Dantė Aligjeris (italų k. [duˈrante deʎʎ aliˈɡjɛːri]), žinomas tiesiog kaip Dantė (it: [ˈdante], UK: /ˈdænti/, US: /ˈdɑːnteɪ/; apie 1265 m. - 1321 m. rugsėjo 14 d.) - stambus vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso italų poetas. Jo pagrindinis kūrinys "Dieviškoji komedija" ("Commedia") laikomas didžiausiu italų kalba sukurtu literatūros kūriniu ir pasaulinės literatūros šedevru. Italų kalboje jis vadinamas "Aukščiausiuoju poetu" (il Sommo Poeta). Dantė ir "Dieviškoji komedija" jau beveik septynis šimtmečius yra menininkų įkvėpimo šaltinis. Dantė, kartu su Petrarka ir Boccaccio, vadinamas vienu iš "trijų šaltinių" ir dažnai vadinamas "italų kalbos tėvu". Pirmąją jo biografiją parašė jo amžininkas Giovanni Villani. Garsiausia "Dieviškosios komedijos" dalis yra pirmasis jos trečdalis, pirmieji 34 poemos kantonai, vadinami "Inferno", kuriuose pateikiama Dantės pragaro vizija.

Biografija

Dantė gimė maždaug 1265 m. Florencijoje kilmingoje, tačiau ne itin turtingoje šeimoje. Jaunystėje jis susipažino su literatūra, filosofija ir teologija, taip pat arti susijęs su vietos politiniais įvykiais. 1285 m. jis vedė Gemmą Donati. Dantė ilgą laiką romantiškai idealizavo Beatrice Portinari — moterį, kuri tapo svarbia jo kūrybos figura (ypač kūrinyje La Vita Nuova).

1300 m. Dantė trumpai ėjo Florencijos magistrato pareigas (prioro). Politiniai konfliktai tarp guelfų šakių (Juodųjų ir Baltųjų guelfų) ėmė nulemti jo likimą: 1302 m., kai Florencijoje viešpatavo Juodieji guelfai, Dantė buvo ištremtas ir vėliau nuteistas mirties bausme bei turto konfiskavimu, nors nuosavybę vėliau atstatė jo šalininkai. Dantė niekada nebegrįžo į Florenciją ir daug metų keliavo po Italiją, ieškodamas patronų ir terpės darbui; paskutinė jo gyvenimo vieta — Ravenna, kur jis mirė 1321 m.

Pagrindiniai kūriniai ir literatūrinė veikla

Be Dieviškosios komedijos, Dantė yra autorius kelių svarbių tekstų:

  • La Vita Nuova — autobiografinis ir poetinis darbas apie meilę Beatrice, kuriame dera proza ir eilės; tai taip pat yra svarbus žingsnis link italų vulgatos naudojimo literatūroje.
  • De Monarchia — politinė ir filosofinė traktatė, kurioje Dantė gina universalios pasaulinės monarchijos idėją ir aptaria santykį tarp bažnyčios ir valstybės.
  • Kiti laiškai ir traktatai, kuriuose aptariami retoriniai, gramatikos ir teologiniai klausimai.

Dieviškoji komedija — struktūra ir temos

Dieviškoji komedija susideda iš trijų dalų (kantiklių): Inferno (Pragaras), Purgatorio (Purgatorija) ir Paradiso (Rojus). Poema parašyta tercetais (terza rima) ir sudaro 100 kantų (vienas kantas + 33 kantai kiekvienoje iš trijų dalų = simboliška trijų dešimtmečių struktūra). Kūrinys naratyviu stiliumi aprašo kelionę per pragaro gelmes, atgailos kalnus ir dieviškąją šviesą, kur šalia alegorijų Dantė įterpia istorines, mitologines bei savo amžininkų figūras.

Pagrindinės temos:

  • Nuodėmė ir teisingumas — Dievo teisingumo tvarka, atitinkama bausmė ar atpildas.
  • Atgaila ir išganymas — žmogaus dvasinė kelionė nuo klaidos iki dieviškos tiesos.
  • Meilė kaip dvasinė jėga — idealizuota Beatrice figūra veikia kaip dvasinis vadovas.
  • Politika, etika ir filosofija — Dantė analizuoja valstybės ir bažnyčios santykį, moralę ir socialinę atsakomybę.

Kalba ir stilius

Dantė rašė italų (tikslesnė – toskanų) vulgatos kalba, todėl svariai prisidėjo prie vieningos italų kalbos formavimosi. Anksčiau dauguma didžiųjų traktatų buvo rašomi lotynų kalba; Dantės pasirinkimas kurti vulgariuoju dialektu padarė literatūrą prieinamesnę platesnei auditorijai ir stiprino toskanų dialekto prestižą, kuris vėliau tapo modernaus standartinės italių kalbos pagrindu.

Poveikis ir palikimas

Dantės įtaka peržengia literatūros ribas: jo vaizdiniai ir simbolika įkvėpė dailininkus, kompozitorius, filosofus ir mąstytojus visame pasaulyje. Boccaccio pridėjo epitetą "divina" prie jo kūrinio ir taip dar labiau išgarsino jo vardą. Poemos įvaizdžiai — ypač iš Inferno — tapo kultūros palikimo dalimi ir dažnai cituojami mene, kine bei populiarioje kultūroje.

Dantės kapas yra Ravennoje; ilgą laiką vyko ginčai tarp Florencijos ir Ravenos dėl jo palaikų perlaidojimo. Šiandien Dantė pripažįstamas tiek kaip Florencijos, tiek kaip visos Italijos literatūrinis simbolis. Italijoje nuo 2020 m. kasmet minimas Dantės dienai skiriamas renginys „Dantedì“ (kovo 25 d.), skirtas pagerbti jo kūrybą.

Trumpa kronologija

  • apie 1265 — gimimas Florencijoje;
  • 1285 — santuoka su Gemma Donati;
  • 1294 — paskelbta La Vita Nuova;
  • 1300 — Dantė eina prioro pareigas Florencijoje;
  • 1302 — ištremiamas iš Florencijos;
  • apie 1308–1320 — rašoma Dieviškoji komedija;
  • 1321 — mirtis Ravennoje (rugsėjo 14 d.).

Dantės gyvenimas ir kūryba yra sudėtingas derinys asmeninių išgyvenimų, politinių konfliktų, teologinių ir filosofinių paieškų. Jo darbai ir šiandien skaitomi ne tik kaip literatūra, bet ir kaip gilios moralinės, politinės bei egzistencinės vizijos įrankis, padedantis suprasti Vakarų pasaulio kultūros ištakas.