Édouard Manet

Gyvenimas

Mokymas

Eduardas Manė gimė 1832 m. sausio 23 d. Paryžiuje, turtingoje šeimoje. Augdamas dėdė skatino jį tapyti ir piešti, tačiau tėvas norėjo, kad jis stotų į laivyną. Galiausiai jam buvo leista mokytis tapybos. 1850-1856 m. Manė dirbo akademinio tapytojo, didelių istorinių paveikslų dailininko Tomo Kutero (Thomas Couture) studijoje. Laisvalaikiu kopijavo Luvre esančius senųjų meistrų paveikslus.

Studijuodamas jis lankėsi Vokietijoje, Italijoje ir Nyderlanduose, kur žiūrėjo renesanso ir baroko meistrų, tokių kaip Fransas Halsas, ir ispanų tapytojų, tokių kaip Diegas Velaskesas ir Goja, paveikslus.

1856 m. Manė atidarė savo studiją. Vienas žinomiausių to meto prancūzų tapytojų buvo Gustavas Kurbė, tapęs realizmo stiliumi. Kurbė savo paveiksluose stengėsi parodyti neturtingų ūkių ir kaimų darbininkų gyvenimą. Manė pradėjo tapyti elgetas, dainininkus ir žmones kavinėse. Jo stilius nebuvo panašus į Courbet, nes jis naudojo stambius teptuko potėpius be didelių detalių. Courbet paveikslai buvo tamsūs ir niūrūs, nes prieš tapydamas figūras jis visas drobes nudažydavo rudai. Manė paveikslai buvo šviesesni ir šviesesni, juose buvo daug baltų dažų, o mažos detalės dažnai nutapytos ryškiai mėlyna ir raudona spalvomis.

1863 m. Manė vedė Suzanne Leenhoff, kurią tėvas buvo įdarbinęs mokyti Manė ir jo jaunesnįjį brolį Eugenijų skambinti pianinu. Suzanne turėjo vienuolikos metų sūnų Leoną Koelą Leenhoffą, kuris dažnai pozavo Manė paveikslams.

Impresionizmas

Kasmet Paryžiaus akademijoje būdavo rengiama didelė paroda (meno paroda), vadinama Paryžiaus salonu. 1863 m. Manė į parodą įtraukė paveikslą "Pietūs ant žolės" ("Le déjeuner sur l'herbe"). Salono teisėjai atsisakė pakabinti šį darbą galerijoje, nes jame buvo pavaizduota nuoga moteris, sėdinti ant žolės su dviem apsirengusiais vyrais. Jei paveiksle būtų vaizduojama senovės graikų mitologija, tai nebūtų problema, tačiau šie vyrai vilkėjo paprastus kostiumus, o moters suknelė ir skrybėlė gulėjo ant žolės. Galbūt ji buvo prostitutė. Teisėjai teigė, kad paveikslas buvo nepadorus (labai nemandagus).

Tuo metu buvo grupė jaunų dailininkų, kurie daugiausia tapė peizažus. Tai buvo Klodas Monė, Pjeras Ogiustas Renuaras, Alfredas Sislis, Frédéricas Bazilis, Kamilis Pisaro, Polis Sezanas ir Armandas Giljaminas. Monet ir jo draugų paveikslai taip pat buvo atmesti. Jie buvo įsižeidę ir susitiko su Manė, kad tai aptartų. Imperatorius Napoleonas III leido surengti kitą parodą, pavadintą Salon des Refuses, kurioje buvo eksponuojami visi "atmesti" paveikslai. Daugelis žmonių nuėjo pasižiūrėti šios parodos ir netrukus sužinojo, kad atsirado naujas meno "judėjimas", visai kitoks nei jiems įprastas stilius.

1874 m. trisdešimt impresionistų dailininkų surengė pirmąją parodą. Pagrindiniai impresionistais vadinami dailininkai: Claude'as Monet, Auguste'as Renoiras, Paulis Cézanne'as, Camille'is Pissarro, Alfredas Sisley, Edgaras Degas ir Berthe Morisot. Manė susidraugavo su Berthe Morisot, kuri vėliau ištekėjo už jo brolio Eugene Manet. Manė skatino Morisot tapyti. Morisot savo ruožtu skatino Manė tapyti lauke, kaip tai darė Monė ir kiti impresionistai. Monė impresionistų stiliumi nutapė keletą peizažų, jūros peizažų ir miesto scenų. Tačiau dauguma jo paveikslų yra "figūriniai" (vaizduojantys žmones).

Manet paveiksluose paprastai vaizduojami žmonės, gyvenantys įprastą gyvenimą. Juose vaizduojami žmonės namuose, darbe arba išėję į lauką ir besilinksminantys. Vienas paveikslas yra labai skirtingas. Tai siaubinga scena, vaizduojanti Meksikos imperatoriaus Maksimilijono sušaudymą.

Manė mirė nuo sifilio Paryžiuje, būdamas 51 m. Jis palaidotas miesto Passy kapinėse.

"Folies-Bergère" baras, 1882 m., vienas paskutinių Manė paveikslų

Galerija