Dantė

Gyvenimas

Dantė Aligjeris gimė 1265 m., tarp gegužės 14 d. ir birželio 13 d., vardu "Durantė Aligjeris". apie 1450 m. (Uficių galerija). Jo šeima buvo svarbi Florencijoje ir rėmė popiežių. Poeto motina buvo Bella degli Abati. Ji mirė, kai Dantei buvo septyneri metai, ir Alighiero netrukus vėl vedė Lapę di Chiarissimo Cialuffi. Lapa turėjo du vaikus: Dantės brolį Frančeską ir seserį "Taną" (sutrumpintas "Gaetanos" variantas).

1289 m. birželio 11 d. Kampaldino mūšyje (1289 m. birželio 11 d.) Dantė kovėsi Gvelfo kariuomenės priešakyje. Po pergalės Dantė įgijo svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime.

1277 m., būdamas 12 metų, Dantė vedė Gemmą di Manetto Donati. Dantė jau buvo įsimylėjęs kitą merginą, Beatričę Portinari, kuri taip pat minima "Dieviškojoje komedijoje" (dar vadinama Bice). Praėjus metams po Dantės vedybų su Gemma, jis vėl sutiko Beatričę. Jis susidomėjo eilėraščių rašymu.

Dantė su Gemma susilaukė šešių vaikų: Jacopo, Pietro, Giovanni, Gabrielle Alighieri ir Antonia.

Švietimas, jaunimas ir poezija

Apie Dantės išsilavinimą žinoma nedaug, spėjama, kad jis mokėsi namuose. Žinoma, kad jis mokėsi Toskanos poezijos. Dėl savo pomėgių jis atrado oksitaniečių trubadūrų poeziją ir klasikinės antikos lotyniškąją poeziją (ypač daug dėmesio skyrė Vergilijui). Būdamas 18 metų, Dantė susipažino su Guido Cavalcanti, Lapo Gianni, Cino da Pistoia, o netrukus ir su Brunetto Latini; kartu jie tapo Dolce Stil Novo ("Saldus naujasis stilius") lyderiais. Vėliau Brunetto buvo specialiai paminėtas "Dieviškojoje komedijoje" (Inferno, XV, 28) už tai, ko išmokė Dantę.

Kaip rašoma jo veikale "La Vita Nuova", būdamas devynerių metų jis susipažino su Beatriče Portinari, Folko Portinari dukra, kurią įsimylėjo "iš pirmo žvilgsnio", matyt, net nesusikalbėjęs su ja. Nuo 18 metų jis dažnai ją matydavo, dažnai apsikeisdavo pasisveikinimais gatvėje, tačiau niekada jos gerai nepažinojo - jis veiksmingai parodė vadinamosios "kurtuazinės meilės" pavyzdį. Dantė suteikė savo atspaudą Stil Novo. Meilė Beatričei (kaip kitu būdu Petrarka būtų rodęs savo Laurai), matyt, kartu su politinėmis aistromis būtų tapusi poezijos ir gyvenimo priežastimi. Daugelyje jo eilėraščių ji pasirodo kaip pusdievis, nuolat jį prižiūrintis.

1290 m. mirus Beatričei, Dantė bandė ieškoti pagalbos lotynų literatūroje.

Vėliau jis atsidėjo filosofijos studijoms religinėse mokyklose, pavyzdžiui, dominikonų mokykloje Santa Maria Novella. Vėliau šią "perdėtą" aistrą filosofijai kritikavo "Dieviškosios komedijos" antrosios knygos "Purgatorija" veikėja Beatričė.

Dantės statula Uficių muziejuje, Florencijoje.

Tremtis ir mirtis

Bonifacas greitai atleido kitus delegatus ir paprašė Dantės pasilikti Romoje. Tuo pat metu (1301 m. lapkričio 1 d.) į Florenciją įžengė Šarlis de Valois su juodaisiais gvelfais, kurie per ateinančias šešias dienas sugriovė didžiąją miesto dalį ir nužudė daug savo priešų. Buvo įvesta nauja juodųjų gvelfų vyriausybė, o Florencijos podestu buvo paskirtas meseris Kante dei Gabrielli di Gubbio. Dantė dvejiems metams buvo išsiųstas į tremtį ir jam buvo įsakyta sumokėti didelį kalną pinigų.

Dantė nemokėjo pinigų iš dalies todėl, kad tikėjo, jog nėra kaltas, o iš dalies todėl, kad visus jo reikmenis Florencijoje pavogė juodieji gvelfai. Jis buvo pasmerktas tremčiai iki gyvos galvos, o jei grįžtų į Florenciją nesumokėjęs pinigų, galėtų būti sudegintas ant laužo.

Tremtyje jis pradėjo ieškoti pagrindų Dieviškajai komedijai - 100 kantų kūriniui, suskirstytam į tris knygas po trisdešimt tris kantus ir vieną įžanginį kantą.

Jis išvyko į Veroną kaip Bartolomėjaus I della Scala svečias, paskui persikėlė į Sarzaną Ligūrijoje. Vėliau, kaip spėjama, jis gyveno Lukos mieste su ponia Gentucca. Kai kurie ne visai tikri šaltiniai teigia, kad 1308-1310 m. jis taip pat buvo Paryžiuje. 1310 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Henrikas VII Liuksemburgietis įžygiavo į Italiją su 5 000 karių. Dantė jame įžvelgė naująjį Karolį Didįjį, kuris atkurs Šventosios Romos imperatoriaus valdžią ir iš juodųjų gvelfų atkovos Florenciją. Jis rašė Henrikui ir keliems Italijos kunigaikščiams, reikalaudamas sunaikinti juoduosius gvelfus. Maišydamas religiją ir asmeninius rūpesčius, jis šaukėsi didžiausio Dievo pykčio prieš savo miestą, siūlydamas kelis konkrečius taikinius, kurie sutapo su jo asmeniniais priešais. Tuo metu jis parašė pirmąsias dvi "Dieviškosios komedijos" knygas.

Kai Dantė mirė Ravenoje, Ravenos kūno saugotojai jo kaulus įdėjo į netikrą vienuolyno sieną. Vis dėlto 1829 m. Florencijoje, Santa Croce bazilikoje, jam buvo pastatytas kapas. Nuo to laiko tas kapas buvo tuščias, o Dantės kūnas liko Ravenoje, toli nuo krašto, kurį jis taip mylėjo. Ant jo kapo Florencijoje priekyje užrašyta Onorate l'altissimo poeta, o tai apytikriai išvertus reiškia "Gerbkite iškiliausią poetą".

Galerija