Kubizmas: istorija, ypatybės ir pagrindiniai kūrėjai (Picasso, Braque)

Kubizmas: sužinokite jo istoriją, ypatybes ir pagrindinius kūrėjus — Picasso, Braque; analizė, etapai ir reikšmė XX a. menui.

Kubizmas buvo viena svarbiausių XX a. meno krypčių, radikaliai pakeitusi vaizdavimo būdus ir kilusi iš vėlyvosios XIX a. ir ankstyvosios XX a. tapybos paieškų. Ji prasidėjo Prancūzijoje apie 1907 m. ir klestėjo nuo 1910 m. iki 1920-ųjų. Jos pradininkai buvo Žoržas Brakas (Georges Braque) ir Pablas Pikasas (Pablo Picasso).

Atkeliavimas ir istorinė aplinka

Kubizmas išaugo iš pokyčių tradicinėje perspektyvos, spalvos ir formos suvokime. Viena svarbių įtakų — Paulio Cézanne’o bandymai supaprastinti gamtos formas iki geometrinių tūrių, taip pat Afrikos ir okeaninės liaudies skulptūros bei primityvizmo estetika. 1907 m. Pablo Picasso nutapė paveikslą "Avinjono demoiselės" (Les Demoiselles d'Avignon) - ankstyvąjį kubizmo kūrinį, o Georges'o Braque'o 1908 m. paveikslas Namai L'Estaque (ir su juo susiję darbai) paskatino kritiką Louis Vauxcelles'ą pavadinti jį "kubistinėmis keistenybėmis" (bizarreries cubiques). Ši kritika prisidėjo prie termino „kubizmas“ atsiradimo viešojoje erdvėje.

Parodos ir grupės

Pirmoji organizuota grupinė kubistų paroda buvo surengta 1911 m. pavasarį Paryžiuje vykusiame Salon des Indépendants. Joje buvo eksponuojami Jeano Metzingerio, Alberto Gleizeso, Fernando Légerio, Roberto Delaunay ir Henri Le Fauconnier darbai, tačiau Picasso ir Braque'o darbų nebuvo. Po to sekančios parodos, katalogai ir manifestai padėjo išplėsti kubizmo idėjas ir pritraukti platų menininkų ratą.

Kubizmo etapai ir stilistinės ypatybės

Pasak vieno meno istoriko, kubizmas buvo trijų etapų. Paprastai išskiriamos dvi pagrindinės fazės, kurios apima ir tolesnes niuansuotas pakopas:

• Ankstyvasis / analitinis kubizmas (apie 1907–1912): formos dekonstruojamos į daugybę plokštumų arba „fazių“, objektai vaizduojami iš kelių kampų vienu metu. Spalvos dažnai santūrios — rudos, pilkos ir olivinės, pabrėžiant formų analitinį suskaldymą. Šiuo laikotarpiu daug dėmesio skiriama tūrio, erdvės ir struktūros tyrinėjimui.
• Sintetinis kubizmas (apie 1912–1914): menininkai pradėjo grąžinti aiškesnes formas, ryškesnes spalvas ir naudoti naujas medžiagas — dažnai įterpiant popieriaus lapus, laikraščius ir tapyto paviršiaus tekstūras (papier collé / collage). Kompozicijos tapo dekoratyvesnės, dažnai grįžtant prie atpažįstamų objektų elementų ir simbolių.

Douglaso Cooperio (Douglas Cooper) klasifikacija pažymėjo ir kitą suskirstymą: ankstyvasis kubizmas (1906–1908), aukštasis kubizmas (1909–1914) — kuriame reikšmingas buvo Chuanas Grisas, ir vėlyvasis kubizmas (nuo 1914 iki 1921 m.), kai judėjimas prarado dalį savo radikalumo ir įtakos dėl Pirmojo pasaulinio karo bei menininkų individualių pokyčių.

Technikos ir naujovės

• Facetuota dekonstrukcija: objektai vaizduojami per fragmentus ir plokštumas, taip sukuriant daugiaperspektyvinius vaizdus.
• Papier collé / koliažas: nuo 1912 m. menininkai tiesiogiai į kompozicijas įklijuodavo popierių, laikraščius, tapetą — tai pakeitė tapybos sampratą ir artėjo prie kasdienybės objektų integracijos į meną.
• Spalvos ir faktūros: analitinio laikotarpio metu spalvos būdavo santūrios, o vėliau — ryškesnės ir kontrastingesnės; taip pat eksperimentuota su faktūromis ir medžiagų įterpimu.

Pagrindiniai kūrėjai ir jų vaidmuo

Pablo Picasso (Pablas Pikasas) ir Georges Braque (Žoržas Brakas) dažnai minimi kaip kubizmo pradininkai dėl glaudaus bendradarbiavimo ir tarpusavio įtakos (ypač 1908–1914 m.). Jie kartu tyrinėjo erdvės fragmentaciją, formų schematizavimą ir perspektyvos atmetimą tradicine prasme. Kiti svarbūs kūrėjai: Jeanas Metzingeris, Albertas Gleizesas, Fernando Légeris, Roberto Delaunay, Juan Gris (Chuanas Grisas) bei Henri Le Fauconnier — visi jie plėtojo skirtingus kubizmo aspektus ir reprezentavo judėjimo įvairovę.

Kultūrinė ir istorinė reikšmė

Kubizmas neapsiribojo tapyba — jis paveikė skulptūrą, grafiką, dizainą, architektūrą, fotografiją ir net literatūrą. Judėjimas prisidėjo prie abstrakcijos plėtros ir suteikė teorinį pagrindą vėlesniems avangardiniams krypčiams (pvz., futurizmui, konstruktyvizmui). Pirmasis pasaulinis karas, menininkų emigracija ir individualūs stiliaus pokyčiai lėmė kubizmo transformacijas ir paliovimą kaip dominuojančios avangardinės srovės po 1920-ųjų.

Priėmimas ir kritika

Pradiniame etape kubizmas sulaukė priešiškų kritikų ir siurrealizmo pasekėjų pasipriešinimo dėl savo „nepadorios“ formos laužymo. Louis Vauxcelles kritika ir žodžiai apie „kubistines keistenybes“ įtvirtino terminą, kuris vėliau tapo tarptautiniu apibūdinimu. Nors konservatyvūs kritikiai skepsis išreiškė dėl neįprastos estetikos, jaunieji menininkai ir kolekcininkai ėmė vertinti kubizmą kaip fundamentalų moderniosios vizualinės kalbos pokytį.

Paveldas

Kubizmo idėjos apie formos fragmentaciją ir daugiaperspektyviškumą tapo kertinėmis moderniojo meno raidai. Jos įtaka matoma abstrakcijos, dizaino, mados bei šiuolaikinių vizualiųjų praktikų raidose. Daugelis kubizmo eksperimentų su medžiagomis ir koliažu iki šiol formuoja šiuolaikinio meno metodus.

Apibendrinant, kubizmas — tai ne tik stilistinis eksperimentas, bet ir naujas būdas mąstyti apie regimąjį pasaulį: jis išardė tradicinę perspektyvą, sujungė įvairias vizualines realybes ir taip atvėrė kelią moderniosios dailės plėtrai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kubizmas?

K: Kas buvo kubizmo pradininkai?

K: Kaip vadinosi ankstyvasis Pablo Pikaso kubistinis kūrinys?

K: Kuris Georges'o Braque'o paveikslas paskatino kritiką Louis Vauxcelles'ą pavadinti jį "kubistinėmis keistenybėmis"?

K: Kada buvo surengta pirmoji grupinė kubistų paroda?

K: Kas buvo menininkai, kurių darbai buvo eksponuojami pirmojoje kubistų parodoje?

K: Kokie buvo trys kubizmo etapai, pasak vieno meno istoriko?

Paieška pagal raidę