Mirties kaukė: apibrėžimas, istorija ir panaudojimas

Sužinokite mirties kaukės reikšmę, istoriją nuo senovės Egipto iki Europos XVII–XIX a., ir jos panaudojimus mene, antropologijoje bei laidotuvių tradicijose.

Mirties kaukė - tai vaškinis arba gipsinis žmogaus veido atspaudas. Jas gamindavo užtepant formą ant veido (dažniausiai iš gipso ar vaško), o gavusį atspaudo liejinį naudodavo kaip tikslų mirusiojo veido vaizdą. Mirties kaukės gali būti saugomos kaip šeimos ar visuomenės atminimo suvenyrai, taip pat naudojamos portretams kurti arba istoriniams ir antropologiniams tyrimams.

Istorija ir praktika

Jau XVII a. kai kuriose Europos šalyse buvo įprasta naudoti mirusiojo kaukes kaip mirusiojo atvaizdo dalį, demonstruojamą per valstybines laidotuves. XVIII ir XIX a. mirties kaukės taip pat plačiai naudotos nežinomų palaikų veidams registruoti ir identifikacijai; vėliau šią funkciją iš dalies pakeitė fotografijos, tai dabar dažnai atliekama užfiksuojant veidą nuotraukoje (nuotraukas).

Be to, Frenologai ir kai kurie etnografai moksliniais ir pseudomoksliniais tikslais rinkdavo tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų kaukes (paimtas iš gyvų asmenų). Tokių liejinių analizė buvo naudojama charakterio ar rasinių teorijų pagrįsti – šios praktikos moksliškumas šiandien yra ginčytinas ir dažnai atmetamas.

Medžiagos ir gamybos ypatumai

• Medžiagos: dažniausiai naudotas gipsas ir vaškas, rečiau molis ar kitos formuojamos medžiagos.
• Gamintojų pastabos: liejant formą, kartais veido bruožai šiek tiek deformuojami dėl medžiagos svorio ar apdorojimo technikos — tai gali padaryti skirtumą net tarp originalaus portreto ir liejinio.
• Technika: ant veido užtepama skystesnė formavimo masė, palikus sukietėti, gaunamas tikslus išorinių bruožų liejinys, kurį vėliau galima papildomai apdirbti ir konservuoti.

Kultūrinės variacijos

Kai kuriose kultūrose pomirtinė kaukė yra labiau ritualinė — tai gali būti molio ar medžio plokštelė, dedama ant mirusiojo veido prieš laidotuves arba kaip dalis laidojimo aprangos. Geriausiai žinomos tokios kaukės yra senovės egiptiečių laidojimo kaukės, kurios buvo mumifikacijos proceso dalis ir turėjo tiek apsauginę, tiek reprezentacinę reikšmę. Vienas iš garsiausių pavyzdžių yra Tutanchamono laidojimo kaukė, kuri demonstruoja aukštą amatininkų meną ir simbolinę reikšmę pomirtiniame kontekste.

Panaudojimas šiandien

Šiuolaikinėje praktikoje istorinių mirties kaukių liejiniai vertinami muziejuose, archyvuose ir akademiniuose tyrimuose. Kartais jie naudojami rekonstrukcijoms, filmų ar teatro rekvizitams gaminti, taip pat kriminologijoje ir teismo medicinoje — nors identifikacijoje dabar dažniau naudojamos fotografijos ir genetiniai tyrimai (nuotraukas).

Etiniai ir teisės aspektai

Mirties kaukių rinkimas ir eksponavimas kelia etinių klausimų: svarbu gerbti mirusiojo bei jo artimųjų privatumą ir kultūrinius papročius. Muziejai ir tyrėjai dažnai vadovaujasi etikos kodeksais, leidžiančiais vertinti, ar kaukės eksponavimas yra tinkamas, ypač jeigu jos kilusios iš nesutinkančių su tuo bendruomenių.

Išsaugojimas ir kolekcijos

Mirties kaukės, ypač iš gipsu ar vašku darytų liejinių, reikalauja specialaus konservavimo — kontrolės dėl drėgmės, temperatūros, mechaninio pažeidimo ir biologinio užteršimo. Daugelis istorinių pavyzdžių saugomi muziejuose arba specializuotose archyvuose, kur jie prieinami moksliniams tyrimams ir kartais viešiesiems eksponatams.

Apibendrinant, mirties kaukė yra tarpinė priemonė tarp pomirtinės kultūros, meno ir mokslo: jos formuoja istorinę atmintį, padeda atkurti veido bruožus ir atspindi skirtingų epochų požiūrį į mirtį ir atminimą.

Istorija

Skulptūros

Mirusių žmonių kaukės yra daugelio šalių tradicija. Senovės Egipte svarbiausias laidotuvių ceremonijos procesas buvo kūno mumifikavimas. Po maldų ir pašventinimo kūnas buvo dedamas į sarkofagą, papuoštą auksu ir brangakmeniais. Ypatinga apeigų dalis buvo skulptūrinė kaukė, uždedama ant mirusiojo veido. Ši kaukė stiprino mumijos dvasią ir saugojo sielą nuo piktųjų dvasių pakeliui į pomirtinį pasaulį. Geriausiai žinoma Tutanchamono kaukė. Iš aukso ir brangakmenių pagamintoje kaukėje matyti itin stilizuoti senovės valdovo bruožai. Tačiau tokios kaukės nebuvo daromos iš bruožų atliejų. Pats mumifikacijos procesas išsaugojo mirusiojo bruožus.

1876 m. archeologas Heinrichas Schliemannas Mikėnuose atrado šešis kapus, kurie, jo manymu, buvo karalių ir senovės graikų didvyrių - Agamemnono, Kasandros, Evrimdono ir kitų - kapai. Jo nuostabai, kaukolės buvo padengtos auksinėmis kaukėmis. Dabar kai kurie mano, kad kaukės iš tikrųjų priklausė Agamemnonui ir kitiems Homero epų herojams.

Romėnų portretinių skulptūrų tikroviškumas siejamas su tuo, kad anksčiau romėnai naudojo vašką mirusių šeimos narių bruožams išsaugoti. Vėliau vaškinės kaukės buvo perdaromos iš akmens.

Laidos

Vėlyvaisiais viduramžiais nuo skulptūrinių kaukių pereita prie tikrų mirtininkų kaukių iš vaško arba gipso. Šios kaukės nebuvo laidojamos kartu su mirusiaisiais. Vietoj to jos buvo naudojamos laidotuvių ceremonijose, o vėliau saugomos bibliotekose, muziejuose ir universitetuose. Mirties kaukės buvo daromos ne tik mirusiems karališkosios šeimos nariams ir didikams (Henrikui VIII, Sforcai), bet ir svarbiems žmonėms - poetams, filosofams ir dramaturgams, pavyzdžiui, Dantei, Filippo Brunelleschi, Torquato Tasso, Blaise'ui Pascaliui ir Volterui. Kaip ir senovės Romoje, mirusiųjų kaukės vėliau dažnai buvo naudojamos kuriant marmurines skulptūrines mirusiųjų portretus, biustus ar graviūras.

Oliverio Kromvelio pomirtinė kaukė saugoma Voriko pilyje. Kita garsi Napoleono Bonaparto kaukė, paimta Šventosios Elenos saloje ir eksponuojama Londono Britų muziejuje.

Rusijoje mirtininkų kaukių tradicija siekia Petro I laikus, kurio mirtininko kaukę sukūrė Carlo Bartolomeo Rastrelli. Taip pat gerai žinomos Aleksandro I, Nikolajaus I ir Aleksandro II pomirtinės kaukės.

Viena pirmųjų tikrų ukrainiečių pomirtinių kaukių buvo poeto Taraso Ševčenkos kaukė, kurią Sankt Peterburge (Rusija) pagamino Peteris Klodas fon Jurgensburgas.

Mokslas

Mirties kaukes mokslininkai naudojo nuo XVIII a. pabaigos, kad užfiksuotų žmogaus fizionomijos skirtumus. Tuo metu vis dažniau buvo naudojamos ir gyvybės kaukės, paimtos iš gyvų žmonių. Antropologai tokias kaukes naudojo garsių asmenų ir pagarsėjusių nusikaltėlių fizionomijos bruožams tirti. Kaukės taip pat buvo naudojamos duomenims apie rasinius skirtumus rinkti.

Teismo ekspertizė

Prieš išrandant fotografiją, nežinomų kūnų veidai kartais buvo saugomi pasigaminant mirusiųjų kaukes, kad mirusiųjų artimieji galėtų juos atpažinti, jei ieškotų dingusio asmens.

Vienoje iš tokių kaukių, vadinamoje L'Inconnue de la Seine, užfiksuotas jaunos moters, nuskendusios Senos upėje Paryžiuje apie 1880 m. pabaigą, veidas. Paryžiaus morgo darbuotoją taip sužavėjo jos grožis, kad jis padarė gipsinę jos veido atvaizdą. Ji buvo laikoma tokia gražia, kad vėlesniais metais kaukės kopijos tapo madinga Paryžiaus bohemos visuomenės preke. 1960 m. pristatyto pirmojo pasaulyje dirbtinio kvėpavimo treniruočių manekeno Resusci Anne veidas buvo sukurtas pagal L'Inconnue de la Seine.

Blaise'o Pascalio mirties kaukė.


Du vyrai gamina mirtininko kaukę


L'Inconnue de la Seine .

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra mirties kaukė?

K: Kaip XVII a. kai kuriose Europos šalyse buvo naudojamos mirtininkų kaukės?

K: Kaip jos buvo naudojamos XVIII ir XIX a.?

K: Kokiam tikslui juos naudojo frenologai ir etnografai?

K: Ar yra kultūrų, kuriose prieš laidojimo apeigas ant mirusiųjų veidų buvo naudojamas molis ar kiti daiktai?

Klausimas: Ar įmanoma nustatyti, ar paveikslai buvo nukopijuoti nuo pomirtinių kaukių?

Paieška pagal raidę