Gustave Courbet

Ankstyvasis gyvenimas

Courbet gimė 1819 m. Ornanse, Doubs mieste, kaip Régis ir Sylvie Oudot Courbet sūnus. Courbet seserys Zoé, Zélie ir Juliette buvo jo pirmieji piešimo ir tapybos modeliai.

Būdamas dvidešimties Courbet 1839 m. išvyko į Paryžių ir dirbo kitų dviejų dailininkų - Steubeno ir Hesės - studijoje. Ten jis nebuvo laimingas ir norėjo dirbti savarankiškai. Jis studijavo daugelio didžiųjų meistrų, tarp jų Goyos, Velazquezo ir Ticiano, darbus. Tuo metu jis nutapė keletą autoportretų. Dažnai grįždavo namo į Ornaną medžioti, žvejoti ir ieškoti įkvėpimo gamtoje bei kaimo gyvenime.

1846-1847 m. Coubet keliavo į Nyderlandus ir Belgiją, kur studijavo Rembrandto, Franzo Halso ir Jano Steeno, tapiusių 1600-aisiais, paveikslus. Šių dailininkų paveiksluose dažnai buvo vaizduojamos realistinės kasdienio gyvenimo scenos ir portretai. Juose buvo vaizduojami paprasti žmonės, kartu sėdintys prie stalo, šokantys, rašantys, gaminantys maistą, dirbantys amatus, įmonėse ir laukuose. Buvo daug paveikslų, vaizduojančių kareivius. Courbet nusprendė, kad nori tapyti įprasto gyvenimo scenas taip, kaip tai darė šie dailininkai. Jis nenorėjo tapyti scenų iš literatūros, istorijos ar mitologijos, kaip dauguma kitų to meto Prancūzijos dailininkų. ⁸³

Autoportretas ("Nevilties apimtas žmogus"), apie 1843-1845 m. (privati kolekcija)

Sėkmė

Courbet nutapė didelį Ornanso kasdienio gyvenimo paveikslą. Paveiksle, pavadintame "Po vakarienės Ornanse", vaizduojami keturi vyrai, ką tik baigę valgyti prie mažo staliuko, kuris galbūt yra užeigoje. Vienas vyras groja smuiku, kitas užsidega pypkę. Courbet sėdi ir klausosi, galvą atsirėmęs į ranką. Po kėde sukiojasi didelis šuo. Courbet paveikslą rodė Paryžiaus Salono parodoje. Jis sulaukė didelės sėkmės. Paveikslas buvo apdovanotas aukso medaliu ir jį nupirko Prancūzijos vyriausybė.³² Gavęs aukso medalį, Courbet galėjo kabinti savo paveikslus Salonų parodose, prieš tai jų nepatikrinus žiuri. Ši taisyklė buvo pakeista 1857 m.⁵⁵ Courbet ir Honoré Daumier bei Jean-François Millet darbai tapo žinomi kaip realizmas. Kaip ir olandų tapytojai, kuriais žavėjosi, Courbet dažnai tapė plačiais, šiurkščiais potėpiais. Savo paveiksluose dažnai naudojo tamsias žemės spalvas, ypač rudą.

Akmens skaldytojai

1849 m. Courbet matė du žmones, dirbančius prie kelio ir mažais plaktukais skaldančius didelius akmenis į žvyrą. Vienas iš jų buvo senas vyras, o kitas - jaunas berniukas. Courbet nutapė šios scenos paveikslą. Jis paaiškino draugui: "Nedažnai tenka sutikti tokią visišką skurdo išraišką, todėl man kilo mintis nutapyti paveikslą. Pasakiau, kad kitą rytą ateitų į mano studiją".

Šis paveikslas netrukus tapo viena garsiausių kada nors nutapytų vargšų gyvenimo scenų. Per Antrąjį pasaulinį karą paveikslas buvo sunaikintas Drezdene. ³¹

Laidotuvės Ornanse

Kitas svarbus Courbet paveikslas, eksponuotas 1850 m. salone, buvo jo kaimo gyvenimo scena. Nuo 1849 m. jis tapė savo dėdės, mirusio ankstesniais metais, laidotuves. Courbet įkalbėjo visus kaimo žmones, dalyvavusius laidotuvėse, ateiti į jo studiją ir vienas po kito pozuoti, kol paveikslas buvo baigtas. Paveikslas buvo labai didelis, 10 × 22 pėdų (3,1 × 6,6 m). Garsus dailininkas Žakas Liudvikas Deividas (Jacques Louis David) kartą tokiu pat būdu nutapė labai didelį paveikslą. Davido paveiksle buvo pavaizduota Napoleono karūnavimo ceremonija ir visi joje dalyvavę žmonės.

Kai kurie žmonės gyrė "Laidotuves Ornanse", tačiau kiti dėl to labai pyko. Jie manė, kad neteisinga didžiuliame paveiksle vaizduoti paprasto žmogaus laidotuves, tarsi jis būtų toks pat svarbus kaip imperatorius. Jie manė, kad neteisinga rodyti vargšus kaimo žmones su senais drabužiais ir purvinais batais, tarsi jie visi būtų tokie pat svarbūs kaip lordai ir damos.⁴ Kai kurie kritikai teigė, kad Courbet sąmoningai stengėsi nutapyti bjaurumą. Daug žmonių atėjo pažiūrėti paveikslo ir jiems patiko naujas realistinis tapybos būdas. Kurbė sakė: ,,Aš noriu būti dailininku, bet aš noriu būti dailininku: "Ornanso laidotuvės buvo .... romantizmo laidotuvės. "

Courbet tapo įžymybe. (Žmonės sakė, kad jis buvo genijus, "baisus socialistas" ir "laukinis".⁸ 1850 m. Courbet rašė draugui:

"

...mūsų labai civilizuotoje visuomenėje man būtina gyventi laukinio gyvenimą. Turiu būti laisvas net nuo vyriausybių. Žmonės turi mano simpatijas, turiu kreiptis į juos tiesiogiai.

"

Šeštajame dešimtmetyje Courbet nutapė daug kitų paveikslų, kuriuose vaizduojami paprasti žmonės ir draugai, pavyzdžiui, "Kaimo merginos" (1852), "Imtynės" (1853), "Maudynės" (1853), "Miegantis verpėjas" (1853) ir "Kviečių sijotojai" (1854).

Menininko studija

Tada Courbet nutapė dar vieną didžiulį paveikslą. Šis paveikslas vadinasi "Dailininko studija" ir pasakoja apie septynerius dailininko gyvenimo metus. Paveikslo centre jis vaizduoja save, dirbantį prie didelio peizažo paveikslo. Už jo stovi nuogas dailininko modelis. Aplink Kurbė yra jo draugai ir kaimo žmonės. Jo motina stovi vienoje paveikslo pusėje. Kita moteris sėdi ant grindų ir maitina savo kūdikį. Mažas berniukas stebi dailininką, o ant grindų žaidžia balta katė.

1855 m. Coubet nutapė šį paveikslą kartu su "Palaidojimu Ornanėje" ir dar dvylika kitų paveikslų, kurie buvo eksponuojami didžiulėje tarptautinėje parodoje Paryžiuje, vadinamoje "Exposition Universelle". Du didžiausi paveikslai ir dar vienas buvo išsiųsti, nes neužteko vietos. Kurbė supyko. Jis pastatė savo pastatą ir parodė keturiasdešimt savo paveikslų.⁵² Daugelis kitų dailininkų gyrė Courbet, tačiau kai kurie žmonės iš jo juokėsi, ir visuomenė nepirko labai daug jo paveikslų.⁸⁴ Dėl to, ką jis padarė, apie jį išgirdo ir juo žavėjosi jaunesni dailininkai. Tarp jų buvo Jamesas McNeillas Whistleris Jungtinėse Valstijose ir Édouardas Manet Prancūzijoje.

Vėlesnis gyvenimas

1857 m. Courbet Salono parodoje eksponavo šešis paveikslus. Vienas iš jų buvo medžioklės scena, o kitas - dviejų prostitučių, gulinčių po medžiu ant Senos upės kranto Paryžiuje, paveikslas. Į parodą atėjo daugybė žmonių. Medžioklės scenos buvo labai populiarios, jomis buvo puošiamos didelių namų salės ir valgomieji. ⁵²

Visą likusį gyvenimą Courbet tapė erotinius paveikslus, pavyzdžiui, prostitutės paveikslą, taip pat daugybę medžioklės scenų. Paskutinis jo erotinis paveikslas vadinosi "Pasaulio pradžia" ir jame stambiu planu buvo pavaizduoti moters lytiniai organai. Šis paveikslas viešoje parodoje buvo rodomas tik 1988 m. Jis taip pat nutapė daug peizažų, kuriuos pradėdavo piešdamas eskizus lauke, o vėliau studijoje tapydavo didelius paveikslus. Iki 1870-ųjų Courbet buvo laikomas vienu iš pirmaujančių Prancūzijos dailininkų. Imperatorius pasiūlė Courbet suteikti Garbės legiono ordiną, kuris buvo aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas, tačiau Courbet atsisakė jį priimti. Jis manė, kad priklauso vargšams ir paprastiems žmonėms, o ne aukštuomenei ir galingiesiems.

Tuo metu Prancūzijoje buvo daug politinių problemų. Courbet įsitraukė į politines problemas. 1871 m. jis buvo apkaltintas dėl to, kad buvo nugriautas viešasis paminklas, vadinamas Vandomo kolona. Jis buvo pasodintas į kalėjimą šešiems mėnesiams. 1873 m. naujoji vyriausybė tikėjosi, kad jis sumokės už paminklo atstatymą ir pastatymą atgal. Jis neturėjo pakankamai pinigų, todėl paliko Prancūziją ir išvyko gyventi į Šveicariją. Vyriausybė nusprendė sudaryti tokias sąlygas, kad Kurbė galėtų sumokėti už koloną 33 metus kasmet mokėdamas po 10 000 frankų. Courbet mirė 1877 m. gruodžio 31 d. La Tour-de-Peilz, Šveicarijoje, likus vienai dienai iki pirmojo mokėjimo termino. Jam buvo 58 metai, jis mirė nuo kepenų ligos, kurią apsunkino gausus alkoholio vartojimas.

Akmens skaldytojai, 1849 m.


Gustave'as Courbet, Ornanso laidotuvės, 1849-1850 m., aliejus ant drobės, Orsė muziejus, Paryžius.


Dailininko studija, 1855 m., 359 × 598 cm (141,33 × 235,43 in), aliejus ant drobės, Orsė muziejus, Paryžius


Dvi prostitutės ant Senos kranto, (1856 m.)

Galerija

Susiję puslapiai

• Romantizmas
• Socialinis realizmas
• Impresionizmas
• Postimpresionistai