtingą ekonominę sistemą. Tamplieriai priiminėjo įnašus, saugojo vertybes ir išduodavo raštiškus įgaliojimus, leidžiančius piligrimams ir kitiems klientams perkelti pinigus saugiai per atstumą. Kai ką galima vadinti ankstyvąja bankininkyste:

• priėmimas ir saugojimas depozitų;
• rašytiniai pažymėjimai, leidžiantys atsiimti lėšas kitame vietos tamplierių punkte;
• paskolų suteikimas ir finansinės garantijos monarchams bei pavieniams asmenims.

Dėl šių funkcijų tamplieriai tapo finansiškai įtakingi — tai ir sukėlė dalį konfliktų su valdovais.

Nuosmukis, kaltinimai ir išformavimas

Po serijos pralaimėjimų Kryžiaus žygiuose (ypač po 1187 m. Hüttino mūšio ir vėlesnių praradimų) ordino strateginė reikšmė sumažėjo, nors ekonominė galia liko. Įtampa tarp ordino ir pasauliečių valdovų išaugo, ypač su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV, kuris buvo skolingas ordino kasyklai ir troško jo turtų.

1307 m. spalio mėn. daug Tamplierių Prancūzijoje buvo sulaikyti, kaltinimai svyravo nuo eretiškų apeigų iki homoseksualumo ir išdavystės. Daugelyje procesų prisipažinimai buvo išgauti kankinant. Po ilgų teismų, spaudžiamas karaliaus, popiežius Klemensas V 1312 m. oficialiai išformavo Ordiną (Koncilas Vynėje). Paskutinis Didysis magistro Žakas de Molė (Jacques de Molay) 1314 m. buvo sudegintas Paryžiuje — tai pažymima kaip simbolinis ordino išnykimo aktas.

Nuosavybė ir požiūris į paveldą

Teoriškai didžioji dalis tamplierių turto turėjo pereiti prie Hospitallerių (Šv. Jono ordino), tačiau daug teritorijų ir pinigų buvo konfiskuoti karalių ar kitų valdovų. Tamplierių institucinė galia praktiškai nutrūko, tačiau jų paveldas išliko kultūroje ir visuomenės atmintyje.

Paveldas ir mitai

Tamplieriai sulaukė gausybės legendų — nuo slaptų relikvijų (pvz., Švento Gralio) iki slapto žinojimo ir ryšių su laisvąja mūrininkija. Nors daug istorijų yra spekuliatyvios arba netgi išgalvotos, ordino istorinė reikšmė yra aiški: jis pakeitė viduramžių karinę-šeimos ir finansinę praktiką bei paliko ryškų pėdsaką Europos ir Artimųjų Rytų istorijoje.

Trumpa santrauka

• Laikotarpis: apie 1119–1312 m.
• Pagrindinė misija: saugoti piligrimus ir ginti krikščioniškas teritorijas;
• Vaidmuo: karinė jėga, žemės valdytojai ir finansinė institucija;
• Pabaiga: politiniai ir finansiniai konfliktai, areštai 1307 m., ordino išformavimas 1312 m.

Tamplierių istorija yra daugiasluoksnė — joje susipina religiniai idealai, karinė realybė ir ekonominė galia. Nors ordinas kaip institucija baigėsi XIV a. pradžioje, jam priklausančios idėjos ir simboliai gyvuoja iki šiol.

Klausimai ir atsakymai

K: Kaip vadinosi karinė organizacija?

K: Kada ji buvo įkurta?

K: Kokia buvo pirminė jo paskirtis?

K: Kaip jie tapo tokie galingi?

K: Kodėl jų sėkmė išblėso?

K: Kas nutiko 1307 m.?

K: Kada popiežius Klemensas juos išsklaidė?

Paieška pagal raidę