Dadaizmas: apibrėžimas, istorija ir pagrindinės idėjos

Dadaizmas yra avangardinis, antimeniškas ir protesto pobūdžio judėjimas, susiformavęs Pirmojo pasaulinio karo metu. Nors dažnai jį apibūdina kaip meno judėjimą, dadaistai patys save vadino „anti-meniu“ ir kėlė radikalias abejones apie tradicines meno, politikos ir visuomenės normas.

Kilme ir istorija

Judėjimas pradėjo formuotis 1916 m. Ciuriche, Šveicarijoje, Cabaret Voltaire salone, kur susibūrė pabėgėliai menininkai ir intelektualai, bėgantys nuo karo siaubo. Karas Europoje ir su juo susijusi politinė bei socialinė krizė stipriai paveikė dadaistus: jie pažymėjo nepasitenkinimą smurtu, karu, nacionalizmu ir kapitalistine visuomene kapitalistinę visuomenę. Dadaizmo „aukso amžius“ dažniausiai siejamas su laikotarpiu maždaug 1916–1922 m., nors judėjimo idėjos plito ilgiau ir vėliau persipynė su kitais avangardais.

Pagrindinės idėjos ir strategijos

• Anti-menas ir provokacija: dadaistai sąmoningai ardė tradicinius meno standartus, siekdami parodyti meno prigimties santykinumą. Jie teigė, kad bet kas gali būti menas, jeigu tai paskelbia menininkas; tuo pat metu tai turėjo parodyti absurdišką vertinimų arbitrarumą.
• Atsisakymas logikos ir estetikos normų: naudojamas nonsensas, absurdiškumas, ironija ir parodija kaip priemonės kritikuoti visuomenę ir kultūrą.
• Atsitiktinumas ir žaidimas: daug eksperimentų remėsi chance (atsitiktinumo) metodais, laisva asociacija, automatizmu ir žaidimo estetika.
• Performansas ir manifestai: spektakliai, garsinės poezijos vakarėliai, skambūs manifestai buvo svarbi dadaizmo veiklos dalis – jų tikslas buvo sukelti šoką ir priversti klausytoją permąstyti įprastus supratimo būdus.

Technikos ir raiškos formos

Dadaizmo menas aprėpė skirtingas medijas: vaizduojamąjį meną, literatūrą, teatrą, fotografiją ir garsinę poeziją. Dažniausiai naudojamos technikos ir žanrai:

• koliažas ir fotomontažas (pvz., Hannah Höch, Raoul Hausmann),
• readymade (pritaikytų kasdienių objektų pavertimas menu – garsiausias pavyzdys Marcel Duchamp „Fountain“),
• garsinė poezija ir lautsgedichte (pvz., Hugo Ball),
• performansai ir vieši happening’ai (kartais – šokiruojantys),
• eksperimentinė dramaturgija ir absurdo elementai scenoje.

Pagrindiniai centrai ir asmenybės

Dadaizmo centrai susiformavo keliose Europos ir JAV miestų scenose:
Ciuriche ir Berlyne (pradinės bangos), vėliau Paryžiuje ir Niujorke. Judėjimą į Paryžių atnešė Tristanas Tzara, kuris tapo viena iš ryškiausių figūrų. Kiti žinomi dadaistai ir su judėjimu susiję menininkai: Hugo Ball, Emmy Hennings, Jean (Hans) Arp, Richard Huelsenbeck, Man Ray, Marcel Duchamp, Maksas Ernstas, Hannah Höch, Kurt Schwitters, Raoul Hausmann, Sophie Taeuber-Arp ir kt. Tarp vėlesnių avangardinių figūrų, kurių kūryba buvo pajėgi susikirsti su dadaizmo idėjomis, kartais minimi ir Salvadoras Dali ar kitų judėjimų atstovai.

Svarbūs įvykiai ir leidiniai

Cabaret Voltaire (Ciuriche) renginiai 1916–1917 m. tapo pirmosiomis dadaistinėmis susibūrimų vietomis. Dadaistai leido žurnalus ir manifestus, kuriuose skelbė savo teorijas, skaidė kalbą ir spausdino eksperimentinius kūrinius. Vieši performansai su neįprasta scenografija, kostiumais ir garsine poezija buvo priemonė tiesiogiai provokuoti publiką.

Paveldas ir įtaka

Dadaizmas smarkiai paveikė vėlesnes meno kryptis: siurrealizmą, pop artą (pop meną), konceptualų meną ir net pankroką (pankrokui). Dadaizmo idėjos apie atsitiktinumą, ready-made, performansą ir antiinstitucinį požiūrį tapo svarbiu XX a. kūrybinių praktikų elementu. Po Antro pasaulinio karo ir ypač 1960–1970 m. išryškėjusios neodados ar dadaizmo įtakos atgimimai tęsėsi ir moderniose meno praktikoje.

Groteskas, absurdas ir teatre

Dadaizmas glaudžiai siejasi su grotesko, absurdo ir makabriškumo temomis. Išjuokti egzistencijos ir socialinių normų absurdiškumą matome tiek dadaistiniuose performansuose, tiek vėlesnėje absurdo dramaturgijoje (pvz., Samuelio Becketto kūryboje ir Paryžiaus mokykloje – Arthuras Adamovas, Jeanas Genet, Eugene'as O'Neillas, nors kiekvieno autoriaus ryšys su dada skirtingas).

Pavadinimo kilmė

Žodis „Dada“ tapatinamas su kūdikio pirmaisiais žodžiais (pvz., „dada“ arba „ta-ta“), bet tiksli jo kilmė nėra aiški — vieni sako, kad pavadinimą pasiūlė atsitiktinis šuolis tarp kalbų, kiti – kad tai sąmoningas nonsenso pasirinkimas, pabrėžiantis judėjimo ironiją ir žaismę. Svarbiausia – pats pavadinimas atspindi dadaistų siekį paneigti įprastas prasmes ir vertinimus.

Santrauka: Dadaizmas – tai radikalus XX a. avangardas, gimęs karo fone ir įtakingai sutrikdęs tradicinę meno sampratą. Per provokaciją, absurdą ir eksperimentą dadaistai stengėsi atskleisti visuomenės bei kultūros ydų absurdą ir parodyti, kad menas gali būti ne tik estetinis objektas, bet ir socialinė, politinė bei filosofinė diskusija.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra dadaizmas?

K: Ar iš pradžių tai buvo meno judėjimas?

K: Kada prasidėjo dadaizmas?

K.: Kiek laiko dadaizmas darė įtaką menui?

K: Kokio tipo judėjimas yra dadaizmas?

K: Ar dadaizmo įtaka turėjo įtakos ne tik menui, bet ir kitoms sritims?

Paieška pagal raidę