"Prix de Rome" buvo stipendija (piniginis prizas) meno studentams Paryžiuje. Ji buvo įsteigta 1663 m. Prancūzijoje valdant Liudvikui XIV. Stipendiją organizavo ir prižiūrėjo karališkoji menų akademija (Académie royale), o jos tikslas buvo skatinti jaunuosius menininkus gilinti žinias apie antiką ir Europos menų tradicijas studijuojant Romoje. Kasmet premija buvo skiriama perspektyviems jauniems dailininkams, skulptoriams ir architektams. Jie turėdavo užbaigti labai sudėtingą kūrinį, kad įrodytų, jog nusipelnė laimėti premiją. Premiją laimėjęs asmuo gaudavo pinigų, kad galėtų metams išvykti studijuoti į Romą. Kartais jiems būdavo leidžiama pasilikti ilgiau, jei jie atlikdavo itin gerą darbą.
Kaip vyko konkursas
Prix de Rome konkursas (concours) buvo labai griežtas ir struktūruotas. Dalyviai turėdavo vykdyti kelis etapais vykstančias užduotis: piešti arba kurti pagal nustatytas temas (dažnai istorines, mitologines ar religinio siužeto), pateikti baigiamuosius darbus (pranc. envoi) ir kartais dirbti pagal gyvą modelį. Laimėtojui buvo skiriamas Grand Prix (pirmoji premija), o mažesnės vietos galėjo gauti deuxième prix (antrąjį prizą). Antrasis prizas leisdavo mokytis trumpiau arba gauti mažesnę stipendiją.
Kategorijos ir plėtra
Per šimtmečius konkursas buvo plečiamas: 1803 m. į temas buvo įtraukta muzika, o 1804 m. - graviravimas. Vėliau Prix de Rome tapo svarbia pripažinimo forma daugelio meno sričių atstovams. Laimėtojai dažniausiai buvo siųsti gyventi ir dirbti prie Académie de France à Rome, kuri nuo XIX a. pradžios buvo įsikūrusi Villa Medici — čia jie galėjo studijuoti archeologiją, klasikinius paminklus ir kurti savo siužetinius kūrinius.
Reikšmė ir kritika
Prix de Rome turėjo didelę įtaką karierei: laimėtojai gaudavo finansinę paramą, galimybę studijuoti Italijoje ir ryšius su akademinėmis institucijomis, o tai dažnai lėmė užsakomus darbus ir pozicijas Prancūzijoje. Tačiau sistema taip pat buvo kritikuojama dėl konservatyvumo — ji skatino klasikinius, akademinius stilius ir kartais atstūmė novatoriškesnius menininkus. Daugelis vėliau labai žymių menininkų Romos premijos nelaimėjo; tarp jų minimi Augustinas Pajou, Eugène Delacroix, Edouard'as Manet, Edgaras Degas, taip pat kompozitoriai Ernestas Chaussonas ir Maurice'as Ravelas. Ravelis bandė laimėti penkis kartus. Paryžiaus konservatorijoje dėl to kilo didelis ginčas, po kurio taisyklės buvo pertvarkytos.
Laimėtojai ir palikimas
Daugelis Romos premiją laimėjusių menininkų dabar yra beveik pamiršti, tačiau konkursas prisidėjo prie svarbių viešųjų užsakymų ir akademinio meno tradicijų formavimo Prancūzijoje. Kai kurių laureatų kūriniai puošia muziejus, institucijas ir viešąsias erdves. Kartu Prix de Rome tapo ženklu, kad menininkas buvo pripažintas akademinės bendruomenės ir turėjo galimybę gilinti studijas Romos ir Viduržemio regiono tyrimuose.
Nutraukimas ir vėlesnė raida
Romos premija buvo teikiama iki 1968 m., kai jos teikimas buvo nutrauktas. Nutraukimą lėmė kultūrinės ir socialinės permainos, kritika dėl akademinio uždarumo ir kintantys meno studijų modeliai. Nors oficiali stipendija baigėsi, Prix de Rome palikimas išliko menų istorijoje kaip reikšmingas instrumentas, formavęs daugelį prancūzų menininkų kartų ir įtakojęs Europos akademinę meno praktiką.