Jean Genet

Gyvenimas

Genet motina buvo jauna prostitutė, kuri atidavė jį įvaikinti. Vaikystėje padaręs nedidelių nusikaltimų, jis buvo išsiųstas į Metrėjaus jaunimo kalėjimą. Ketvirtajame dešimtmetyje jis klajojo po Europą, buvo smulkus vagišius ir prostitutas.

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Genet susipažino su Jeanu Cocteau. Cocteau padėjo Genet išleisti savo romaną. Iki 1949 m., kai buvo išlaisvintas iš kalėjimo daugelio žmonių, tarp jų Jeano Conteau ir Jeano-Paulio Sartre'o, prašymu, Genet buvo parašęs penkis romanus, tris pjeses ir daugybę eilėraščių. Jungtinėse Valstijose jo knygos buvo uždraustos.

1955-1961 m. Genet parašė dar tris pjeses. 1964 m. Genet išgyveno depresiją ir bandė nusižudyti. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Genet ėmė aktyviai dalyvauti politikoje. Jeanas Genet buvo gėjus (homoseksualus).

Genet susirgo gerklės vėžiu ir mirė 1986 m. balandžio 15 d. Paryžiuje.

Genet kūriniai

Romanai

Pirmasis romanas "Gėlių Dievo Motina" (1944 m.) pasakoja apie gyvenimą kalėjime. Romanuose "Rožės stebuklas" (1946) ir "Vagies dienoraštis" (1949) aprašoma jo patirtis jaunimo kalėjime ir dirbant vyrų prostitute. Romane Querelle de Brest (1947) pasakojama apie žmogžudystę, o romane Funeral Rites (1949) - apie meilę ir išdavystę. Paskutinis romanas Meilės kalinys, išleistas (1986 m.), skiriasi nuo kitų jo knygų.

Žaidžia

Genet pjesės buvo laikomos "absurdo teatro" pjesėmis. Šiose pjesėse buvo idėjų, kurios buvo panašios į egzistencialistinio mąstymo idėjas. Jo pjesės: "Tarnaitės" (1949); "Balkonas" (1956); "Ekranai" (1963); "Juodaodžiai", kuri buvo pastatyta Niujorke "Off-Broadway" teatre.

Filmas

1950 m. Genet sukūrė filmą "Un Chant d'Amour", kuriame rodė fantazijas apie gyvenimą kalėjime.