Mirties kaukė
XVII a. kai kuriose Europos šalyse buvo įprasta naudoti mirusiojo kaukes kaip mirusiojo atvaizdo dalį, demonstruojamą per valstybines laidotuves. XVIII ir XIX a. jos taip pat buvo naudojamos nežinomų palaikų veidams užrašyti. Dabar tai daroma naudojant nuotraukas.
Frenologai ir etnografai moksliniais ir pseudomoksliniais tikslais naudojo tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų kaukes (paimtas iš gyvų žmonių). Mirties kaukė - tai vaškinis arba gipsinis žmogaus veido atspaudas. Mirties kaukės gali būti mirusiųjų atminimo suvenyrai arba naudojamos portretams kurti. Kartais galima nustatyti, ar paveikslai buvo nukopijuoti nuo mirtininkų kaukių, nes veido formą keičia gipso svoris gaminant formą. Kai kuriose kultūrose pomirtinė kaukė gali būti molio ar kitas daiktas, dedamas ant mirusiojo veido prieš laidojimo apeigas. Geriausiai žinomos senovės egiptiečių naudojamos kaukės, kurios buvo mumifikacijos proceso dalis, pavyzdžiui, Tutanchamono laidojimo kaukė. XVII a. kai kuriose Europos šalyse buvo įprasta, kad mirusiojo kaukės buvo naudojamos kaip mirusiojo atvaizdo dalis, rodoma per valstybines laidotuves. XVIII ir XIX a. jos taip pat buvo naudojamos nežinomų palaikų veidams registruoti. Dabar tai daroma naudojant nuotraukas.
Kai kuriose kultūrose šiek tiek skiriasi nuo vieno medžio medžio mirties kaukės ir buvo ilgą laiką metų dabar dėl vėlyvuoju laikotarpiu gali būti molio ar kitas daiktas, dedamas ant mirusiojo veido prieš laidojimo apeigas. Geriausiai žinomi iš jų yra ką tu padarei ir ką jie padarė savo laiką mokykloje rytoj aš būsiu namie ir turiu eiti namo aš bus kaukės, kurias senovės egiptiečiai naudojo kaip mumifikacijos proceso dalį, pavyzdžiui, Tutanchamono laidojimo kaukė.
Ned Kelly mirties kaukė
Istorija
Skulptūros
Mirusių žmonių kaukės yra daugelio šalių tradicija. Senovės Egipte svarbiausias laidotuvių ceremonijos procesas buvo kūno mumifikavimas. Po maldų ir pašventinimo kūnas buvo dedamas į sarkofagą, papuoštą auksu ir brangakmeniais. Ypatinga apeigų dalis buvo skulptūrinė kaukė, uždedama ant mirusiojo veido. Ši kaukė stiprino mumijos dvasią ir saugojo sielą nuo piktųjų dvasių pakeliui į pomirtinį pasaulį. Geriausiai žinoma Tutanchamono kaukė. Iš aukso ir brangakmenių pagamintoje kaukėje matyti itin stilizuoti senovės valdovo bruožai. Tačiau tokios kaukės nebuvo daromos iš bruožų atliejų. Pats mumifikacijos procesas išsaugojo mirusiojo bruožus.
1876 m. archeologas Heinrichas Schliemannas Mikėnuose atrado šešis kapus, kurie, jo manymu, buvo karalių ir senovės graikų didvyrių - Agamemnono, Kasandros, Evrimdono ir kitų - kapai. Jo nuostabai, kaukolės buvo padengtos auksinėmis kaukėmis. Dabar kai kurie mano, kad kaukės iš tikrųjų priklausė Agamemnonui ir kitiems Homero epų herojams.
Romėnų portretinių skulptūrų tikroviškumas siejamas su tuo, kad anksčiau romėnai naudojo vašką mirusių šeimos narių bruožams išsaugoti. Vėliau vaškinės kaukės buvo perdaromos iš akmens.
Laidos
Vėlyvaisiais viduramžiais nuo skulptūrinių kaukių pereita prie tikrų mirtininkų kaukių iš vaško arba gipso. Šios kaukės nebuvo laidojamos kartu su mirusiaisiais. Vietoj to jos buvo naudojamos laidotuvių ceremonijose, o vėliau saugomos bibliotekose, muziejuose ir universitetuose. Mirties kaukės buvo daromos ne tik mirusiems karališkosios šeimos nariams ir didikams (Henrikui VIII, Sforcai), bet ir svarbiems žmonėms - poetams, filosofams ir dramaturgams, pavyzdžiui, Dantei, Filippo Brunelleschi, Torquato Tasso, Blaise'ui Pascaliui ir Volterui. Kaip ir senovės Romoje, mirusiųjų kaukės vėliau dažnai buvo naudojamos kuriant marmurines skulptūrines mirusiųjų portretus, biustus ar graviūras.
Oliverio Kromvelio pomirtinė kaukė saugoma Voriko pilyje. Kita garsi Napoleono Bonaparto kaukė, paimta Šventosios Elenos saloje ir eksponuojama Londono Britų muziejuje.
Rusijoje mirtininkų kaukių tradicija siekia Petro I laikus, kurio mirtininko kaukę sukūrė Carlo Bartolomeo Rastrelli. Taip pat gerai žinomos Aleksandro I, Nikolajaus I ir Aleksandro II pomirtinės kaukės.
Viena pirmųjų tikrų ukrainiečių pomirtinių kaukių buvo poeto Taraso Ševčenkos kaukė, kurią Sankt Peterburge (Rusija) pagamino Peteris Klodas fon Jurgensburgas.
Mokslas
Mirties kaukes mokslininkai naudojo nuo XVIII a. pabaigos, kad užfiksuotų žmogaus fizionomijos skirtumus. Tuo metu vis dažniau buvo naudojamos ir gyvybės kaukės, paimtos iš gyvų žmonių. Antropologai tokias kaukes naudojo garsių asmenų ir pagarsėjusių nusikaltėlių fizionomijos bruožams tirti. Kaukės taip pat buvo naudojamos duomenims apie rasinius skirtumus rinkti.
Teismo ekspertizė
Prieš išrandant fotografiją, nežinomų kūnų veidai kartais buvo saugomi pasigaminant mirusiųjų kaukes, kad mirusiųjų artimieji galėtų juos atpažinti, jei ieškotų dingusio asmens.
Vienoje iš tokių kaukių, vadinamoje L'Inconnue de la Seine, užfiksuotas jaunos moters, nuskendusios Senos upėje Paryžiuje apie 1880 m. pabaigą, veidas. Paryžiaus morgo darbuotoją taip sužavėjo jos grožis, kad jis padarė gipsinę jos veido atvaizdą. Ji buvo laikoma tokia gražia, kad vėlesniais metais kaukės kopijos tapo madinga Paryžiaus bohemos visuomenės preke. 1960 m. pristatyto pirmojo pasaulyje dirbtinio kvėpavimo treniruočių manekeno Resusci Anne veidas buvo sukurtas pagal L'Inconnue de la Seine.
Blaise'o Pascalio mirties kaukė.
Du vyrai gamina mirtininko kaukę
L'Inconnue de la Seine .
Susiję puslapiai
- Portretas
- Skulptūra
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra mirties kaukė?
Atsakymas: Mirties kaukė - tai vaškinis arba gipsinis žmogaus veido atspaudas. Ji gali būti naudojama kaip mirusiojo atminimas arba portretams kurti.
K: Kaip XVII a. kai kuriose Europos šalyse buvo naudojamos mirtininkų kaukės?
A: Kai kuriose XVII a. Europos šalyse buvo įprasta mirusiųjų kaukes naudoti kaip mirusiojo atvaizdo dalį, demonstruojamą per valstybines laidotuves.
K: Kaip jos buvo naudojamos XVIII ir XIX a.?
A: XVIII ir XIX a. jos taip pat buvo naudojamos nežinomų kūnų veidams registruoti. Dabar tai daroma naudojant nuotraukas.
K: Kokiam tikslui juos naudojo frenologai ir etnografai?
A.: Frenologai ir etnografai moksliniais ir pseudomoksliniais tikslais naudojo ir mirusiųjų kaukes, ir gyvybės kaukes (paimtas iš gyvų žmonių).
K: Ar yra kultūrų, kuriose prieš laidojimo apeigas ant mirusiųjų veidų buvo naudojamas molis ar kiti daiktai?
A: Taip, kai kuriose kultūrose prieš laidojimo apeigas ant mirusiojo veido gali būti dedama molio ar kitokio daikto kaukė. Geriausiai žinomos senovės egiptiečių kaukės, kurios buvo mumifikacijos proceso dalis, pavyzdžiui, Tutanchamono laidojimo kaukė.
Klausimas: Ar įmanoma nustatyti, ar paveikslai buvo nukopijuoti nuo pomirtinių kaukių?
A: Taip, kartais įmanoma nustatyti, ar paveikslai nukopijuoti nuo mirusiųjų kaukių, nes veido formą keičia gipso svoris, kai gaminamos liejimo formos.
