Apostazė islame: kas tai, pasekmės ir teisinis požiūris

Sužinokite, kas yra apostazė islame, jos moralinės ir teisinės pasekmės, islamo mokyklų pozicijas, diskusijas apie bausmes ir išimtis.

Apostazė islame reiškia, kai islamo sekėjas atsisako arba pakeičia savo religiją. Tokiu atveju kalbama apie apostaziją — religijos atsisakymą ar perėjimą į kitą tikėjimą. Apostazės nustatymas ir jos pasekmės priklauso nuo teisinių, teologinių ir socialinių aplinkybių. Toliau pateikiamos svarbiausios sąlygos ir dažniausiai aptariami klausimai:

• Suaugusio ir sąmoningo pasirinkimo prielaidos: islamo pasekėjas turi būti suaugęs, kad būtų taikomos tradicinės taisyklės — vaikams jos dažnai netaikomos, nes vaikų sprendimai paprastai laikomi dar netvirtai susiformavusiais.
• Psichikos sveikata: asmuo turi būti sveiko proto. Bepročiai arba iš esmės neveiksnūs asmenys, kurių sprendimai nėra autonomiški, tradiciškai nelaikomi atsakingais už religinio statuso pasikeitimą.
• Sąmoningumas ir laisvas noras: sekėjas turi laisva valia pakeisti savo religiją; prievarta laikoma ne apostazija.

Teologinis ir teisės pagrindas

Dauguma sunitų islamo ir dvylikamečių šiitų islamo teologinių mokyklų tradiciškai laiko apostazę nuodėme ir dažnai aptarė jai taikomas pasekmes. Klasikinėje islamiškojo teisinio mąstymo tradicijoje apostazė kartais sulyginama su maištu arba valstybės išdavyste, ypač kai išėjimas iš tikėjimo susijęs su politine suirutė ar priešiškumu bendruomenei.

Klausimas, ar už apostazę pasaulietinėje plotmėje turi būti taikoma bausmė, istorijoje buvo aptarinėjamas platūs. Kai kurie teisininkai, pvz., al‑Shafi'i, interpretavo Korano 2:217 eilutę kaip įrodymą, kad apostazė gali būti laikoma labai sunkia nuodėme. Kiti autoriai (pvz., Waelis Hallaqo) pabrėžia, kad tiesioginis Korano tekstas aiškiai nenumato bausmės žemėje, o daug argumentų klasikiniuose teisiniuose sprendimuose remiasi hadį (pranašo Muhammado pasakymais) ir teisinių mokyklų išvadomis.

Pasekmės praktikoje

Pasekmės už apostazę labai priklauso nuo to, ar klausimas sprendžiamas religiniu (fiqh) ar valstybiniu teisės lygmeniu, ir nuo konkrečios bendruomenės ar šalies teisinių nuostatų:

• Religinės ir socialinės pasekmės: socialinė izoliacija, atmetimas iš bendruomenės, šeimos konfliktai, skyrybos ar tėvystės teisių ribojimas — tai dažnos neformaliai taikomos sankcijos.
• Teisinės pasekmės pagal šariatą: tradicinėse fiqh interpretacijose kai kuriais atvejais aptariama griežtesnė bausmė, įskaitant mirties bausmę; daugelyje tekstų taip pat numatomas laikotarpis skatinimui atgailauti ir sugrįžti į tikėjimą.
• Valstybės teisė: šiuolaikinėse pasaulio valstybėse taikymas skiriasi: kai kuriose šalyse apostazija kriminalizuota ir gali užtraukti teisinius nusižengimus (įkalinimas, kitos sankcijos), kitose — nėra jokių teistinių pasekmių. Praktika labai įvairuoja ir priklauso nuo politinės valios, teismų ir vietos teisinių tradicijų.

Skirtumai tarp mokyklų ir požiūrių

Istoriškai suformavosi įvairios nuomonės:

• Kai kurios klasikinės sunitų ir šiitų mokyklos pritarė griežtesnėms sankcijoms, tačiau jų argumentai ir taikymai skyrėsi (pvz., procedūros, galimybė atgailai, skirtumai tarp vyrų ir moterų).
• Dalis islamo teisininkų ir vakarietiškų ar reformistinių mokslininkų teigia, kad religijos pakeitimas neturėtų būti baudžiamas žemėje arba bausmės turi būti labai ribotos — ypač jeigu apostazė nėra susijusi su smurtu ar valstybine išdavyste. Kai kurie islamo teologai taip pat pabrėžia, kad Galutinį teismą dėl tikėjimo nuodėmių palieka Dievui.
• Kai kurios grupės, pavyzdžiui, šiitų ismailitai, apskritai atmeta mirties bausmę už apostaziją ir turi labiau tolerantiškas interpretacijas.

Fatvos, modernios diskusijos ir žmogaus teisės

Kai kurie islamo autoritetai išleido fatvas, kuriose nurodoma, kad religijos pakeitimas nėra baudžiamas arba kad bausmė turi būti taikoma tik itin ribotomis aplinkybėmis (pvz., kai apostazė susijusi su valstybės išdavyste ar raginimu į smurtą). Tuo pat metu daugelis šiuolaikinių islamo mokslininkų ir teologų kelia argumentus už religijos laisvę, remdamiesi universaliais žmogaus teisių principais ir tam tikromis Korano eilutėmis, kurios pabrėžia tikėjimo laisvę.

Tarptautinė teisė ir daug šalių laikosi nuostatos, kad laisvė keisti religiją yra žmogaus teisė (pvz., Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas). Todėl tarptautinėje arėnoje įstatymai ar praktika, numatanti baudžiamąją atsakomybę už religinį persigalvojimą, dažnai sulaukia kritikos iš žmogaus teisių organizacijų.

Santrauka

Apostazė islame yra sudėtingas ir jautrus klausimas, kuriame susipina teologinės interpretacijos, istorinė fiqh praktika, valstybės įstatymai ir socialinės normos. Pagrindinės priežastys, lemiančios, kaip aptariama apostazė bus traktuojama, yra: ar asmuo yra suaugęs ir sąmoningas, ar veiksmas buvo laisvas, ar jis susijęs su politiniu maištu ar smurtu, ir kokia yra konkrečios bendruomenės ar valstybės teisinių normų tradicija. Interpretacijų spektras yra platus — nuo visiško atmetimo pasaulyje taikyti bausmes iki konservatyvesnių nuostatų, kurios tradiciškai numato griežtesnes sankcijas.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra apostazė islame?

K: Kam paprastai netaikoma apostazės taisyklė?

K: Ar sekėjas turi būti sveiko proto, kad būtų taikomos apostazės taisyklės?

Klausimas: Ar vertimas pakeisti religiją laikomas apostazija?

K: Ar dauguma sunitų islamo mokyklų sutinka, kad atkritimas yra nuodėmė?

K: Kokios yra pagrindinės ir mažesnės apostazės formos?

Paieška pagal raidę