Marcelis Diušampas (1887 m. liepos 28 d., Blainville-Crevon, Prancūzija – 1968 m. spalio 2 d., Neuilly-sur-Seine, Prancūzija) buvo prancūzų menininkas, kurio kūryba ir idėjos iš esmės pakeitė XX a. meno sampratą. Jo veikla dažnai siejama su dadaistų ir siurrealistų judėjimais, tačiau Diušampas vengė priklausyti vienai grupei ir pats aktyviai kritiškai žvelgė į meno institucijas bei įprastas estetikos normas. Jo idėjos turėjo ryškią įtaką Vakarų meno raidai po Pirmojo pasaulinio karo; jis taip pat konsultavo žinomus modernaus meno kolekcininkus, tokius kaip Peggy Guggenheim, prisidėdamas prie to meto meno skonio formavimo.

Diušampas buvo žaismingas ir provokuojantis mąstytojas, metęs iššūkį tradiciniam požiūriui į kūrybą ir meno rinkodarą ne tiek rašydamas manifestus, kiek atlikdamas subversyvius aktus. Galbūt garsiausias pavyzdys – pavadinęs pisuarą menu ir suteikęs jam pavadinimą "Fontanas" (1917). Tokia praktika vėliau bus suprasta ir pavadinta konceptualiuoju menu, nors pats Diušampas šiai idėjai naudojo terminą „ready-made“.

Biografija trumpai

Diušampas gimė Normandijoje, kilęs iš kūrybiškos šeimos (jo broliai taip pat buvo menininkai). 1912–1914 m. dalyvavo Paryžiaus avangardinėje scenoje, 1913 m. siuntė darbą į garsųjį Armory Show Niujorke — jo paveikslas Nude Descending a Staircase, No. 2 sukėlė plačią reakciją ir skandalą. 1915 m. persikėlė į Niujorką, kur bendradarbiavo su kolekcininkais (pvz., Arensberg šeima) ir kitais avangardistais. 1917 m. pateikė Fontaną į Society of Independent Artists parodą (darbas buvo atmestas), o vėliau vis labiau orientavosi į idėjas bei konceptualią praktiką. Nuo 1920-ųjų jis dalį savo laiko skyrė šachmatams: ėmė mažiau dirbti tradicinėse medijose ir labiau aktyvavo žaidimo bei intelektualias strategijas kasdieniame gyvenime.

Svarbiausi darbai ir „ready-made“

Diušampas sukūrė palyginti nedaug tradicinių meno kūrinių, bet kiekvienas jų turėjo didžiulį poveikį. Pažymėtini kūriniai ir praktikos:

  • Bicycle Wheel (1913) – vienas pirmųjų jo ready-made pavyzdžių: pritvirtintas dviračio ratas ant kėdės, provokuojantis klausimą, kas yra menas.
  • Fountain (1917) – porcelianinis pisuaras pasirašytas R. Mutt vardu; pateikimas į parodą ir jo atmetimas tapo svarbiu momentu diskusijoje apie autoriaus, objekto ir institucijos vaidmenį mene.
  • Nude Descending a Staircase, No. 2 (1912) – kubistinių ir futuristinių idėjų persmelktas paveikslas, kuris sukėlė aštrią reakciją 1913 m. Niujorko parodoje.
  • The Bride Stripped Bare by Her Bachelors, Even (The Large Glass) (1915–1923) – sudėtingas, simboliškai apmąstytas kūrinys iš stiklo, metalo ir įvairių elementų, interpretuojamas kaip mechanizuota erotinių santykių alegorija.

Kūrybinį veiksmą atlieka ne tik menininkas; žiūrovas, iššifruodamas ir interpretuodamas kūrinio vidinę kvalifikaciją, suartina kūrinį su išoriniu pasauliu ir taip prisideda prie kūrybinio veiksmo.

Toks teiginys atspindi Diušampo požiūrį į meno reikšmę: kūrinys nėra užbaigtas tol, kol jam neegzistuoja interpretacija ir socialinis kontekstas.

Asmenybės maskaradai ir žaidimai su tapatybe

Diušampas mėgdavo pasitelkti pseudonimus ir performatyvias tapatybes; žymiausia iš jų – Rrose Sélavy (dažnai interpretuojama kaip žaisminga kalbinė frazė „eros, c’est la vie“). Tokie sprendimai dar kartą pabrėžė jo interesą žaidimuose su autoriaus identitetu ir kalbos vaidmeniu mene.

Vėlesnis gyvenimas ir įtaka

Nuo 1920–1930 m. Diušampas vis dažniau atsitraukė nuo nuolatinio kūrybinio darbo studijoje ir skyrė dėmesį žaidimams su idėjomis ir šachmatams — net dalyvavo turnyruose. Jo idėjos turėjo tiesioginę ir ilgalaikę įtaką vėlesnėms kryptims: pop-artui, konceptualiajam menui, Fluxus judėjimui ir daugybei XX a. vėlesnių menininkų (pvz., Andy Warhol, Jasper Johns, Joseph Beuys, Robert Rauschenberg ir kt.).

Diušampo paveldas nėra vien tik atskiri objektai ar darbai, bet ir klausimai, kuriuos jis uždavė: kas yra meno vertė, kieno balsas nustato meną, kokia vieta idėjoms ir institutams formuojant meno prasmę. Šie klausimai lieka aktualūs iki šiol ir kaskart sugrįžta diskusijose apie meno institucijas, restauraciją, autentiškumą ir archyvavimą.

Marcelis Diušampas mirė 1968 m. spalio 2 d.; jo kūryba ir idėjos toliau formuoja meno teoriją, parodas ir diskusijas apie meną visame pasaulyje.