Impresionizmas

Istorija

XIX a. dauguma menininkų mokėsi tapyti lankydami dailės mokyklą ar akademiją. Akademijose buvo labai griežtai laikomasi jaunųjų dailininkų mokymosi tapyti tvarkos. Populiarus tapybos stilius buvo vadinamas klasicizmu. Klasikiniai paveikslai visada buvo tapomi studijoje. Juose dažnai buvo vaizduojamos mitologinės istorijos. Dailininkas tapybai ruošdavosi piešdamas daug piešinių. Paveikslai buvo tapomi labai sklandžiai ir kruopščiai.

Tuo pat metu buvo keletas dailininkų, kurie mėgo tapyti Prancūzijos kraštovaizdį ir kaimo žmones realistiškai, kitaip nei klasicizmas. Jie dažnai tapydavo nedidelius greitus paveikslus ne namie, o paskui juos užbaigdavo studijoje. Tarp šių dailininkų buvo Gustavas Kurbė (Gustave Courbet) ir Žanas Batistas Koro (Jean-Baptiste Corot). Edgaras Degas 1883 m. rašė: "Yra vienas meistras - Corot. Mes, palyginti su juo, esame niekas, niekas". Grupė jaunų tapytojų, kurie žavėjosi šių dailininkų darbais, susidraugavo ir pradėjo tapyti kartu. Šie dailininkai buvo Klodas Monė (Claude Monet), Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre-Auguste Renoir), Alfredas Sislis (Alfred Sisley), Frederikas Bazilis (Frédéric Bazille), Kamilis Pisaro (Camille Pissarro), Polis Sezanas (Paul Cézanne) ir Armandas Giljaminas (Armand Guillaumin).

Kasmet Paryžiaus akademijoje būdavo rengiama didelė paroda (meno paroda), vadinama Paryžiaus salonu. 1863 m. dailininkas Edouard'as Manet į parodą įdėjo paveikslą "Pietūs ant žolės" ("Le déjeuner sur l'herbe"). Salono teisėjai atsisakė pakabinti šį darbą galerijoje, nes jame buvo pavaizduota nuoga moteris, sėdinti ant žolės su dviem apsirengusiais vyrais. Jei paveiksle būtų vaizduojama senovės graikų mitologija, tai nebūtų problema, tačiau šie vyrai vilkėjo paprastus kostiumus, o moters suknelė ir skrybėlė gulėjo ant žolės. Galbūt ji buvo prostitutė! Teisėjai teigė, kad paveikslas buvo nepadorus (labai nemandagus). Monet ir jo draugų paveikslai taip pat buvo atmesti. Jie buvo įsiutę ir susitiko su Manė, kad tai aptartų. Imperatorius Napoleonas III leido surengti kitą parodą, pavadintą Salon des Refusés, kurioje buvo eksponuojami visi "atmesti" paveikslai. Daugelis žmonių nuėjo pasižiūrėti šios parodos ir netrukus sužinojo, kad atsirado naujas meno "judėjimas", visai kitoks nei jiems įprastas stilius.

1872 m. Monė ir jo draugai įkūrė draugiją, pavadintą "Bendradarbiaujanti ir anoniminė tapytojų, skulptorių ir graverių asociacija". Jie pradėjo rengti savo meno parodas. 1874 m. trisdešimt dailininkų surengė pirmąją parodą. Kritikas Louis Leroy pasišaipė iš jų darbų ir parašė straipsnį "Impresionistų paroda". Šį pavadinimą pradėjo vartoti ir į parodą atėjusi visuomenė. Netrukus ir patys dailininkai ėmė vartoti impresionistų vardą ir nuo to laiko jie taip vadinami. Nuo 1874 iki 1886 m. jie surengė aštuonias parodas. Už parodų organizavimą jie mokėjo prekiautojui Pauliui Durand-Rueliui, kuris rengė parodas Londone ir Niujorke. Po truputį jų paveikslai tapo populiarūs. Kai kurie impresionistai, Monė ir Renuaras, sulaukė garbaus amžiaus, tačiau kiti mirė labai skurdžiai. Pagrindiniai dailininkai, kurie vadinami impresionistais, yra Klodas Monė, Ogiustas Renuaras, Polis Sezanas, Kamilis Pisaro, Alfredas Sislis, Edgaras Degas, Berta Morisot, Armandas Giljaminas, Marija Kasatė, Gustavas Kaillebotas ir Frederikas Bazilis.

Daugelis dailininkų trumpai dirbo su impresionistais, bet vėliau ėmė bandyti naujas idėjas. Visi šie dailininkai tapė skirtingai, bet kartu jie vadinami postimpresionistais. Jiems priklauso Georges'as Seurat, Paulis Cézanne'as, Paulis Gauguinas, Henri de Toulouse-Lautrecas ir Vincentas van Gogas.

Kol prancūzų impresionistai kūrė Prancūzijoje, kitų šalių dailininkai taip pat pradėjo tapyti plenerus platesniu stiliumi. Ilgainiui impresionizmo stilius paplito daugelyje Europos šalių, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Kai kurie dailininkai impresionizmo stiliumi tapė ir XX amžiuje.

Corot, Italijos peizažas. Corot paveikslai padarė įtaką impresionistams


Manė, Pietūs ant žolės ("Le déjeuner sur l'herbe")

Tema ir stilius

Impresionizmas ir fotografija

Iki impresionistų daugelis dailininkų tapė portretus. Iki fotoaparato išradimo tapyti portretai buvo pagrindinis būdas užfiksuoti žmogaus "išvaizdą" (kaip jis atrodė). Tačiau tuo metu, kai impresionistai pradėjo tapyti, jau buvo daug fotografų, kurie turėjo studijas, į kurias žmonės galėjo eiti fotografuotis. Tobulėjant fotoaparatams, fotografai ėmė fotografuoti peizažus ir žmones lauke.

Fotografija dailininkams turėjo dvejopą poveikį. Pirma, jiems tapo daug sunkiau pragyventi tapant portretus. Daugelis dailininkų labai nuskurdo. Antra, fotoaparatu užfiksuotas vaizdas dažnai turi įdomius kampus ir požiūrio taškus, kurių dailininkai paprastai nenutapo. Tapytojai impresionistai galėjo mokytis iš nuotraukų. Daugelyje impresionistų paveikslų žiūrovas jaučiasi taip, tarsi būtų čia pat, žiūrėdamas į sceną dailininko akimis.

Subjektai

Impresionistai tapė ne iš savo vaizduotės, ne iš literatūros, istorijos ar mitologijos, kaip dauguma kitų XIX a. tapytojų. Jie tapė tai, ką matė juos supančiame pasaulyje: miestą, kuriame gyveno, kraštovaizdį, kuriame atostogavo, savo šeimą, draugus, studijas ir tai, kas buvo aplink jų namus. Kartais jie gaudavo "užsakymą" (užduotį) nutapyti kieno nors portretą.

Impresionistai mėgo tapyti "paprastus" dalykus, kurie buvo kasdienio gyvenimo dalis. Jie tapė moteris, skalbiančias ir lyginančias drabužius, baleto šokėjus, atliekančius pratimus, lenktynėms besiruošiančius arklius ir nuobodžiai atrodančią padavėją, aptarnaujančią klientą. Iki impresionistų niekas niekada nemanė, kad šios temos yra pakankamai įdomios tapyti.

Nors daugelis impresionistų tapė žmones, jie daugiausia laikomi peizažistais. Impresionistai nesitenkino piešiniais ar greitais eskizais lauke, o paskui studijoje tapė didingus paveikslus. Impresionistų dailininkų netenkino tapyti žemės, pastatų ir medžių formas. Jie norėjo užfiksuoti šviesą ir orą.

Technika

Impresionistai ieškojo "technikos" (būdo, kaip ką nors padaryti), kad galėtų tapyti peizažus, kuriuose atsispindėtų šviesa ir oras. Šviesa ir oras nuolat kinta. Saulės šviesa kraštovaizdyje keičiasi kiekvieną minutę, nes Žemė sukasi. Tapytojai impresionistai žiūrėjo į ankstesnių prancūzų dailininkų, tokių kaip Camille Corot ir Gustave Courbet, darbus. Courbet dažnai pasiimdavo dažus lauke ir darydavo greitus spalvotus eskizus, kuriuos vėliau galėjo panaudoti tapydamas didelius paveikslus savo studijoje. Impresionistus dailininkus labiau domino eskizai nei baigti paveikslai.

Kitas dailininkas Eugene'as Boudinas sėdėdavo Dovilio paplūdimyje su aliejiniais dažais ir greitai tapydavo atostogaujančių žmonių paveikslus. Kartais jie pirkdavo jo paveikslus kaip suvenyrus.

Klodas Monė (Claude Monet) susitiko su Boudinu ir sužinojo, kad vienintelis būdas "užfiksuoti", kaip kraštovaizdis atrodė tam tikru metu, buvo tapyti mažus paveikslus, labai greitai ir nesivarginant maišyti dažų, kad spalvos būtų tolygios ir gražios. Impresionistai tapytojai dideliais potėpiais tepdavo įvairias ryškias spalvas ir leisdavo joms susimaišyti ant drobės, užuot prieš tai kruopščiai jas sumaišę paletėje. Taip tapydami, nesigilindami į detales, impresionistai perteikė tikrovišką juos supančio pasaulio "įspūdį".

Kai kurie jų nutapyti paveikslai: švelniai krentantis sniegas virš miesto, rausvoje ryto šviesoje kylantis rūkas upėje, žmonės, einantys per kviečių lauką, kuriame augo ryškiai raudonos aguonos, pro lapus į šokančius žmones prasiskverbiantys saulės spinduliai, traukinys, keliantis dūmų debesis didelėje geležinkelio stotyje, ir vandens lelijos, plaukiojančios tvenkinyje po nusvirusiais gluosniais.

Dauguma impresionistinių peizažų paveikslų yra nedideli, kad dailininkas galėtų juos perkelti į lauką. Kai kurie dailininkai, ypač Klodas Monė, pasiimdavo kelias drobes, o dienai bėgant ir keičiantis šviesai, vieną drobę nuleisdavo ir imdavo kitą. Jis išsinuomojo kambarį, iš kurio matėsi Ruano katedra, kad galėtų ją tapyti pro langą skirtingu paros metu. Monet taip pat nutapė seriją paveikslų, kuriuose pavaizdavo šieno kupetas, stovinčias lauke įvairiais kampais ir įvairiausiu oru - ryškioje saulėje, rytinėje šalnoje ir sniege. Lauke tapyti paveikslai vadinami pleneriniais paveikslais. Dailininkai impresionistai dažnai kartu išvykdavo į tapybos plenerus, todėl yra daug paveikslų, kuriuos galima palyginti.

Degas, Moteris prausiasi savo miegamajame. Impresionistai tapė kasdienius objektus, dažnai taip, tarsi žiūrėtų pro fotoaparatą.


Monet, Uolos prie Pourville. Ryškiaspalviai dažai buvo naudojami jų nesumaišant.

Kitos impresionistinio meno formos

Terminas "impresionizmas" buvo vartojamas ir kitoms meno rūšims, pavyzdžiui, rašymui ir muzikai. Octave'as Mirbeau dažnai apibūdinamas kaip rašytojas impresionistas. 1887 m. muzikos kritikai teigė, kad Claude'o Debussy kūryba yra impresionistinė. Vėliau impresionistais buvo vadinami ir kiti kompozitoriai, tarp jų Maurice'as Ravelis, Paulis Dukas, Erikas Satie ir Albert'as Rousselis.

Impresionistų paveikslų galerija

Paspauskite ant kiekvieno paveikslėlio, kad jį padidintumėte ir pamatytumėte, kaip kiekvienas dailininkas naudojo teptuko potėpius ir spalvas.

Scenos fiksavimas

Matyti kaip fotoaparatas

Žmonės lauke

Metų laikų kaita mieste

Šviesa ant vandens

Laiko juosta: Impresionistų gyvenimai

Impresionistai

Susiję puslapiai

• Postimpresionistai
• Neoimpresionizmas
• Pointilizmas
• Ekspresionizmas
• Fovizmas
• Kubizmas
• Impresionizmo muzika