Impresionizmas - XIX a. pabaigoje Prancūzijoje atsiradęs tapybos stilius. Impresionistų tapyboje vaizduojami gyvenimiški objektai, nutapyti plačiu, greitu stiliumi, lengvai pastebimais teptuko potėpiais ir dažnai ryškiomis spalvomis. Terminas "impresionizmas" kilo iš Klodo Monė paveikslo, kurį jis eksponavo parodoje pavadinimu "Impression, soleil levant" ("Įspūdis, saulėlydis"). Meno kritikas Louis Leroy pamatė parodą ir parašė recenziją, kurioje teigė, kad visi paveikslai tėra "impresijos".

Tapytojai impresionistai daugiausia žinomi dėl savo darbų aliejiniais dažais ant drobės. Kai kurie tapytojai impresionistai taip pat kūrė akvareles ir atspaudus. Yra ir impresionistų skulptūrų.

Istorinis kontekstas

Impresionizmas vystėsi nuo maždaug 1860–1890 m., kaip reakcija į akademinį meno konservatyvumą ir salonų reikalavimus. Akademinis salonas pabrėždavo detalią, idealizuotą kompoziciją ir istorines ar mitologines temas. Impresionistai rinkosi kasdienio gyvenimo scenas, miesto panoramas, peizažus ir laisvesnį tapymo būdą. Svarbus etapas buvo Salon des Refusés (1863) ir savarankiškos parodos organizavimas — pirmoji oficiali impresionistų paroda įvyko 1874 m. Paryžiuje (Nadar fotografijos studijoje), kur dalyvavo Monet, Renoir, Pissarro, Sisley, Degas ir kiti. Kritikos atsiliepimai iš pradžių buvo atšiaurūs, o pats terminas "impresionizmas" atsirado kaip pašaipa, kurią vėliau menininkai priėmė.

Pagrindinės ypatybės

  • Šviesos ir atmosferos tyrinėjimas — dėmesys šviesos pokyčiams, momentiniams įspūdžiams, šešėlių ir atspindžių variacijoms.
  • En plein air — dažnas tapymas lauke, tiesiogiai stebint gamtą, o ne tik studijoje.
  • Trumpi, matomi teptuko potėpiai — dažnai tiesioginės, gardžios potėpiais formuojamos faktūros, kurios iš arčiau atrodo „sudėliotos“ iš spalvų dėmių.
  • Spalvų maišymas optiškai — vietoj išankstinio spalvų sumaišymo ant paletės impresionistai lažindavosi dėl optinio mišinio (žvelgiant iš atstumo), dažnai nenaudojo juodos spalvos šešėliams.
  • Šiuolaikinės temos — miesto gyvenimas, laisvalaikis, traukiniai, kavinės, sodai, paplūdimiai ir kasdieniai portretai.
  • Kompozicijos fragmentiškumas — kartais naudojami netikėti kadravimo sprendimai, „iškirstos“ scenos, įtakos fototechnikai ir Japonijos meno estetikai.

Technikos ir medžiagos

Impresionistai naudojo aliejinius dažus, dažnai tepė juos laisvai vienu sluoksniu (alla prima) arba nedidelėmis, neprasmingomis dėmėmis (broken color). Inovacijos, tokios kaip patogios dažų tūbelės, palengvino tapymą lauke. Taip pat naudotos akvarelės, pasteliniai piešiniai ir atspaudų technikos. Kai kurių impresionistų kūryboje pasitaiko mažų skulptūrų — pavyzdžiui, Edgar Degas kūrė bronzines šokėjų figūrėles.

Svarbiausi menininkai

  • Claude Monet — laikomas vienu iš pagrindinių impresionizmo lyderių (žinomas kūrinys: Impression, soleil levant).
  • Pierre-Auguste Renoir — garsėjo šiltomis figūromis, kavinėmis, žmonių santykiais ir gausia spalvų palete.
  • Camille Pissarro — peizažų ir miesto scenų tapytojas, svarbus grupės organizatorius.
  • Edgar Degas — žinomas dėl šokėjų, kavinių interjerų ir grafikos; taip pat kūrė skulptūras.
  • Alfred Sisley — specializavosi peizažuose, jautriai fiksuodamas atmosferą.
  • Berthe Morisot ir Mary Cassatt — svarbios moteriškos balsai impresionizme, žinomos už subtilius portretus ir kasdienio gyvenimo scenas.
  • Paul Cézanne ir Gustave Caillebotte — nors Cézanne vėliau išvystė savitą kryptį (vedė prie postimpresionizmo), jis pradžioje dalyvavo impresionistų susibūrimų veikloje.

Parodos ir priėmimas

Iš pradžių impresionistų darbai sulaukė kritikos ir visuomenės nesupratimo. Kritikai spotikai ir satyra kartais prisidėjo prie termino plitimo. Tačiau per kelis dešimtmečius jų nauji požiūriai į spalvą, šviesą ir kasdienybę tapo plačiai priimti ir turėjo ilgalaikį poveikį modernaus meno raidai. Dabar impresionizmo kūriniai yra vieni lankomiausių muziejuose visame pasaulyje ir brangiai vertinami kolekcijose.

Poveikis ir paveldas

Impresionizmas atvėrė kelią postimpresionizmui, neoimpresionizmui, fovizmui ir kitoms XX a. modernizmo kryptims. Jo pavelde — laisvė eksperimentuoti su spalva, laiku ir akies įspūdžiu, taip pat nauji tapybos darbo metodai, kurie iki šiol veikia dailininkų praktiką.

Santrauka: impresionizmas — tai revoliucinis perėjimas nuo akademinio, detalizuoto vaizdavimo prie laisvo, šviesos ir spalvos pagrindu grįsto įspūdžio fiksavimo. Jis pakeitė ne tik tapybos techniką, bet ir meno temos bei žiūrėjimo į pasaulį būdą.