Atanazijaus tikėjimo išpažinimas (Quicumque vult) – apibrėžimas ir istorija
Atanazijaus (Quicumque vult) tikėjimo išpažinimas: kilmė, istorija, autoriškumo ginčai ir Trejybės aiškinimas nuo VI a. iki viduramžių.
Atanazijaus tikėjimo išpažinimas (lot. Quicumque vult — „Kas nori...“) yra svarbus krikščionių tikėjimo pareiškimas, skirtas aiškiai apibrėžti Dievo prigimtį ir santykį tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tai vienas pirmųjų tikėjimo išpažinimų, kuriame detaliai išdėstyta trejybės doktrina; jis buvo vartojamas nuo VI a., daugiausia vakarinėje Bažnyčios dalyje. Šiandien jis retai vartojamas liturgijoje, jį iš esmės užstūmė ir dažniau naudojamas Nikėjos tikėjimo išpažinimas.
Kilmė ir autoriaus klausimas
Tradiciškai šis tekstas buvo priskiriamas šventajam Atanazijui, todėl lietuviškai paprastai vadinamas „Atanazijaus tikėjimo išpažinimu“. Tačiau jau nuo IX a. specialistai kėlė klausimus dėl autoriaus autentiškumo. Atanazijus gyveno IV a. Egipte, tačiau dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų mano, kad Atanazijus nėra autorius. Pagrindinės to priežastys:
- Originalus tekstas parašytas lotynų kalba, o Atanazijus daugiausia rašė graikų kalba.
- Nei Atanazijus, nei jo amžininkai apie tokį tekstą neužsimena.
- Tekste sprendžiamos teologinės problemos, kurios išryškėjo tik po Atanazijaus mirties.
Dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų mano, kad dokumentas kilęs iš Galijos maždaug apie 500 metus. Jo teologinės nuostatos artimos tokiems autoriams kaip šventasis Ambraziejus Milano, Augustinas iš Hipono ar Vincentas iš Lérins. Patristikos tyrinėtojas J. N. D. Kelly (minimas tekste) manytina, kad Vincentas iš Lérins greičiausiai nėra autorius, tačiau tekstas galėjo kilti iš to paties pietų Galijos intelektualinio konteksto. Kaip vienas iš galimų autorių kartais minima Cezarijaus iš Arlio figūra.
Rankraščiai ir datavimas
Seniausi iki šiol žinomi Atanazijaus tikėjimo išpažinimo rankraščiai datuojami VIII a. pabaiga. Tai reiškia, kad mums likę rašytiniai pavyzdžiai yra keli šimtmečiai vėlesni už tariamą kūrimo laiką, todėl autoriaus klausimas išlieka diskutuotinas.
Turinys ir teologinė reikšmė
Tikėjimo išpažinimas prasideda bendru kvietimu: lotyniška pradžia „Quicumque vult...“ — „Kas nori...“ — nurodo, kad tekstas skirtas visiems, kurie siekia teisingos tikėjimo formuluotės. Pagrindinis tekstas aiškiai apibrėžia Trejybės santykį ir Kristaus dievystę, kad būtų galima prieštarauti tokioms krypčiams kaip arijonizmas. Tekstas yra aiškus, katechetiškas ir polemiškas: jis sistemingai formulIuoja, kas turi būti tikima apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, bei pabrėžia, kad kiekvienas asmuo — Tėvas, Sūnus ir Dvasia — yra visa Dievo pilnatvė, kartu nekeliant trejybei į tris dievus.
Atanazijaus išpažinime randama ir klausimų, susijusių su religinės kalbos nuoseklumu, pavyzdžiui, tekstas įtraukia filioque formuluotę (lot. „ir Sūnaus“), kuri vėliau tapo vienu iš katalikų ir ortodoksų susiskaldymo priežasčių. Tekstas yra griežtas: jam būdingas ne tik teiginių formulavimas, bet ir griežtos anathema formos — bausmių/atmetimo formuluotės prieš tuos, kurie kvestionuoja ar paneigia pagrindinius teiginius.
Liturginė vartosena ir poveikis
Atanazijaus tikėjimo išpažinimas nuo ankstyvųjų viduramžių buvo žinomas Vakarų Bažnyčioje ir tam tikru metu buvo vartojamas liturgijoje, ypač susijusioje su Trejybės švente. Tačiau laikui bėgant jo vartojimas sumažėjo ir centrinė liturginė vieta buvo perleista Nikėjos tikėjimo išpažinimui. Martynas Liuteris savo laiku išskyrė tris svarbius tikėjimo tekstus: Nikėjos tikėjimo išpažinimą, Te Deum ir Atanazijaus tikėjimo išpažinimą — tokiu būdu pabrėždamas pastarojo doctrininę reikšmę protestantų konfesijose.
Nors kasdienėje liturgijoje Atanazijaus išpažinimas nebegroja tokio vaidmens, jis išliko svarbiu šaltiniu teologijos istorikams, dogmatinės teologijos studijoms bei Bažnyčios tėvų studijoms. Kai kurios tradicijos (ypač istorinių liuteronų ir anglikonų sluoksniuose) išlaikė ar periodiškai naudojo šį tekstą liturgijoje arba katechezėje.
Stilius ir paskirtis
Tekstas parašytas lotyniškai aiškia, kartais kandžia poleminė forma — jis skirtas ne tiek liturginiam maldavimui, kiek teisingam mokymui formuluoti ir klaidoms atmesti. Jo tikslas buvo apibrėžti ortodoksinį tikėjimą taip, kad būtų išvengta tiek arijonizmo, tiek kitų menkesnių teologinių nuostatų. Kūrinys taip pat naudojamas kaip katechetinis tekstas — skirtas mokyti tikinčiuosius ir pabrėžti tikėjimo ribas.
Tekstas baigiasi eilėmis anatemų (oficialių atmetimų), skirtų tiems, kurie paneigia ar iškraipo čia pateiktus dogmas — tai dar vienas požymis, kad išpažinimas buvo skirtas teisingumo gynimui ir ortodoksijos užtikrinimui.
Šio dokumento istorinė vertė yra didelė: jis rodo, kaip Vakarų Bažnyčios mąstymo tradicija formavo ir apibrėžė Trejybės ir Kristologijos sampratas po Nikėjos ir Konstantinopolio susirinkimų, taip pat atspindi regioninius teologinius atsakus į vėlyvųjų antikos ir ankstyvųjų viduramžių iššūkius.
Trejybės santykių schema, sudaryta remiantis pirmąja Atanazo tikėjimo išpažinimo dalimi.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Atanazo tikėjimo išpažinimas?
A: Atanazo tikėjimo išpažinimas yra krikščionių tikėjimo pareiškimas, dar vadinamas Quicumque vult (išvertus Kas nori), kuriame kalbama apie trejybę ir kuris vartojamas nuo VI a.
K: Kas, manoma, jį parašė?
A: Iš pradžių manyta, kad jį parašė šventasis Atanazas, tačiau šiandien ši nuomonė iš esmės laikoma klaidinga dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl to, kad originalus tekstas yra lotyniškas, o Atanazas daugiausia rašė graikų kalba, be to, nei jis, nei kiti tuo pačiu metu su juo gyvenę žmonės jo nemini.
Klausimas: Kas yra galimi autoriai?
A: Kai kurie galimi autoriai yra šventasis Ambraziejus iš Milano, Augustinas iš Hipono arba Vincentas iš Lerino, o J. N. D. Kelly teigia, kad šventasis Vincentas galėjo būti ne jo autorius, bet kilęs iš tos pačios kilmės Lerino srities pietų Galijoje, o kita galimybė - Cezaris iš Arlio.
K: Kada buvo sukurti seniausi išlikę rankraščiai?
A: Seniausi išlikę rankraščiai datuojami VIII a. pabaiga.
K: Ką tai paaiškina?
A: Tikėjimo išpažinime Trejybė aiškinama taip, kad būtų galima pasipriešinti tokioms pozicijoms kaip arijonizmas, ir įtraukiama filioque išlyga.
K: Kaip jį vadino Martynas Liuteris?
A: Martynas Liuteris sakė, kad yra trys tikėjimo teiginiai - Nikėjos tikėjimo išpažinimas (Credo in unum deum), Te Deum (Te Deum Laudamus) ir Atanazo tikėjimo išpažinimas, vadindamas juos bendrai.
Klausimas: Kaip jis prasideda?
A: Tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais "Kas nori...".
Ieškoti