Dieviškoji komedija: Dantės Aligjerio epinė poema — Pragaras, Skaistykla, Rojus
Dieviškoji komedija — Dantės Aligjerio epas apie kelionę per Pragarą, Skaistyklą ir Rojų: mitai, moralė ir amžinosios tiesos vienoje monumentalioje poemoje.
"Dieviškoji komedija" - tai Dantės Aligjerio parašyta epinė poema, kurioje pasakojama apie simbolinę ir alegorinę kelionę po pomirtinį gyvenimą. Poemą sudaro trys dalys: Inferno (Pragaras), Purgatorio (Skaistykla) ir Paradiso (Rojus, arba Dangus). Dieviškoji komedija yra vienas reikšmingiausių pasaulinės literatūros kūrinių: joje derinami politinis, moralinis, teologinis ir asmeninis veiksmas, o tekstas pateiktas tiek tiesioginiu, tiek alegoriniu lygmenimis.
Autorius ir istorinis kontekstas
Dantė Aligjeris (1265–1321) parašė šią poemą vėlyvaisiais gyvenimo metais, daugiausia maždaug 1308–1320 m., būdamas išvykęs iš gimtosios Florencijos po politinės egzilijos. Kūrinys atsirado viduramžių krikščioniškosios pasaulėžiūros ir scholastinės filosofijos fone, daug remiasi antikinės klasikų literatūros tradicija bei krikščionišku mokymu.
Struktūra ir forma
Poema suskirstyta į tris dalis (cantiche), kurių kiekviena susideda iš eilėraščių skyrų — kantų. Inferno turi 34 kantas, Purgatorio ir Paradiso — po 33 kantas, tad bendra kantų suma yra 100 — skaičius, simbolizuojantis tobulumą ir šventumą. Tekstas parašytas itališku dialektu (tuskanų tarme), ne lotyniškai — tai padėjo vietinei kalbai įgyti literatūrinį prestižą.
Techninėlyje lygmenyje Dantė naudoja terza rima (rimavimą trijų eilučių grandinėmis: ABA BCB CDC), kas suteikia poemos ritmą ir struktūrinę vienovę.
Pragaras — žinomiausia dalis
"Pragaras" (Inferno) yra dažnai minima ir interpretuojama poemos dalis. Čia veikėjas — keliautojas Dantė (kartais pavadinamas „piligrimu“) — kartu su savo vadovu, Romos poetu Virgiliumi, nusileidžia pro devynis pragaros ratus ar gelmes, kuriose skirtingos nuodėmės sulaukia atitinkamo bausmių pobūdžio. Pragaras struktūriškai atspindi viduramžių moralinę kosmologiją: nuodėmės ir bausmės tampa poetinės teisingumo demonstracijos priemonėmis.
- Išskiriami tokie pragaros lygiai kaip: neišmanūs ir užmaršūs, geidulingieji, godūs, pyktieji, eretikai, smurtininkai, apgavikai ir t. t.
- Poemoje randame daug istorinių, mitologinių ir šiuolaikinių Dantės pažįstamų arba priešininkų veikėjų — tiek antikinių, tiek viduramžių figūrų (pvz., Ulyssas, Paolo ir Francesca), taip pat realių asmenų iš Dantės epochos.
- Pragaras baigiasi susidūrimu su Luciferiu — įstrigusiu, užgesusiu angelų valdovu, simbolizuojančiu didžiausią nuodėmę ir atskirtį nuo Dievo.
Vadovai ir simboliniai protagonistai
Poemoje Dantės kelionę veda dvi skirtingos figūros: antikinis poetas Virgilijus — proto ir žmogaus išminties simbolis — lydi Dantę per Pragarą ir Skaistyklą, o į Paradiso jį pakeičia Beatričė, Dantės idealizuota meilės ir dieviškos malonės atstovė. Šis dvigubas vadovų motyvas parodo žmogiškosios priežasties ir dieviškosios malonės santykį.
Temos, simbolika ir interpretacijos
Poema veikia keliuose prasmės sluoksniuose: tiesioginis (kelionė), moralinis (nuodėmės ir atgaila), alegorinis (sielos gelbėjimo kelias) ir anagoginis (amžinojo išganymo vizija). Kūrinys nagrinėja teisės, teisingumo, meilės, išminties ir atsakomybės temas, taip pat ryšį tarp asmeninio likimo ir politinės situacijos.
Dantės pasaulio modelis remiasi viduramžių kosmologija: Ptolemajiška Visata, žemė centro pozicijoje ir dangūs kaip sferos — visa tai naudojama simboliškai apibrėžti dvasinį kelionės pobūdį.
Kalbos reikšmė ir įtaka
Rašymas vietine italų (tuskanų) kalba buvo reikšmingas sprendimas — tai padėjo suformuoti italų literatūros pagrindą. Kūrinys turėjo didelę įtaką vėlesnei literatūrai, dailėms, muzikai ir intelektualinei tradicijai Europoje. Daugelis menininkų ir mokslininkų per amžius iliustravo, interpretavo ir vertė Dantę į kitas kalbas.
Paveldo reikšmė ir vertimai
Dieviškoji komedija yra nuolatinis šaltinis tyrimams apie viduramžių mentalitetą, teologiją ir politinę kritiką. Kūrinys buvo verčiamas į daugelį kalbų ir turi gausią tekstologinę, komentavimo bei ikonografinę tradiciją. Dėl savo simbolizmo ir vaizdingumo poemoje gimė daug meninių interpretacijų — nuo gotikinių iliustracijų iki modernių teatro ir kino versijų.
Baigiamosios pastabos
Atkreipkite dėmesį, kad žodis "komedija" čia neturi šiuolaikinės „juokingo“ reikšmės: terminas viduramžinėje literatūroje reiškia kūrinį su laimingesne, dieviška pabaiga — poemoje kelionė baigiasi išlikusia viltimi ir Dievo šviesa. Dieviškoji komedija išlieka vienu daugialypiausių literatūros kūrinių, kuriame susipina asmeninė autobiografija, politinė satyra, teologinė doktrina ir universalios žmogaus būties refleksijos.
Comencia la Comedia , 1472 m.
Inferno
Pasakotojas Dantė Aligjeris pasiklysta miške priešais didžiulį kalną, simbolizuojantį nuodėmę, ir yra persekiojamas liūto, leopardo ir vilkės. Jis suranda romėnų poetą Vergilijų, kuris turi jį vesti per devynis pragaro ratus, kad Dantė būtų išgelbėtas.
Pirmasis ratas (Limbo)
Sielos, kurios nepriėmė Kristaus, yra čia. Tai ateistai, pagonys ir nekrikštytieji. Jos aktyviai nenusidėjo, tačiau dėl tikėjimo stokos negalėjo patekti į Dangų ir net į pragarą toli nenukeliavo.
Bausmė sieloms yra ne fizinė, bet ta, kad jos neturi vilties išvysti Kristų, todėl jos baudžiamos psichologiškai.
Už pirmojo rato sieloms vietą paskiria Minosas, kuris atitinkamą skaičių kartų apsuka uodegą aplink kojas ir priverčia jas nusileisti į atitinkamą ratą.
Antrasis ratas (geismas)
Šiame rate yra sielų, pasiduodančių geismui. Jos yra pirmosios, kurios iš tiesų bus nubaustos pragare. Šios sielos yra blaškomos milžiniškos audros, kuri tęsis amžinai. Tai simbolizuoja geismo galią be tikslo blaškytis.
Trečiasis ratas (gobšumas)
Šį ratą saugo Cerberis. Čia baudžiami gobšuoliai, kurie guli šaltame purve. Gyvenime maistas jiems teikė šilumą ir komfortą, o pragare sielos baudžiamos šalčiu ir smarkiu lietumi. Cerberis nagais kandžioja dvasias, plėšo jų odą ir kandžioja skyles.
Ketvirtasis ratas (godumas)
Gyvenime nusidėjėliai šykštuoliai godžiai kaupė pinigus, o veltėdžiai juos neprotingai leido. Abi grupės, kaip ir gyvenime, stumdo ir tempia didelius aukso maišus. Godžiuosius gobšuolius saugo Plutas, turtų ir turtingumo dievas.
Penktasis ratas (rūstybė)
Stykso upėje piktieji kovoja tarpusavyje paviršiuje. Upė supa Disko miestą, kuriame įsikūrę aktyvūs nusidėjėliai. Kai Vergilijus bando įeiti, pragaro angelai užtrenkia jam duris. Jis ir Dantė eina prie vartų, pro kuriuos Kristus įėjo į pragarą per savo trijų dienų kelionę, kad išlaisvintų kelis išrinktuosius. Per Kristaus kelionę po pragarą jis išlaužė duris, kad jos daugiau niekada negalėtų užsidaryti.
Šeštasis ratas (erezija)
eretikai įkalinami įkaitintose geležinėse kapavietėse.
Septintasis ratas (Smurtas)
Šiame rate yra tie, kurie savo gyvenime smurtavo. Žmonės, kurie smurtavo prieš žmones ir turtą, yra ugnies upėje. Jų vietos upėje gylis atitinka tai, kiek gyvenime pakenkė. Pavyzdžiui, Aleksandras Didysis panardintas iki antakių. Smurtautojai prieš save paverčiami augalais, juos kandžioja ir plėšo paukščiai. Smurtaujantys prieš Dievą ir smurtaujantys prieš gamtą taip pat yra čia. Jiems tenka amžinai vaikščioti liepsnojančiu smėliu.
Aštuntasis apskritimas (sukčiavimas)
Į šį ratą įeina suteneriai, suvedžiotojai, melagiai, simonistai, burtininkai, aiškiaregiai, netikri pranašai, korumpuoti politikai, veidmainiai, vagys, schizmatikai, alchemikai ir klastotojai. Kiekvieno jų bausmė yra priešinga tam, ką jie darė gyvenime. Aiškiaregiai, kurie bandė viską įžvelgti iš anksto, priversti vaikščioti atgal.
Devintasis ratas (Išdavystė)
Šeimos išdavikai iki pat veido panardinami į ledą. Čia taip pat yra politinių struktūrų išdavikų. Svečių išdavikai guli lede, kuris juos visiškai padengia, išskyrus veidus. Išdavikai savo valdovams ir geradariams įvairiose padėtyse yra visiškai palaidoti lede.
Pačiame pragaro centre, nes jis nusidėjo didžiausia nuodėme (išdavyste prieš Dievą), yra Šėtonas. Šėtonas apibūdinamas kaip žvėris, turintis tris veidus, šešis sparnus ir amžinai verkiantis šešiomis akimis. Kiekviena Šėtono burna kramto garsų istorijos išdaviką. Brutas ir Kasijus yra kramtomi kojomis. Centrinė burna kramto Judą Iskarijotą. Šėtonas kramto jo galvą, o nugarą nudiria šėtono nagais.
Dantė ir Vergilijus išsigelbės, nusileidę Šėtono kailiu per žemės centrą ir išėję į kitą pusrutulį, kur užkops į Skaistyklos kalną.
Ieškoti