Egzistencializmas: filosofija apie laisvę, atsakomybę ir gyvenimo prasmę

Egzistencializmas — filosofija apie laisvę, atsakomybę ir gyvenimo prasmę; kaip kurti savą tapatybę priimant asmeninius pasirinkimus.

Egzistencializmas yra filosofinis kalbėjimo būdas. Pagal jį žmogus, turintis valią ir sąmonę, yra objektų pasaulyje, kuris šių dviejų dalių neturi. Tai, kad žmonės suvokia savo mirtingumą ir turi priimti sprendimus dėl savo gyvenimo, ir yra egzistencializmo esmė. Egzistencializmas pabrėžia subjektyvią patirtį: ne abstrakčias sistemas ar universalias prigimtis, o konkrečius pasirinkimus, veiksmus ir patiriamas pasekmes čia ir dabar.

Istorinė raida ir pagrindiniai mąstytojai

Ją pradėjo danų filosofas Sørenas Kierkegaardas (1813-1855). Kierkegaardas iškėlė idėjas apie asmeninę tikėjimo patirtį, nerimo ir individualios atsakomybės svarbą. XX a. susiformavusi ši filosofija buvo ateistinė (nors Kierkegaardas buvo giliai religingas žmogus). Dauguma pagrindinių jos mąstytojų ir rašytojų gyveno Europoje. Pavyzdžiui, Sartre'as didžiąją Antrojo pasaulinio karo dalį praleido Vokietijos belaisvių stovykloje, skaitydamas Heideggerio filosofiją. Išėjęs į laisvę jis skaitė paskaitą "Egzistencializmas ir humanizmas". Šią ankstyvąją paskaitą gali būti lengviau skaityti nei vėlesnius jo darbus.

Be Kierkegaardo ir Jean-Paul Sartre'o, svarbūs egzistencializmo mąstytojai yra Martin Heidegger (kuris nagrinėjo būties klausimą), Simone de Beauvoir (lyčių skirtumų ir laisvės klausimai), Albert Camus (absurdo sąvokos plėtojimas) ir rašytojai kaip Fyodor Dostoevsky ar Franz Kafka, kurių literatūrinės temos glaudžiai susijusios su egzistencinėmis problemomis. Taip pat egzistencinės mintys atsispindi psichoterapijoje (pvz., Viktor Frankl ir egzistencinė analizė).

Pagrindinės idėjos

• Egzistencija prieš esmę: egzistencialistai teigia, kad "Egzistencija yra pirmiau už esmę" — mes pirmiausia egzistuojame, o vėliau formuojame savo prigimtį per pasirinkimus ir veiksmus.
• Laisvė ir atsakomybė: kaip sakė Sartre'as, "esame pasmerkti būti laisvi". Laisvė suvokiama ne kaip privilegija, o kaip būtinybė rinktis ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
• Autentiškumas: svarbu gyventi ištikimai sau, pripažįstant savo laisvę ir nepasiduodant socialiniams vaidmenims ar apgaulės mechanizmams (Sartre'o terminas bad faith — pranc. mauvaise foi, dažnai verčiamas kaip "savaime apgaulė").
• Absurdas ir prasmės kūrimas: pasaulis savaime neteikia prasmės; žmonės turi ją sukurti patys. Tai skiriasi nuo nihilizmo, kuris teigia, kad prasmė neegzistuoja apskritai.

Emocijos ir egzistencinės būsenos

Egzistencializmu tikintys žmonės kelia tokius klausimus kaip "ką reiškia būti žmogumi (asmeniu) pasaulyje?" ir "kaip suprasti žmogaus laisvę (ką reiškia žmogui būti laisvam)?". Egzistencializmas dažnai siejamas su neigiamomis emocijomis, tokiomis kaip nerimas (nerimas), baimė (labai stipri baimė) ir mirtingumas (savo mirties suvokimas). Tokios patirtys gali būti suvokiamos kaip priverstiniai priminimai apie laisvę: nerimas atsiranda dėl begalinio pasirinkimų skaičiaus ir atsakomybės už jų pasekmes. Kai kurie egzistencialistai, pavyzdžiui, Sartras ir Heideggeris, mano, kad mąstymas apie šias emocijas padeda žmonėms pasirinkti, kaip jie nori gyventi, ir veda link autentiškumo.

Egzistencializmas ir religija

Daugelis religijų ir filosofijų (mąstymo apie pasaulį būdų) teigia, kad žmogaus gyvenimas turi prasmę (arba tikslą). Tačiau egzistencializmu tikintys žmonės mano, kad pasaulis ir žmogaus gyvenimas neturi prasmės, jei žmonės jiems nesuteikia prasmės: "Egzistencija yra pirmiau už esmę". Tai reiškia, kad mes randame save egzistuojančius pasaulyje, o tada suteikiame sau prasmę, arba "esmę". Kaip sakė Sartre'as, "esame pasmerkti būti laisvi". Tai reiškia, kad neturime kito pasirinkimo, kaip tik rinktis, ir kad esame visiškai atsakingi už savo pasirinkimus. Galima pasakyti ir kitaip: mes visada renkamės, net jei to nesuvokiame.

Vis dėlto egzistencializme yra tiek ateistinių, tiek religinių variantų. Kierkegaardas ir kai kurie kiti mąstytojai pabrėžė religiją ir asmeninį tikėjimą kaip kelią į autentišką egzistenciją, tuo tarpu Sartre'as ir Camus daugiau akcentavo sekuliarų požiūrį ir žmogaus gebėjimą kurti prasmę be dieviško autoriteto.

Etika ir praktinė reikšmė

Egzistencialistai mano, kad mūsų žmogaus "esmė" arba "prigimtis" (buvimo pasaulyje būdas) yra tiesiog mūsų "egzistencija" (buvimas pasaulyje). Paprasčiau tariant, žmogaus "esmė" arba tai, kas daro žmogų "žmogumi", nėra nulemta gamtos ar nekontroliuojamų aplinkybių; veikiau žmogaus esmė iš tiesų yra tik tai, ką mes patys pasirenkame. Tai reiškia, kad vienintelė prigimtis, kurią mes, žmonės, turime, yra ta, kurią patys susikuriame. Dėl to egzistencialistai mano, kad veiksmai arba pasirinkimai, kuriuos žmogus daro, yra labai svarbūs. Jie mano, kad kiekvienas žmogus turi pats nuspręsti, kas yra teisinga ir neteisinga, kas yra gera ir bloga.

Tai atveria klausimus apie moralę: jei nėra iš anksto duotos universalios moralės, kaip nuspręsti, kokie veiksmai yra teisingi? Eksistencialistai dažnai siūlo, kad moralę suformuoja individas per įsipareigojimus ir sąmoningus pasirinkimus, prisiimant atsakomybę už savo veiksmus ir jų poveikį kitiems.

Skirtumai nuo nihilizmo ir dažnos klaidos

Egzistencializmas kartais painiojamas su nihilizmu. Jis skiriasi nuo nihilizmo, tačiau yra ir panašumų. Nihilistai mano, kad žmogaus gyvenimas apskritai neturi prasmės (arba tikslo); egzistencializmas teigia, kad žmonės patys turi pasirinkti savo tikslą. Kitaip tariant, egzistencializmas nepripažįsta, kad gyvenimas būtinai beprasmis — jis užduoda klausimą, kaip prasmė gali būti kuriama ir kokia kaina tai reikalauja.

Įtaka kultūrai, psichoterapijai ir kritikų pastebėjimai

Egzistencialistinė tematika turi didelę įtaką literatūrai, teatrui, kinematografijai ir psichoterapijai. Rašytojai kaip Dostoevsky, Kafka, ir Camus nagrinėjo moralės dilemas, izoliaciją ir absurdu grindžiamus pasirinkimus. Psichoterapijoje egzistencinis požiūris (pvz., Viktor Frankl'o logoterapija) padeda žmonėms rasti prasmę sunkumų akivaizdoje ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo kryptį.

Kritikai kartais priekaištauja egzistencializmui dėl jo subjektyvumo, pernelyg didelio akcento laisvei (kas gali vesti į moralinį relativizmą) arba pesimizmo. Taip pat kai kurie mano, kad egzistencialistų teorinė sistema nėra vieninga ir apima labai įvairias, net prieštaringas pozicijas. Nepaisant to, egzistencializmas išlieka svarbi pripažinta intelektualinė srovė, kuri skatina refleksiją apie laisvę, atsakomybę ir gyvenimo prasmę.

Santrauka

Apibendrinant: egzistencializmas kviečia pripažinti, kad žmogus yra laisvas rinktis, ir kad su laisve ateina atsakomybė kurti savo gyvenimo prasmę. Jis nagrinėja asmens santykį su pasauliu, nerimu, mirtimi ir autentiškumu. Nors egzistencializmas siejamas ir su tam tikru pesimizmu, jis taip pat siūlo daug stiprių įžvalgų apie tai, kaip gyventi sąmoningai ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra egzistencializmas?

K: Kas pradėjo egzistencializmą?

K: Ar egzistencializmas teigia, kad žmogaus gyvenimas turi prasmę arba tikslą?

K: Kuo tai skiriasi nuo nihilizmo?

K: Kokios emocijos dažnai siejamos su egzistencializmu?

K: Ką egzistencialistai mano apie pasirinkimą?

Paieška pagal raidę