Te Deum — lotyniška krikščioniška giesmė: kilmė, tekstas ir reikšmė
Te Deum yra krikščioniška giesmė. Originalus tekstas buvo lotyniškas. Giesmė pavadinta pagal pirmuosius žodžius: Te Deum laudamus (Šloviname tave, Viešpatie). Jis tikriausiai buvo parašytas maždaug IV ar V amžiuje. Dauguma teigia, kad ją parašė Augustinas iš Hipono arba Ambraziejus. Kai kurie teigia, kad ją parašė Remesiano vyskupas Niketas. Kiti teigia, kad giesmė buvo paimta iš dviejų (ar daugiau) ankstesnių giesmių: vienos Dievui Tėvui, kitos - Dievui Sūnui. Po šios minties antroji giesmė pradedama fraze Tu rex gloriae, Christe. Giesmės pabaigoje esantys prašymai (prasidedantys Salvum fac populum tuum) yra iš Psalmių knygos eilučių, vėliau pridėtų prie pirminės giesmės.
Kilmė ir autoriaus klausimas
Apie Te Deum kilmę ir autorių iki šiol vyksta diskusijos. Tradiciškai autorystė siejama su Augustinu iš Hipono arba Ambraziejumi, tačiau nėra vienareikšmiško istorinio įrodymo, todël kelios hipotezės išliko lygiagrečiai. Remesiano vyskupas Niketas minimas kaip galimas autorius dėl stilistinių panašumų su kitais jo darbais. Kita teorija sako, kad giesmė yra kompozitinė — sujungtas šlovinimo tekstas Dievui Tėvui ir atskira šlovė Kristui, kas atsispindi frazėje Tu rex gloriae, Christe.
Teksto struktūra ir turinys
Te Deum yra trijų pagrindinių dalių: trumpas įžanginis šlovinimas, išsamus dangiškosios liturgijos ir Bažnyčios šlovinimo aprašymas bei prašymai ir maldavimai giesmės pabaigoje. Tekstas glaustai apima poetinį dangaus liturgijos vaizdą ir tikėjimo išpažinimą, todėl jis teologiškai artimas Apaštalų tikėjimo išpažinimui.
- Pradžia: tiesioginė dievošlovė — Te Deum laudamus — ir Dievo vardas nuo pat pirmos eilutės.
- Vidurinė dalis: išvardijami šlovinantieji — nuo dangiškųjų kūrinių hierarchijos iki šventųjų, pranašų, apaštalų ir Bažnyčios visame pasaulyje.
- Apie Kristų: tikėjimo formulė, prisiminimas apie jo gimimą, kančią ir prisikėlimą; čia atsiranda ir frazė Tu rex gloriae, Christe.
- Pabaiga: maldos ir prašymai — prašoma pasigailėjimo, apsaugos nuo nuodėmių ir vilties susijungti su krikščionimis danguje; šios dalies eilutės yra paimtos iš Psalmių ir kitų liturginių tradicijų.
Liturginė reikšmė ir vartojimas
Te Deum ilgą laiką buvo naudojama įvairiose krikščioniškose tradicijose — Romos katalikų, anglikonų, luteronų ir kitose vakarų Bažnyčiose, taip pat turi atitikmenų rytų tradicijose. Tradiciškai šią giesmę giedama per šventinių pamaldų progas, dėkojimo pamaldose, įžengimo iškilmėse, karūnavimo apeigose ir ypatingų laimėjimų arba padėkos momentų atveju. Dėl savo trumpumo ir iškilmingumo ji dažnai parenkama vietoje ilgesnių liturginių himnų.
Teologinė reikšmė
Tekste glaudžiai susipina šlovinimas ir tikėjimo išpažinimas: giesmėje aiškiai išryškėja Trinitaro požiūris ir Kristaus kūrybinė, gelbstinti ir išaukštinanti vaidmenys. Kadangi Te Deum pabrėžia tiek kylančią dangiškąją liturgiją, tiek Bažnyčios nuolatinį liudijimą žemėje, ji yra ir doktrininė, ir pastoralinė — tinka tiek teologiniam pamąstymui, tiek bendruomeniniam šlovinimui.
Muzikinės adaptacijos
Per amžius Te Deum inspiravo daug muzikinių kūrinių: įvairūs kompozitoriai parašė mišiškas, choro ir orkestrines interpretacijas. Tarp žymesnių autorlių yra tokie vardai kaip Charpentier, Händel, Mozartas, Haydnas, Bruckneris, Dvořákas, Berliozas ir Brittenas. Kūriniai svyruoja nuo vienvokio (gregoriško) giedojimo iki didingų orkestrinių kantatų, todėl giesmė gali skambėti tiek mažose bažnyčiose, tiek didžiuosiuose koncertų salėse.
Vertimai ir kalbos
Nors originalus tekstas yra lotyniškas, Te Deum išverstas į daugelį kalbų. Vertimai būna tiek tiesioginiai, siekiant išlaikyti teksto turinį, tiek poetiniai, pritaikyti vietinei liturginei tradicijai ir muzikiniam atlikimui. Lotyniškasis tekstas vis dar išlieka oficialiuose liturginiuose leidiniuose daugelyje tradicijų dėl savo istorinės ir bendrosios kilmės.
Kodėl giesmė išlieka svarbi?
Te Deum išsaugo savo vietą dėl kelių priežasčių: ji yra trumpa, iškilminga, teologiškai turtinga ir formaliai tinkama viešam šlovinimui. Ji veikia kaip vienijanti giesmė — apjungia dangiškojo ir žemiškojo šlovinimo vaizdus, kviečia bendruomenę išpažinti tikėjimą ir dėkoti. Dėl šių savybių Te Deum tebėra dažnai pasirenkama apeigose, kur reikia išreikšti dėkingumą, pagerbti iškilmingą momentą arba liudyti tikėjimą viešai.
Trumpai tariant, Te Deum — tai ne tik istorinis liturginis tekstas, bet ir gyva tradicija, kuri tęsiama tiek pamaldose, tiek muzikiniuose atlikimuose visame pasaulyje.
Muzika
Tonus Sollemnis - grigališkasis choralas
Daugelis žmonių yra parašę muziką šiam tekstui. Bruckneris, Verdi, Berliozas, Dvořákas, Haydnas, Brittenas, Mozartas ir kiti. Antonio Vivaldi parašė "Te Deum" aranžuotę (RV 622), tačiau ji jau prarasta. Charpentier pastatymo preliudas (H.146 Hugh Wiley Hitchcock'o kataloge) yra gerai žinomas Europoje, nes jis naudojamas kaip Europos transliuotojų sąjungos, ypač Eurovizijos dainų konkurso, teminė muzika. Sero Williamo Waltono "Coronation Te Deum" buvo parašyta 1952 m. Jos Didenybės karalienės Elžbietos II karūnavimo iškilmėms. Buvo parašyta ir kitų angliškų Te Deum, pavyzdžiui, Williamo Byrdo, Thomaso Talliso, Henry Purcello, trys George'o Friderico Händelio (Utrechto Te Deum, Dettingeno Te Deum ir Karalienės Te Deum) ir Edvardo Elgaro Te Deum, jo op. 34. Tarp charizmatikų populiari tėvo Michaelo Keatingo versija. Markas Hayesas neseniai parašė savo "Te Deum" versiją, o britų kompozitorius Johnas Rutteris yra sukūręs dvi, kurių viena pavadinta tiesiog tradiciniu "Te Deum", kita - "Vinčesterio Te Deum". Pirmąsias 12 teksto eilučių 1962 m. Igoris Stravinskis sudainavo kaip "Potvynio" dalį.
Lotyniškas ir angliškas tekstas
| Lotyniškas tekstas | Bendrosios maldos knygos vertimas į anglų kalbą (1662 m.) |
| Te Deum laudamus: te Dominum confitemur. Te aeternum Patrem omnis terra veneratur. Tibi omnes Angeli; tibi caeli et universae Potestates; Tibi Cherubinai ir Serafimai incessabili voce proclamant: Sanctus, Sanctus, Sanctus, Dominus Deus Sabaoth. Pleni sunt caeli et terra maiestatis gloriae tuae. Te gloriosus Apostolorum choras, Te Prophetarum laudabilis numerus, Te Martyrum candidatus laudat exercitus. Te per orbem terrarum sancta confitetur Ecclesia, Patrem immensae maiestatis: Venerandum tuum verum et unicum Filium; Sanctum quoque Paraclitum Spiritum. Tu Rex gloriae, Christe. Tu Patris sempiternus es Filius. Tu ad liberandum suscepturus hominem, non horruisti Virginis uterum. Tu, devicto mortis aculeo, aperuisti credentibus regna caelorum. Tu ad dexteram Dei sedes, in gloria Patris. Iudex crederis esse venturus. Te ergo quaesumus, tuis famulis subveni: quos pretioso sanguine redemisti. Aeterna fac cum sanctis tuis in gloria numerari. Salvum fac populum tuum, Domine, et benedic hereditati tuae. Et rege eos, et extolle illos usque in aeternum. Per singulos dies benedicimus te; Et laudamus Nomen tuum in saeculum, et in saeculum saeculi. Dignare, Domine, die isto sine peccato nos custodire. Miserere nostri domine, miserere nostri. Fiat misericordia tua, Domine, super nos, quemadmodum speravimus in te. In te, Domine, speravi: non confundar in aeternum. | Šloviname tave, Dieve pripažįstame, kad tu esi Viešpats Visa žemė tave garbina amžinasis Tėvas. Tau visi angelai garsiai šaukiasi dangų ir visas jame esančias jėgas. Į tave nuolat šaukiasi cherubinai ir serafimai Šventas, Šventas, Šventas, Viešpats, Sabaoto Dievas, dangus ir žemė pilni Tavo šlovės didybės. Tave šlovina šlovingas apaštalų būrys. Tave šlovina geroji pranašų bendruomenė. Tave šlovina kilni kankinių armija. Šventoji Bažnyčia tave pripažįsta visas pasaulis; begalinės didybės tėvas; Tavo garbingasis tikrasis ir vienintelis Sūnus; taip pat Šventoji Dvasia guodėja. Tu esi šlovės Karalius, Kristau. Tu esi amžinasis Tėvo Sūnus. Kai tu ėmiesi išgelbėti žmogų, Tu nesigėdijai Mergelės įsčių. Kai tu įveikei mirties aštrumą, Tu atvėrei dangaus karalystę visiems tikintiesiems. Tu sėdi Dievo dešinėje Tėvo šlovėje. Mes tikime, kad Tu ateisi būti mūsų teisėju. Todėl meldžiame tave, padėk savo tarnams, kuriuos atpirkai savo brangiuoju krauju. Padaryk, kad jie būtų priskirti prie Tavo šventųjų amžinoje šlovėje. Viešpatie, gelbėk savo tautą ir palaimink savo paveldą. Valdyk juos ir iškelk juos per amžius. Diena iš dienos mes tave šloviname; ir mes garbiname tavo vardą per amžių amžius. Pasitikėk, Viešpatie, kad šią dieną išliktume be nuodėmės. Viešpatie, pasigailėk mūsų, pasigailėk mūsų. Viešpatie, tegul Tavo gailestingumas nušviečia mus, nes mes pasitikime Tavimi. Viešpatie, tavimi aš pasitikiu, leisk man niekada neapsigauti. |
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra "Te Deum"?
A: "Te Deum" yra krikščionių giesmė, pavadinta pagal pirmuosius kelis originalaus lotyniško teksto žodžius: "Te Deum laudamus" (Šloviname tave, Viešpatie).
K: Kada jis buvo parašytas?
A: Tikriausiai buvo parašyta maždaug IV ar V amžiuje.
K: Kas ją parašė?
A: Dauguma teigia, kad ją parašė Augustinas iš Hipono arba Ambraziejus. Kai kurie sako, kad ją parašė Remesiano vyskupas Niketas. Kiti teigia, kad giesmė buvo paimta iš dviejų (ar daugiau) ankstesnių giesmių.
Klausimas: Kokie prašymai yra giesmės pabaigoje?
A: Giesmės pabaigoje esantys prašymai (prasidedantys žodžiais "Salvum fac populum tuum") yra iš Psalmių knygos eilučių, vėliau pridėtų prie originalios giesmės.
K: Kaip "Te Deum" susijęs su teologija?
A: Te Deum teologija artima Apaštalų tikėjimo išpažinimui. Jame yra ir poetinis dangaus liturgijos vaizdas, ir tikėjimo išpažinimas.
K: Apie ką giedama "Te Deum"? A: Te Deum giedama apie Dievo šlovinimą ir įvardijami visi Jį gerbiantys žmonės - nuo dangaus kūrinių iki jau danguje esančių krikščionių ir žmonių, esančių viso pasaulio bažnyčiose. Taip pat giedama apie Kristaus gimimą, kančią ir pašlovinimą, prašoma pasigailėjimo dėl praeities nuodėmių ir apsaugos nuo būsimų nuodėmių, taip pat vilties susijungti su krikščionimis danguje.
