Dieviškoji komedija

Inferno

Pasakotojas Dantė Aligjeris pasiklysta miške priešais didžiulį kalną, simbolizuojantį nuodėmę, ir yra persekiojamas liūto, leopardo ir vilkės. Jis suranda romėnų poetą Vergilijų, kuris turi jį vesti per devynis pragaro ratus, kad Dantė būtų išgelbėtas.

Pirmasis ratas (Limbo)

Sielos, kurios nepriėmė Kristaus, yra čia. Tai ateistai, pagonys ir nekrikštytieji. Jos aktyviai nenusidėjo, tačiau dėl tikėjimo stokos negalėjo patekti į Dangų ir net į pragarą toli nenukeliavo.

Bausmė sieloms yra ne fizinė, bet ta, kad jos neturi vilties išvysti Kristų, todėl jos baudžiamos psichologiškai.

Už pirmojo rato sieloms vietą paskiria Minosas, kuris atitinkamą skaičių kartų apsuka uodegą aplink kojas ir priverčia jas nusileisti į atitinkamą ratą.

Antrasis ratas (geismas)

Šiame rate yra sielų, pasiduodančių geismui. Jos yra pirmosios, kurios iš tiesų bus nubaustos pragare. Šios sielos yra blaškomos milžiniškos audros, kuri tęsis amžinai. Tai simbolizuoja geismo galią be tikslo blaškytis.

Trečiasis ratas (gobšumas)

Šį ratą saugo Cerberis. Čia baudžiami gobšuoliai, kurie guli šaltame purve. Gyvenime maistas jiems teikė šilumą ir komfortą, o pragare sielos baudžiamos šalčiu ir smarkiu lietumi. Cerberis nagais kandžioja dvasias, plėšo jų odą ir kandžioja skyles.

Ketvirtasis ratas (godumas)

Gyvenime nusidėjėliai šykštuoliai godžiai kaupė pinigus, o veltėdžiai juos neprotingai leido. Abi grupės, kaip ir gyvenime, stumdo ir tempia didelius aukso maišus. Godžiuosius gobšuolius saugo Plutas, turtų ir turtingumo dievas.

Penktasis ratas (rūstybė)

Stykso upėje piktieji kovoja tarpusavyje paviršiuje. Upė supa Disko miestą, kuriame įsikūrę aktyvūs nusidėjėliai. Kai Vergilijus bando įeiti, pragaro angelai užtrenkia jam duris. Jis ir Dantė eina prie vartų, pro kuriuos Kristus įėjo į pragarą per savo trijų dienų kelionę, kad išlaisvintų kelis išrinktuosius. Per Kristaus kelionę po pragarą jis išlaužė duris, kad jos daugiau niekada negalėtų užsidaryti.

Šeštasis ratas (erezija)

eretikai įkalinami įkaitintose geležinėse kapavietėse.

Septintasis ratas (Smurtas)

Šiame rate yra tie, kurie savo gyvenime smurtavo. Žmonės, kurie smurtavo prieš žmones ir turtą, yra ugnies upėje. Jų vietos upėje gylis atitinka tai, kiek gyvenime pakenkė. Pavyzdžiui, Aleksandras Didysis panardintas iki antakių. Smurtautojai prieš save paverčiami augalais, juos kandžioja ir plėšo paukščiai. Smurtaujantys prieš Dievą ir smurtaujantys prieš gamtą taip pat yra čia. Jiems tenka amžinai vaikščioti liepsnojančiu smėliu.

Aštuntasis apskritimas (sukčiavimas)

Į šį ratą įeina suteneriai, suvedžiotojai, melagiai, simonistai, burtininkai, aiškiaregiai, netikri pranašai, korumpuoti politikai, veidmainiai, vagys, schizmatikai, alchemikai ir klastotojai. Kiekvieno jų bausmė yra priešinga tam, ką jie darė gyvenime. Aiškiaregiai, kurie bandė viską įžvelgti iš anksto, priversti vaikščioti atgal.

Devintasis ratas (Išdavystė)

Šeimos išdavikai iki pat veido panardinami į ledą. Čia taip pat yra politinių struktūrų išdavikų. Svečių išdavikai guli lede, kuris juos visiškai padengia, išskyrus veidus. Išdavikai savo valdovams ir geradariams įvairiose padėtyse yra visiškai palaidoti lede.

Pačiame pragaro centre, nes jis nusidėjo didžiausia nuodėme (išdavyste prieš Dievą), yra Šėtonas. Šėtonas apibūdinamas kaip žvėris, turintis tris veidus, šešis sparnus ir amžinai verkiantis šešiomis akimis. Kiekviena Šėtono burna kramto garsų istorijos išdaviką. Brutas ir Kasijus yra kramtomi kojomis. Centrinė burna kramto Judą Iskarijotą. Šėtonas kramto jo galvą, o nugarą nudiria šėtono nagais.

Dantė ir Vergilijus išsigelbės, nusileidę Šėtono kailiu per žemės centrą ir išėję į kitą pusrutulį, kur užkops į Skaistyklos kalną.