Hector Berlioz

Gyvenimas

Vaikystės ir studentų dienos

Berliozas buvo vyriausias iš šešių vaikų. Vienas brolis ir viena sesuo sulaukė pilnametystės, ir Berliozas juos abu visada labai mylėjo. Jo tėvas buvo gydytojas. Šeima gyveno kaime, į šiaurės vakarus nuo Grenoblio.

Berliozas mokyklą lankė neilgai - tik būdamas dešimties metų. Visą likusį išsilavinimą jam suteikė tėvas. Jis mėgo prancūzų ir lotynų literatūrą bei kelionių knygas apie tolimas šalis. Mokėsi groti fleita, flažoletu ir gitara. Jis perskaitė Rameau knygą apie harmoniją. Jis niekada neturėjo pianino. Jis tik įsivaizdavo akordų garsus savo galvoje. Jam buvo tik 12 metų, kai įsimylėjo 18-metę merginą vardu Estelė. Iš jo dėl to daug tyčiojosi. Jis pradėjo kurti muziką.

Kai jam buvo 17 metų, tėvas pasakė, kad nori, jog jis taptų gydytoju. Berliozas norėjo studijuoti muziką, bet tėvas privertė jį vykti į Paryžių studijuoti medicinos. Berliozas turėjo likti Paryžiuje visą likusį gyvenimą. Dvejus metus jis studijavo mediciną, tačiau jos nekentė. Vieną dieną per anatomijos pamoką jam nusibodo ir jis iššoko pro langą. Jis pradėjo studijuoti muziką. Tėvas supyko ir nustojo siųsti jam pinigų. Berliozas buvo labai neturtingas ir pradėjo rašyti muzikos kritiką į laikraščius. Taip jis uždirbo didžiąją dalį pinigų iki gyvenimo pabaigos. Jis taip pat skolinosi pinigų iš draugų.

Berliozas pradėjo lankytis operoje. Jam ypač patiko Glucko muzika, todėl jis ėjo į biblioteką studijuoti Glucko partitūrų. Baigiantis 1822 jis susirado gerą mokytoją. Jo vardas buvo Le Siuro. Jis liepė Berliozui nustoti leisti savo muziką, kol jis neišmoks tinkamai komponuoti. Svetainėje 1826 jis oficialiai tapo konservatorijos studentu. Jis toliau mokėsi pas Le Sueur ir pas Reichą. Keturis kartus bandė laimėti svarbią muzikos premiją, vadinamą "Prix de Rome". Pirmą kartą parašė kūrinį "Orfėjo mirtis" ("La Mort d'Orphée"). Teisėjai sakė, kad kūrinys negrojamas, tačiau Berliozas privertė orkestrą jį pagroti. Antrą kartą jis parašė kūrinį pavadinimu "Herminie", kurio melodiją vėliau panaudojo kaip pagrindinę savo Fantastinės simfonijos melodiją. Trečią kartą jis parašė kantatą "La mort de Cléopâtre", kuri yra nuostabus kūrinys, tačiau premijos vis tiek negavo. Ketvirtą kartą jis parašė kantatą "La mort de Sardanapale" ir laimėjo premiją. Beveik visa šio kūrinio muzika dabar prarasta.

Berliozas nesuprato angliškai, bet nuėjo į anglų teatro trupės rodomą Šekspyro "Hamleto" spektaklį. Ofelijos vaidmenį atlikusi aktorė vadinosi Harieta Smithson. Berliozas aistringai ją įsimylėjo, nors jos nepažino, ir pradėjo visur ją sekti. Galiausiai jis ją vedė. Santuoka nebuvo sėkminga. Berliozas iš tiesų buvo įsimylėjęs Ofeliją, Šekspyro pjesės personažą. Tikrame gyvenime jam buvo sunku mylėti Harietą.

Vis dėlto Šekspyro pjesės Berliozui tapo didžiuliu įkvėpimu. Jis parašė daugybę Šekspyro įkvėptų kūrinių, tarp jų "Roméo et Juliette", "Béatrice et Bénédict", "Roi Lear" ir keletą kitų. Tuo metu jį taip pat įkvėpė Gėtės "Faustas" ir daugelis kitų rašytojų, tarp jų E. T. A. Hoffmannas, Skotas ir Baironas. Jis taip pat atrado Beethoveno muziką, kuri padėjo jam išmokti suteikti formą didelėms kompozicijoms.

Berliozas ėmė intensyviai rengti savo muzikos koncertus Paryžiuje. Jis greitai tapo žinomas kaip labai originalus jaunas kompozitorius. Laimėta Romos premija kurį laiką jam suteikė nuolatines pajamas, tačiau jis turėjo išvykti į Romą. Berliozas nenorėjo vykti į Romą. Jis sakė, kad Paryžiuje turi daug darbo. Tikroji priežastis, kodėl nenorėjo vykti, tikriausiai buvo ta, kad jis buvo įsimylėjęs devyniolikmetę merginą Camille Moke. .

1830-ieji

Romoje Berliozas praleido 15 mėnesių. Pakeliui jis aplankė tėvus, kurie, regis, atleido jam už tai, kad nestudijavo medicinos. Dabar jie galėjo didžiuotis, nes jų sūnus buvo toks sėkmingas. Italijoje Berliozas daug muzikos nerašė. Jam nepatiko nei italų muzika, nei italų menas, tačiau jį įkvėpė gamta, saulė, jūra, sutikti žmonės: jūreiviai, valstiečiai, skulptoriai, keliautojai. Jis nemėgo Romos miesto, nors Florencija jam patiko. Jis nekentė Medičių vilos, namo, kuriame turėjo apsistoti. Keliaudamas rašė muziką. Išgirdęs žinią, kad Kamilė dabar myli kitą vyrą, jis taip įsiuto, kad paliko Romą, norėdamas grįžti į Paryžių ir nužudyti juos abu. Tačiau nuvykęs iki Nicos jis nusiramino ir persigalvojo. Jis grįžo į Romą.

Pasibaigus viešnagei Italijoje, jis grįžo į Paryžių ir pakeliui aplankė tėvus. Jis pradėjo rengti savo muzikos koncertus. Tuomet jis susipažino su Harieta Smithson. Jie keistai susižadėjo ir jis ją vedė 1833. Kitais metais jiems gimė sūnus. Santuoka niekada nebuvo lengva. Jų asmenybės buvo skirtingos, jie buvo neturtingi ir nemokėjo vienas kito kalbos. Svetainėje 1842 jie išsiskyrė, o Harieta mirė dideliame skurde 1854.

Nors keletas žmonių manė, kad Berliozas buvo originalus kompozitorius, daugelis kitų manė, kad jo muzika labai keista. Komponuodamas jis beveik neuždirbo pinigų. Daugiausia pinigų jis uždirbdavo iš muzikinės žurnalistikos, kurios nekentė. Kai buvo atliekami jo kūriniai, jis dažniausiai pats juos diriguodavo. Jis parašė kūrinį altui ir orkestrui "Harold en Italie". Paganinis paprašė jo parašyti jį jam groti, bet kai Paganinis pamatė muziką, ji jam nepatiko, nes buvo nepakankamai "efektinga" altui. Po kelerių metų Paganinis išgirdo kūrinį ir nusprendė, kad jis jam patinka, todėl sumokėjo Berliozui 20 000 frankų. Tai buvo dideli pinigai, kurie leido Berliozui skirti laiko naujam dideliam kūriniui parašyti: Roméo et Juliette. Kai šis kūrinys buvo atliktas pirmą kartą, kai kurie kritikai manė, kad Berliozas tikriausiai nesupranta Šekspyro. Tačiau Richardas Wagneris, buvęs pirmojo spektaklio žiūrovų salėje, buvo labai sužavėtas. Berliozas stengėsi būti sėkmingas operos kompozitorius, tačiau žmonės nesuprato jo originalios muzikos. Jis parašė Grand symphonie funèbre et triomphale, iš pradžių skirtą kariniam orkestrui. Labai jaudinantis dainų ciklas "Les nuits d'été".

Vėlesnis gyvenimas

Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje Berliozas daug laiko praleido keliaudamas po užsienį. Jis lankėsi Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje ir Anglijoje. Užsienyje jis darėsi vis žinomesnis nei namie Prancūzijoje, nors ir toliau grįždavo į Paryžių. Vokiečiai mėgo jo muziką ir buvo sužavėti jo dirigavimu. Jis retai diriguodavo ką nors kita, išskyrus savo paties muziką. Svetainėje 1846 jis sukūrė vieną geriausių savo kūrinių: Fausto prakeikimas" (La Damnation de Faust), kuris buvo atliktas Komijos operoje. Operos teatras buvo pusiau tuščias. Jam tai buvo didelis nusivylimas. Berliozas toliau gastroliavo kitose šalyse, kur žmonės jį vertino. Didelės sėkmės jis sulaukė Sankt Peterburge, Berlyne, kur koncertavo Prūsijos karaliui, ir Londone, kur už koncertus, kuriuos dirigavo Jullienas, jam taip ir nebuvo sumokėta, nes Jullienas nebeturėjo pinigų. Tačiau Londone jis sulaukė kitų laimėjimų ir anglams labai patiko.

Svetainėje 1854 Hariet Smithson mirė, o po septynių mėnesių Berliozas vedė Marie Recio, dainininkę, kurią pažinojo 12 metų. Jos motina ispanė atvyko gyventi pas juos ir paskutiniaisiais metais, kai Berliozas sirgo, labai maloniai juo rūpinosi. Berliozo sūnus Louis tapo karinio jūrų laivyno kapitonu ir keliavo po visą pasaulį. Apie tai Berliozas svajojo nuo pat vaikystės, kai skaitė kelionių knygas. Berliozas buvo labai liūdnas 1867 kai išgirdo, kad Liudvikas mirė Havanoje nuo geltonosios karštinės.

Berliozas visada mėgo lotynų poetą Vergilijų. Svetainėje 1856 jis ilgai rašė ilgą penkių veiksmų operą "Les Troyens" ("Trojėnai"). Jis žinojo, kad bus beveik neįmanoma rasti, kas pastatytų spektaklį. Tai tapo įmanoma tik 1863 kai jis padalijo kūrinį į dvi dalis. Po to opera vėl buvo atlikta tik po 30 metų. Joje skamba geriausi jo kūriniai. Ypač garsi audros scena, kuri dažnai atliekama atskirai kaip orkestrinis kūrinys.

Su amžiumi jis tapo apsėstas mirties. Jis neteko dviejų žmonų, mirė ir dvi jo seserys. Jis pradėjo vaikščioti po kapines. Parašė "Memuarus" (autobiografiją). Ji buvo išversta į daugelį kalbų, tarp jų ir į anglų.

Svetainėje 1863 jis rašė Estelai, mergaitei, kurią mylėjo vaikystėje. Dabar ji buvo 67 metų našlė, o jis - 60 metų. Jis aplankė ją Lione ir vėl ją pamilo. Visą likusį gyvenimą reguliariai jai rašė ir tris kartus buvo pas ją Grenoblyje, kur ji gyveno su sūnumi. Ji pamažu jį geriau suprato ir paskutiniaisiais metais suteikė jam daug laimės.

Paskutinė kelionė į Sankt Peterburgą Berliozui buvo per sunki. Jis susirgo. Pakeliui namo jis nuvyko į Nicą, kur vaikščiodamas prie jūros du kartus nugriuvo. Jis grįžo į Paryžių, kur juo rūpinosi jo uošvė. Jis mirė 1869 m. kovo 11 d. ir buvo palaidotas Monmartro Cimitière.

Berliozas 1863 m.

Berliozo reputacija

Berliozas yra akivaizdus "pranašo, kuris neturi garbės savo šalyje", pavyzdys: Prancūzijoje nedaug kas suprato, kad jis buvo didis kompozitorius, tačiau kitose šalyse jis buvo palankiai vertinamas kaip vienas iš didžiųjų to meto kompozitorių ir dirigentų. Daugelį jo kūrinių sunku apibūdinti. Jo Fantastinė simfonija nėra visai simfonija, "Harold en Italie" nėra visai koncertas. Jo "Requiem" nėra įprastas religinis requiem, o "Roméo et Juliette" - įvairiausių dalykų mišinys. Jis parašė penkias operas, kurių stilius labai skirtingas. Jo dainos yra švelnios ir mielos, paveiktos prancūziškojo romanso. Jo uvertiūros labai populiarios orkestrų koncertuose. Jo muzika labai originali, ir nors jis parašė knygą apie orkestruotę, jo kuriami garsai buvo tokie asmeniški, kad niekas negalėjo jo mėgdžioti. Jis nemokėjo groti jokiais instrumentais, tačiau visus garsus galėjo įsivaizduoti savo galvoje. Daugelis jo melodijų išsitęsia per neįprastą taktų skaičių. Daug jo orkestrinės muzikos yra programinė: ją dažnai įkvėpdavo knygos arba laukinės istorijos jo vaizduotėje.