Ateizmas

Ateizmo istorija

Anaksagoras buvo pirmasis žinomas ateistas. Jis buvo jonėnų graikas, gimęs Klazomenoje, dabartinėje Mažojoje Azijoje. Jis keliavo po kitus Graikijos miestus, o jo idėjos buvo gerai žinomos Atėnuose. Sokratas minėjo, kad jo veikalų Atėnuose buvo galima nusipirkti už drachmą. Galiausiai jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, pasmerktas už bedievystę ir ištremtas iš Atėnų.

Anaksagoro įsitikinimai buvo įdomūs. Jis manė, kad Saulė nėra dievas ir nėra gyva. Saulė buvo "įkaitusi masė, daug kartų didesnė už Peloponesą". Mėnulis buvo kietas kūnas su geografiniais bruožais, sudarytas iš tos pačios medžiagos kaip ir Žemė. Pasaulis buvo gaublys (sferinis).

Ateizmo priežastys

Ateistai dažnai nurodo priežastis, kodėl jie netiki į dievą ar dievus. Trys iš jų dažnai nurodomos priežastys yra blogio problema, argumentas dėl nenuoseklių apreiškimų ir argumentas dėl netikėjimo. Ne visi ateistai mano, kad šios priežastys visiškai įrodo, jog dievai negali egzistuoti, tačiau tai yra priežastys, kuriomis remiamasi atmetant tikėjimą, kad dievai egzistuoja.

Kai kurie ateistai netiki jokiais dievais, nes mano, kad nėra jokių įrodymų nei apie dievą, nei apie dievus ir deives, todėl tikėti bet kokiu teizmu reiškia tikėti neįrodytomis prielaidomis. Šie ateistai mano, kad paprastesnis visko paaiškinimas yra metodologinis natūralizmas, kuris reiškia, kad egzistuoja tik natūralūs dalykai. Occamo skustuvas rodo, kad paprastas paaiškinimas be daugybės neįrodytų prielaidų yra labiau tikėtinas.

Etimologija

Žodis "ateizmas" kilęs iš graikų kalbos. Jį galima suskaidyti į a- (ἄ), graikišką priešdėlį, reiškiantį "be", ir theos (θεός), reiškiantį "dievas", ir sujungti į "be dievų" arba "bedievis". SenovėsGraikijoje tai taip pat reiškė "bedievis".

Nuo maždaug V a. pr. m. e. šiuo žodžiu imta vadinti žmones, kurie "nutraukia santykius su dievais" arba "neigia dievus". Iki tol šis žodis buvo artimesnis žodžiui "bedievis". Taip pat yra abstraktus daiktavardis ἀθεότης (atheotēs) - "ateizmas".

Ciceronas šį graikišką žodį transliteravo į lotynišką žodį atheos. Šis žodis buvo dažnai vartojamas ankstyvųjų krikščionių ir helenistų diskusijose. Kiekviena pusė jį vartojo norėdama blogąja prasme paženklinti kitą pusę.

Karen Armstrong rašo, kad "XVI ir XVII a. žodis "ateistas" vis dar buvo skirtas tik polemikai... Terminas "ateistas" buvo įžeidimas. Niekam nė į galvą neateidavo vadintis ateistu". Ateizmas pirmą kartą buvo pavartotas atvirai teigiamam įsitikinimui apibūdinti XVIII a. pabaigoje Europoje, t. y. netikėjimui monoteistiniu abraominiu dievu. XX amžiuje šis terminas išsiplėtė ir ėmė reikšti netikėjimą visomis dievybėmis. Tačiau Vakarų visuomenėje vis dar įprasta ateizmą apibūdinti tiesiog kaip "netikėjimą Dievu".

Graikiškas žodis αθεοι (atheoi), kaip jis pavartotas Laiške efeziečiams (2, 12) ant III a. pradžios papiruso Nr. 46. Lietuviškai jis paprastai rašomas kaip "[tie, kurie] yra be Dievo".

Ateizmas visuomenėje

Daug kur viešai skelbti ateizmo idėją yra (arba buvo) nusikaltimas. Pavyzdžiui, teigti, kad Biblija ar Koranas negali būti teisingi, arba kalbėti ar rašyti, kad dievo nėra.

Musulmonų apostazė, t. y. tapimas ateistu arba tikėjimas kitu dievu nei Alachas, gali būti pavojingas veiksmas ten, kur gyvena daug konservatyvių musulmonų. Daugelyje religinių teismų už šį veiksmą buvo ir kai kuriuose tebėra baudžiama mirties bausme. Daugelyje šalių vis dar galioja įstatymai, draudžiantys ateizmą. Nors dauguma musulmonų mokslininkų jį laiko nuodėme, ne visi sutinka, kad už tai turėtų būti baudžiama. Pavyzdžiui, Korano "Surat Al Kafirun" aiškiai nurodoma kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti savo religiją ir įsitikinimus. Įstatymai prieš ateizmą musulmonų pasaulyje nėra universalūs ir remiasi kiekvienos visuomenės Šventosios knygos interpretacija.

Ateizmas tampa vis labiau paplitęs, daugiausia Pietų Amerikoje, Šiaurės Amerikoje, Okeanijoje ir Europoje (pagal anksčiau religiją išpažįstančių ir ateistais tapusių žmonių procentinę dalį).

Daugelyje šalių, daugiausia Vakarų pasaulyje, galioja įstatymai, ginantys ateistų teisę reikšti savo ateistinius įsitikinimus (žodžio laisvė). Tai reiškia, kad ateistai pagal įstatymus turi tokias pačias teises kaip ir visi kiti. Religijos laisvė tarptautinėje teisėje ir sutartyse apima ir laisvę neturėti religijos.

Šiandien apie 2,3 % pasaulio gyventojų save vadina ateistais. Apie 11,9 % žmonių save apibūdina kaip neteistus. Nuo 64 % iki 65 % japonų save apibūdina kaip ateistus, agnostikus ar netikinčiuosius, o Rusijoje - iki 48 %. Europos Sąjungos valstybėse narėse tokių žmonių procentas svyruoja nuo 6 % (Italijoje) iki 85 % (Švedijoje). Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pew ir Gallup - dviejų autoritetingiausių apklausų bendrovių Amerikoje - duomenimis, apie 10 % amerikiečių teigia netikintys į Dievą, ir šis skaičius dešimtmečiais pamažu didėjo. Tikėtina, kad tikrasis skaičius yra didesnis dėl ateizmo stigmos.

Nereligingų gyventojų skaičiaus žemėlapis pagal procentinę dalį pasaulyje. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Brazilijoje, Meksikoje ir Čilėje, ateizmo, agnosticizmo ir humanizmo kategorijų surašymo langelyje nėra. Be to, kai kuriose šalyse ateizmas yra neteisėtas arba nepriimtinas. Dėl šios priežasties kai kur gali būti slepiamas didelis ateistų skaičius.

Ateizmo apibrėžimas

Žmonės nesutaria, ką reiškia ateizmas. Jie nesutaria, kada tam tikrus žmones vadinti ateistais, o kada ne.

Paslėptas ir aiškus ateizmas

Ateizmas paprastai apibūdinamas kaip netikėjimas į Dievą.

George'as H. Smithas sukūrė sąvokas "numanomas ateizmas" ir "aiškus ateizmas", norėdamas apibūdinti skirtumus tarp skirtingų ateizmo tipų. Netiesioginis ateizmas yra tada, kai netikite į Dievą, nes nežinote Dievo sąvokos. Aiškusis ateizmas yra tada, kai netikite į Dievą sužinoję apie šią idėją.

1772 m. baronas d'Holbachas sakė, kad "visi vaikai gimsta ateistais; jie neturi jokio supratimo apie Dievą".

1979 m. George'as H. Smithas sakė, kad: "Žmogus, kuris nepažįsta teizmo, yra ateistas, nes jis netiki į dievą. Šiai kategorijai taip pat priklausytų vaikas, [galintis] suvokti su tuo susijusius klausimus, bet vis dar nesuvokiantis tų klausimų. Tai, kad šis vaikas netiki dievu, kvalifikuoja jį kaip ateistą".

Šios dvi citatos apibūdina netiesioginį ateizmą.

Ernestas Nagelis nesutinka su Smitho ateizmo kaip "teizmo nebuvimo" apibrėžimu, teigdamas, kad tik aiškus ateizmas yra tikrasis ateizmas. Tai reiškia, kad Nagelis mano, jog, norėdamas būti ateistu, žmogus turi žinoti apie Dievą ir atmesti Dievo idėją.

"Silpnas" ir "stiprus" ateizmas

Tokie filosofai kaip Antony Flew nagrinėjo stiprųjį (kartais vadinamą pozityviuoju) ateizmą ir silpnąjį (kartais vadinamą negatyviuoju) ateizmą. Pagal šią idėją kiekvienas, kuris netiki į dievą ar dievus, yra arba silpnas, arba stiprus ateistas.

Tvirtas ateizmas - tai įsitikinimas, kad dievo nėra. Senesnis būdas sakyti stiprus ateizmas yra "pozityvusis ateizmas". Silpnasis ateizmas - tai visos kitos tikėjimo į dievą ar dievus formos. Senesnis būdas pasakyti silpnasis ateizmas yra sakyti "negatyvusis ateizmas" Šie terminai daugiau vartojami filosofiniuose veikaluose ir katalikų tikėjimuose. bent nuo 1813 m. Pagal šį ateizmo apibrėžimą dauguma agnostikų yra silpnieji ateistai.

Michaelas Martinas sako, kad agnosticizmas apima ir silpnąjį ateizmą. Kai kurie agnostikai, įskaitant Anthony Kenny, su tuo nesutinka. Jie mano, kad būti agnostiku skiriasi nuo būti ateistu. Jie mano, kad ateizmas niekuo nesiskiria nuo tikėjimo į dievą, nes abiem atvejais reikia tikėti. Taip neatsižvelgiama į tikrovę, kad agnostikai taip pat turi savo tikėjimą arba "pretenziją į žinojimą"

Agnostikai sako, kad negalima žinoti, ar dievas ar dievai egzistuoja. Jų nuomone, tvirtas ateizmas reikalauja tikėjimo šuolio.

Ateistai paprastai atsako, kad nėra jokio skirtumo tarp idėjos apie religiją, neturinčios įrodymų, ir idėjos apie kitus dalykus Įrodymų, kad dievas neegzistuoja, nebuvimas nereiškia, kad dievo nėra, bet tai taip pat nereiškia, kad dievas yra. Škotų filosofas J. J. C. Smartas sako, kad "kartais žmogus, kuris iš tikrųjų yra ateistas, gali save net aistringai apibūdinti kaip agnostiką dėl nepagrįsto apibendrinto filosofinio skepticizmo, kuris neleistų sakyti, kad žinome bet ką, išskyrus galbūt matematikos ir formaliosios logikos tiesas". Taigi, kai kurie populiarūs ateistų autoriai, pavyzdžiui, Ričardas Daukinsas (Richard Dawkins), mėgsta parodyti skirtumą tarp teisto, agnostiko ir ateisto pozicijų pagal teiginiui "Dievas egzistuoja" priskiriamą tikimybę.

Silpno / stipraus ir numanomo / atviro ateizmo santykio diagrama

Ateizmas kasdieniame gyvenime

Kasdieniame gyvenime daugelis žmonių gamtos reiškinius apibūdina be dievo ar dievų. Jie neneigia vieno ar kelių dievų egzistavimo, jie tiesiog sako, kad toks egzistavimas nėra būtinas. Pasak šio požiūrio, dievai nesuteikia gyvenimui tikslo ir nedaro jam įtakos. Daugelis mokslininkų praktikuoja vadinamąjį metodologinį natūralizmą. Jie tyliai priima filosofinį natūralizmą ir taiko mokslinį metodą. Jų tikėjimas dievu neturi įtakos jų rezultatams.

Praktinis ateizmas gali būti įvairių formų:

• Religinės motyvacijos nebuvimas - tikėjimas dievais nemotyvuoja moralinių, religinių ar bet kokių kitų veiksmų;
• Aktyvus dievų ir religijos problemos išstūmimas iš intelektualinių ieškojimų ir praktinės veiklos;
• Abejingumas - nesidomėjimas dievų ir religijos problemomis; arba
• Dievybės sąvokos nesuvokimas.

Teorinis ateizmas

Teorinis ateizmas bando rasti argumentų prieš dievo egzistavimą ir paneigti teizmo argumentus, tokius kaip argumentas dėl dizaino ar Paskalio lažybos. Šie teoriniai argumentai turi daugybę formų, dauguma jų yra ontologiniai arba epistemologiniai. Kai kurios remiasi psichologija ar sociologija.

Žinomų filosofų pozicijos

Immanuelis Kantas

Immanuelio Kanto teigimu, negali būti jokio aukščiausiosios būtybės įrodymo, kuris būtų atliktas naudojantis protu. Savo veikale "Grynojo proto kritika" jis bando įrodyti, kad visi bandymai įrodyti Dievo buvimą arba jį paneigti baigiasi loginiais prieštaravimais. Kantas teigia, kad neįmanoma žinoti, ar egzistuoja kokios nors aukštesnės būtybės. Dėl to jis yra agnostikas.

Liudvigas Fojerbachas

1841 m. Liudvigas Fojerbachas išleido knygą "Krikščionybės esmė". Savo veikale jis postuluoja šiuos dalykus:

1. Religija yra ne tik istorinis ar transcendentinis faktas, bet visų pirma žmogaus sąmonės, jo proto ar vaizduotės pasiekimas.
2. Visos religijos skiriasi tik savo forma, tačiau jos turi vieną bendrą bruožą: tai nepatenkintų žmogaus prigimties poreikių projekcijos. Dievas ir visas religinis turinys yra ne kas kita, kaip psichologinės projekcijos. Materialinės šių projekcijų priežastys glūdi žmogaus prigimtyje.

Šios frazės apibendrina Feuerbacho rašymą:

• Žmogus sukūrė Dievą pagal savo atvaizdą
• Homo homini Deus est ("Žmogus žmogui yra dievas")

Susiję puslapiai

• Pasaulietinis humanizmas
• Agnosticizmas
• Trijų etapų dėsnis