Frydrichas II (1194–1250) — Šventosios Romos imperatorius ir Sicilijos karalius
Frydrichas II (1194–1250) – galingas Šventosios Romos imperatorius ir Sicilijos karalius: modernios valstybės kūrėjas, mecenatas, popiežiaus oponentas ir įtakinga viduramžių figūra.
Frydrichas II (1194 m. gruodžio 26 d., Jesi – 1250 m. gruodžio 13 d., Castel Fiorentino) buvo vienas įtakingiausių ir prieštaringiausių viduramžių valdovų – Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Sicilijos karalius, Hohenštaufenų giminės atstovas. Jis buvo imperatoriaus Henriko VI ir Konstancijos Hautevilio, Rožero II Sicilijos dukters, sūnus. Net vaikystėje praradęs tėvą, jis augo sudėtingoje politinėje aplinkoje: Sicilijos teatras, Vokietijos kunigaikštystės intrigos ir popiežiaus interesai nuolat formavo jo likimą.
Nepaprastai kultūringas, energingas ir gabus žmogus, kurį amžininkas kronikininkas pavadino stupor mundi (pasaulio stebuklu), Nyčė - pirmuoju europiečiu, o daugelis istorikų - pirmuoju moderniu valdovu, Frydrichas Sicilijoje ir pietų Italijoje sukūrė kažką panašaus į modernią, centralizuotai valdomą karalystę su veiksminga biurokratija.
Valstybės ir karaliaus titulai
Trejų metų amžiaus Frydrichas buvo karūnuotas Sicilijos karaliumi kaip bendras valdovas su motina Konstancija; faktinė valdžia Sicilijoje jo vardu buvo vykdoma per įgaliotinius ir ponus, kol jis pats subrendo. Vokietijoje jis iškėlė pretenzijas į Romos karaliaus titulą 1212 m., o iki 1215 m. tapo šio titulo neginčijamu turėtoju. 1220 m. popiežiaus karūnavimas padarė jį oficialiai Romos imperatoriumi. Be Sicilijos ir Šventosios Romos imperijos, jis buvo Vokietijos, Italijos ir Burgundijos karalius; dėl santuokos ir diplomatinio veikimo jis taip pat įgijo Jeruzalės karaliaus titulą.
Politika, karai ir santykiai su popiežiumi
Frydrichas nuolat balansavo tarp savo pietinių siciliečių žemių ir turėjimų šiaurėje. Jo galios akiratis apėmė Italiją, Sieno iki Vokietijos žemių, todėl konfliktai su popiežiumi buvo beveik nenuginčijami. Dėl jų jis buvo ekskomunikuotas net keletą kartų; ypač smarkus konfliktas kilo su popiežiumi Grigaliu IX, kuris ne tik ekskomunikavo Frydrichą, bet ir žodžiais jį smarkiai kompromitavo — net pavadino Antikristu.
Karo veiksmų Italijoje būta daug: Frydrichas tiek diplomatiškai, tiek karine jėga stengėsi sutvarkyti santykius su Lombardijos miestais ir jų sąjungomis; 1237 m. jis pasiekė reikšmingą pergalę prie Cortenuova, tačiau galia regione liko nesuprasta dėl popiežiaus ir miestų pasipriešinimo. Konfliktai su Romos kurija taip pat trukdė jo siekiams konsoliduoti valdžią visoje Italijoje.
Šeštasis kryžiuočių žygis ir Jeruzalė
Per savo gyvenimą Frydrichas dalyvavo ir diplomatinėje kryžiaus žygių politikoje. Jis susiejo save su Jeruzalės karalyste per santuoką su Izabele (Izabelė II), o 1228–1229 m. vykdė vadinamąjį Šeštąjį kryžiaus žygį, kuriame vietoj plataus karo rinkosi derybas su Ayyubidų sultonu al‑Kāmilu. Per taikos sutartį 1229 m. jam pavyko laikinai susigrąžinti Jeruzalę ir dalį Sirijos be didelių mūšių; tai buvo neįprastas ir ginčytinas nuopelnas — kai kurie krikščionių lyderiai kritikavo diplomatiją, kiti ją pripažino išmintinga.
Administracinės reformos ir teisė
Frydrichas siekė modernizuoti savo valdžią ir kėlė centralizacijos uždavinius. 1231 m. jis paskelbė teisės aktų rinkinį, žinomą kaip Konstitucijos iš Melfio (Liber Augustalis), kuriuo reglamentuotos karaliaus institucijos, teismai, administracija ir kariuomenė Sicilijoje. Šios konstitucijos stiprino karališką kontrolę ir kūrė profesionalią biurokratiją, kurią daugelis istorikų laiko vienu iš modernios valstybinės administracijos žingsnių Viduramžiuose. Taip pat Frydrichas aiškiai uždraudė tam tikrus teismus (ordealus), laikydamas juos neracionaliais ir neteisingais.
Kultūra, mokslas ir kalbos
Frydrichas buvo ne tik kariuomenės ir administracijos organizatorius — jis aktyviai rėmė mokslą, meną ir vertėsi kultūrine diplomatija. Kaliuota, jog jis mokėjo šešias kalbas: lotynų, siciliečių, vokiečių, prancūzų, graikų ir arabų, todėl jo dvaras Palerme buvo daugiakultūris ir daugiakalbis. 1224 m. jis įkūrė Napoli universitetą (Studium), kad suteiktų alternatyvą universiteto išsilavinimui Italijos pietuose ir užtikrintų valstybei lojalių juristų rengimą.
Frydricho mecenavimo aplinkoje susiformavo vadinamoji Sicilijos poetų mokykla: nuo maždaug 1220 m. Palerme rašyta poezija sicilų kalba laikoma pirmąja išsamia literatūrine italų kalbos forma, kuri vėliau turėjo įtakos visai italų literatūrinei raidai. Dantė ir vėlesni italų rašytojai vertino šią tradiciją. Frydrichas taip pat rėmė vertimus, mokslinę veiklą ir gamtos mokslo tyrinėjimus; jam priskiriami ir tokie tekstai kaip traktatas apie medžioklę su paukščiais (De Arte Venandi cum Avibus).
Asmenybė ir paveldas
Amžininkai ir vėlesni istorikai apie Frydrichą rašo prieštaringai: vieni matė jame racionalų reformatorių ir šiuolaikinio valdymo prototipą, kiti — arrogantį ir pretendentą į per didelę valdžią, grasinantį bažnytinei institucijai. Jį dar vadino stupor mundi — pasaulio stebuklu — dėl jo erudicijos ir gebėjimų, o filosofas Friedrichas Nietzsche jį pavadino „pirmuoju europiečiu“.
Mirė 1250 m. gruodžio 13 d. Castel Fiorentino, po to jo šeimai (Hohenštaufenams) teko tęsti kovas dėl žemių ir titulų. Jo sūnūs ir įpėdiniai negalėjo išlaikyti imperijos vientisumo: linija susilpnėjo, o Hohenštaufenų dinastijos valdžia Italijoje ir Šventojoje Romos imperijoje per kelis dešimtmečius smuko; galutinį smūgį dinastijai sudavė vėlesni karai ir 1268 m. įvykęs paskutinio Hohenštaufenų palikuonio, Konradoin (Conradin), įvykdytas suėmimas ir mirtis.
Išvados
- Frydrichas II yra vertinamas kaip vienas labiausiai organizuotą ir intelektualų valdovą turėjusių viduramžių figūrų: jis plėtojo teisę, biurokratiją ir kultūrą.
- Tuo pačiu jis liko prieštaringas dėl savo santykių su popiežiumi, dėl kurių buvo ekskomunikuotas ir dažnai kritikų vaizduojamas kaip grėsmė bažnyčiai.
- Jo kultūrinis palikimas – Sicilijos poetų mokykla, Studijus Neapolyje ir teisės reformos – turėjo ilgalaikę įtaką Italijai ir Europai.
Taip Frydrichas II lieka istorijoje kaip kompleksiška asmenybė: vienu metu ir valdovas, ir mokslininkas, ir mecenatas; žmogus, kurio veiksmai tiek kūrė modernius valstybės elementus, tiek sukėlė ilgalaikes konfrontacijas su bažnyčia ir vietos valdovais.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Frydrichas II?
A: Frydrichas II buvo galingas viduramžių Šventosios Romos imperijos imperatorius, Hohenštaufenų giminės galva. Jis turėjo ambicingų politinių ir kultūrinių ambicijų, siekusių nuo Sicilijos iki Vokietijos ir net Jeruzalės.
K: Ką apie jį pasakojo profesorius Donaldas Detvileris?
A: Profesorius Donaldas Detvileris apibūdino Frydrichą II kaip nepaprastai kultūringą, energingą ir gabų žmogų, kuris Sicilijoje ir Pietų Italijoje įkūrė kažką labai panašaus į modernią, centralizuotai valdomą karalystę su veiksminga biurokratija.
K: Kiek kalbų mokėjo Frydrichas?
A: Frydrichas mokėjo šešias kalbas: lotynų, siciliečių, vokiečių, prancūzų, graikų ir arabų.
K: Kokią įtaką jo dvaras padarė literatūrai?
A: Poezija, sklidusi iš jo dvaro Palerme, padarė didelę įtaką literatūrai ir šiuolaikinei italų kalbai. Ji bent šimtmečiu ankstesnė už Toskanos idiomą kaip elitinę Italijos literatūrinę kalbą.
K: Kokį titulą jis turėjo Jeruzalės atžvilgiu?
A: Frydrichas turėjo Jeruzalės karaliaus titulą dėl santuokos ir ryšių su šeštuoju kryžiaus žygiu.
K: Kaip dažnai popiežius Grigalius IX jį ekskomunikavo?
A: Popiežius Grigalius IX jį ekskomunikavo keturis kartus.
Ieškoti