Frydrichas II, Šventosios Romos imperijos imperatorius
Frydrichas II (1194 m. gruodžio 26 d. - 1250 m. gruodžio 13 d.) - vienas galingiausių viduramžių Šventosios Romos imperijos imperatorių, Hohenštaufenų giminės vadovas. Jo politinės ir kultūrinės ambicijos, įsikūrusios Sicilijoje ir besidriekiančios per Italiją iki Vokietijos ir net Jeruzalės, buvo milžiniškos. Vis dėlto jo priešai, ypač popiežiai, nugalėjo, ir netrukus po jo mirties dinastija žlugo. Istorikai ieškojo superlatyvų jam apibūdinti, kaip, pavyzdžiui, profesorius Donaldas Detvileris (Donald Detwiler) rašė:
Nepaprastai kultūringas, energingas ir gabus žmogus, kurį amžininkas kronikininkas pavadino stupor mundi (pasaulio stebuklu), Nyčė - pirmuoju europiečiu, o daugelis istorikų - pirmuoju moderniu valdovu, Frydrichas Sicilijoje ir pietų Italijoje sukūrė kažką panašaus į modernią, centralizuotai valdomą karalystę su veiksminga biurokratija.
Laikydamas save tiesioginiu Antikos Romos imperatorių įpėdiniu, jis buvo Romosimperatorius nuo popiežiaus karūnavimo 1220 m. iki mirties; taip pat nuo 1212 m. pretendavo į Romos karaliaus titulą, o nuo 1215 m. buvo neginčijamas šios monarchijos turėtojas. Jis buvo Vokietijos, Italijos ir Burgundijos karalius. Būdamas trejų metų, jis buvo karūnuotas Sicilijos karaliumi kaip bendras valdovas su savo motina Konstancija Hautevilio, Rožero II Sicilijos dukra. Kitas jo karališkasis titulas buvo Jeruzalės karalius dėl santuokos ir ryšių su Šeštuoju kryžiaus žygiu.
Jis dažnai kariavo su popiežiumi, nes buvo įsiterpęs tarp Frydricho žemių šiaurės Italijoje ir jo Sicilijos karalystės (Regno) pietuose, todėl buvo keturis kartus ekskomunikuotas ir dažnai šmeižiamas to meto ir vėlesnėse propopiežiškose kronikose. Popiežius Grigalius IX nuėjo taip toli, kad pavadino jį Antikristu.
Mokėjęs šešias kalbas (lotynų, siciliečių, vokiečių, prancūzų, graikų ir arabų), Frydrichas buvo aistringas mokslo ir meno mecenatas. Jis suvaidino svarbų vaidmenį skatinant literatūrą per Sicilijos poezijos mokyklą. Jo Sicilijos karaliaus dvare Palerme maždaug nuo 1220 m. iki jo mirties pirmą kartą buvo vartojama italų-romėnų kalbos - sicilų kalbos - literatūrinė forma. Šios mokyklos sukurta poezija padarė didelę įtaką literatūrai ir tam, kas turėjo tapti šiuolaikine italų kalba. Mokyklą ir jos poeziją sveikino Dantė ir jo bendraminčiai, ir ji buvo bent šimtmečiu ankstesnė už Toskanos idiomą kaip elitinę Italijos literatūrinę kalbą.
Jis taip pat buvo pirmasis karalius, aiškiai uždraudęs teismus, nes jie buvo laikomi neracionaliais.
Po jo mirties jo linija greitai išmirė, o Hohenštaufenų giminė baigėsi.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Frydrichas II?
A: Frydrichas II buvo galingas viduramžių Šventosios Romos imperijos imperatorius, Hohenštaufenų giminės galva. Jis turėjo ambicingų politinių ir kultūrinių ambicijų, siekusių nuo Sicilijos iki Vokietijos ir net Jeruzalės.
K: Ką apie jį pasakojo profesorius Donaldas Detvileris?
A: Profesorius Donaldas Detvileris apibūdino Frydrichą II kaip nepaprastai kultūringą, energingą ir gabų žmogų, kuris Sicilijoje ir Pietų Italijoje įkūrė kažką labai panašaus į modernią, centralizuotai valdomą karalystę su veiksminga biurokratija.
K: Kiek kalbų mokėjo Frydrichas?
A: Frydrichas mokėjo šešias kalbas: lotynų, siciliečių, vokiečių, prancūzų, graikų ir arabų.
K: Kokią įtaką jo dvaras padarė literatūrai?
A: Poezija, sklidusi iš jo dvaro Palerme, padarė didelę įtaką literatūrai ir šiuolaikinei italų kalbai. Ji bent šimtmečiu ankstesnė už Toskanos idiomą kaip elitinę Italijos literatūrinę kalbą.
K: Kokį titulą jis turėjo Jeruzalės atžvilgiu?
A: Frydrichas turėjo Jeruzalės karaliaus titulą dėl santuokos ir ryšių su šeštuoju kryžiaus žygiu.
K: Kaip dažnai popiežius Grigalius IX jį ekskomunikavo?
A: Popiežius Grigalius IX jį ekskomunikavo keturis kartus.
