Eduardas Manė — prancūzų impresionizmo pionierius

Eduardas Manė — prancūzų impresionizmo pionierius: provokuojantys šedevrai „Pietūs ant žolės“ ir „Olimpija“, pakeitę modernią tapybą ir kasdienybės vaizdavimą.

Eduardas Manė (prancūziškai edwaʁ manɛ), 1832 m. sausio 23 d. – 1883 m. balandžio 30 d., prancūzų tapytojas, dažnai minima kaip vienas svarbiausių impresionizmo priešakinių figūrų. Jis buvo vienas pirmųjų XIX a. tapytojų, kurie sistemingai vaizdavo kasdienio gyvenimo scenas ir šiuolaikines temas; todėl jo kūryba tapo kertine pereinant nuo realizmo prie moderniosios tapybos ir impresionizmo.

Biografija ir karjera

Manė gimė Paryžiuje ir jaunystėje mokėsi tiek akademinių piešimo įgūdžių, tiek studijavo dailę pas privačius mokytojus. Nuo 1850–ųjų jis pradėjo eksperimentuoti su neįprastomis kompozicijomis ir moderniomis temomis — miesto gatvėmis, kavinių bei teatro interjerais, portretais ir gatvės gyvenimu. Nors jo technika dažnai skyrėsi nuo akademinių kanonų, jis mokėjo suderinti stiprius kontūrus ir laisvesnį potėpį.

Skandalai ir svarbiausi kūriniai

Kai kurie jo paveikslai buvo labai prieštaringai vertinami. Du darbai, kurie ypač sukėlė aistras ir diskusijas, yra "Pietūs ant žolės" ir "Olimpija". Šie paveikslai, eksponuoti 1863 m. ir vėliau, buvo atspirties tašku, nuo kurio grupoje jaunų dailininkų ėmė formuotis naujos idėjos — jos vėliau buvo susietos su tuo, kas tapo žinoma kaip impresionizmas.

• "Pietūs ant žolės" (Le Déjeuner sur l'herbe) sudrebino visuomenę dėl netikėtos nuogos moters atsiradimo tarp apsirengusių vyrų ir dėl priartinimo prie modernios kasdienybės temos. Dėl kompozicijos ir stilistinių sprendimų kritikų reakcijos buvo aštrios.
• "Olimpija" (Olympia) — nuogas moters portretas, kuriame Manė tiesiogiai vaizdavo šiuolaikinę prostitutę, taip pat sukėlė skandalą dėl tematikos ir atviros pristatymo manieros.
• Tarp kitų žinomų darbų verta paminėti "Balkoną" (The Balcony) ir vėlesnį, labai vertinamą "Barą Folies-Bergère" (A Bar at the Folies-Bergère), kuriuose matyti jo brandesnis potėpis ir sudėtingos šiuolaikinės scenos.

Stilius ir įtaka

Manė tapė taip, kad akcentuotų šviesos poveikį, spalvos kontrastą ir tiesesnį pavaizdavimą be idealizavimo. Jo potėpiai kartais buvo laisvesni nei akademinė tradicija leido; jis eksperimentavo su plokščiais spalvų laukai ir atviru kontūru, taip nutolindamas nuo smulkių detalių bei glaudžios perspektyvos. Šie sprendimai darė didelę įtaką jaunesniems dailininkams — tokiems kaip Monet, Renoir ar Degas — kurie vertino Manė drąsą temų ir technikos klausimais.

Nors Manė dažnai minimas kartu su impresionistais ir palaikė ryšius su šia grupe, jis nevisiškai prisijungė prie jų parodų organizacijos — Manė dažnai gynė akademinę parodų struktūrą, tačiau savo kūryba akivaizdžiai skatino impresioniškus eksperimentus. Jo požiūris į modernų gyvenimą, spontanišką potėpį ir spalvų kontrastus tapo kertiniu impulsu tolimesnėms modernizmo kryptims.

Vėlesni metai ir palikimas

Pastarieji Manė gyvenimo metai buvo pažymėti sveikatos problemomis ir menine refleksija — jis dirbo intensyviai iki pat mirties 1883 m. Nors jo kūryba pradžioje buvo atmetama arba kritikuojama, vėliau ji buvo pripažinta kaip vienas svarbiausių XIX a. dailės poslinkių į modernumą. Jo darbai tapo įkvėpimu būsimoms kartoms — tiek techniškai (laisvesnis potėpis, nauji kompoziciniai sprendimai), tiek turiniu (kasdienio gyvenimo ir šiuolaikinių temų priėmimas).

Manė laikomas tarpine figūra tarp realismu grindžiamo XIX a. ir impresionistinės šviesos bei spalvos tyrimo — jo indėlis padėjo formuoti vakarietiškos tapybos kelią į modernizmą.

Pastabos: originali terminija ir frazė „Pietūs ant žolės“ bei „Olimpija“ nurodo žymiausius jo kūrinius, kurie istorijoje žinomi dėl savo poveikio dailės raidai ir visuomenės reakcijų.

Gyvenimas

Mokymas

Eduardas Manė gimė 1832 m. sausio 23 d. Paryžiuje, turtingoje šeimoje. Augdamas dėdė skatino jį tapyti ir piešti, tačiau tėvas norėjo, kad jis stotų į laivyną. Galiausiai jam buvo leista mokytis tapybos. 1850-1856 m. Manė dirbo akademinio tapytojo, didelių istorinių paveikslų dailininko Tomo Kutero (Thomas Couture) studijoje. Laisvalaikiu kopijavo Luvre esančius senųjų meistrų paveikslus.

Studijuodamas jis lankėsi Vokietijoje, Italijoje ir Nyderlanduose, kur žiūrėjo renesanso ir baroko meistrų, tokių kaip Fransas Halsas, ir ispanų tapytojų, tokių kaip Diegas Velaskesas ir Goja, paveikslus.

1856 m. Manė atidarė savo studiją. Vienas žinomiausių to meto prancūzų tapytojų buvo Gustavas Kurbė, tapęs realizmo stiliumi. Kurbė savo paveiksluose stengėsi parodyti neturtingų ūkių ir kaimų darbininkų gyvenimą. Manė pradėjo tapyti elgetas, dainininkus ir žmones kavinėse. Jo stilius nebuvo panašus į Courbet, nes jis naudojo stambius teptuko potėpius be didelių detalių. Courbet paveikslai buvo tamsūs ir niūrūs, nes prieš tapydamas figūras jis visas drobes nudažydavo rudai. Manė paveikslai buvo šviesesni ir šviesesni, juose buvo daug baltų dažų, o mažos detalės dažnai nutapytos ryškiai mėlyna ir raudona spalvomis.

1863 m. Manė vedė Suzanne Leenhoff, kurią tėvas buvo įdarbinęs mokyti Manė ir jo jaunesnįjį brolį Eugenijų skambinti pianinu. Suzanne turėjo vienuolikos metų sūnų Leoną Koelą Leenhoffą, kuris dažnai pozavo Manė paveikslams.

Impresionizmas

Kasmet Paryžiaus akademijoje būdavo rengiama didelė paroda (meno paroda), vadinama Paryžiaus salonu. 1863 m. Manė į parodą įtraukė paveikslą "Pietūs ant žolės" ("Le déjeuner sur l'herbe"). Salono teisėjai atsisakė pakabinti šį darbą galerijoje, nes jame buvo pavaizduota nuoga moteris, sėdinti ant žolės su dviem apsirengusiais vyrais. Jei paveiksle būtų vaizduojama senovės graikų mitologija, tai nebūtų problema, tačiau šie vyrai vilkėjo paprastus kostiumus, o moters suknelė ir skrybėlė gulėjo ant žolės. Galbūt ji buvo prostitutė. Teisėjai teigė, kad paveikslas buvo nepadorus (labai nemandagus).

Tuo metu buvo grupė jaunų dailininkų, kurie daugiausia tapė peizažus. Tai buvo Klodas Monė, Pjeras Ogiustas Renuaras, Alfredas Sislis, Frédéricas Bazilis, Kamilis Pisaro, Polis Sezanas ir Armandas Giljaminas. Monet ir jo draugų paveikslai taip pat buvo atmesti. Jie buvo įsižeidę ir susitiko su Manė, kad tai aptartų. Imperatorius Napoleonas III leido surengti kitą parodą, pavadintą Salon des Refuses, kurioje buvo eksponuojami visi "atmesti" paveikslai. Daugelis žmonių nuėjo pasižiūrėti šios parodos ir netrukus sužinojo, kad atsirado naujas meno "judėjimas", visai kitoks nei jiems įprastas stilius.

1874 m. trisdešimt impresionistų dailininkų surengė pirmąją parodą. Pagrindiniai impresionistais vadinami dailininkai: Claude'as Monet, Auguste'as Renoiras, Paulis Cézanne'as, Camille'is Pissarro, Alfredas Sisley, Edgaras Degas ir Berthe Morisot. Manė susidraugavo su Berthe Morisot, kuri vėliau ištekėjo už jo brolio Eugene Manet. Manė skatino Morisot tapyti. Morisot savo ruožtu skatino Manė tapyti lauke, kaip tai darė Monė ir kiti impresionistai. Monė impresionistų stiliumi nutapė keletą peizažų, jūros peizažų ir miesto scenų. Tačiau dauguma jo paveikslų yra "figūriniai" (vaizduojantys žmones).

Manet paveiksluose paprastai vaizduojami žmonės, gyvenantys įprastą gyvenimą. Juose vaizduojami žmonės namuose, darbe arba išėję į lauką ir besilinksminantys. Vienas paveikslas yra labai skirtingas. Tai siaubinga scena, vaizduojanti Meksikos imperatoriaus Maksimilijono sušaudymą.

Manė mirė nuo sifilio Paryžiuje, būdamas 51 m. Jis palaidotas miesto Passy kapinėse.

"Folies-Bergère" baras, 1882 m., vienas paskutinių Manė paveikslų

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Eduardas Manė?

K: Kuo žinomas Eduardas Manė?

K: Kodėl kai kurie Édouard'o Manet paveikslai buvo prieštaringai vertinami?

K: Kurie Édouard'o Manet paveikslai buvo impresionizmo pradžia?

K: Kokią įtaką Édouard'as Manet padarė šiuolaikinei tapybai?

K: Kada gimė ir kada mirė Eduardas Manė?

K: Kaip prancūziškai tariamas Édouard Manet vardas?

Paieška pagal raidę