Nihilizmas: kas tai, kilmė ir istorinis poveikis

Nihilizmas: sužinokite kilmę, filosofinius pagrindus ir istorinį poveikį — nuo Nietzschės iki revoliucijų, esminės idėjos, įtaka ir svarbiausios asmenybės.

Nihilizmas kilęs iš lotyniško žodžio nihil, arba niekas. Tai plataus užmojo terminas, apibūdinantis įsitikinimą, kad kai kurios (ar visos) žmogaus prielaidos — ypač apie vertybės, prasmę ir tikslą — neturi objektyvaus pagrindo. Paprastai nihilizmas reiškia abejonę ar neigimą dėl tradicinių reikšmių: ar egzistuoja pastovi moralė, ar turi gyvenimas savaime prasmę ir pan. Nihilistinė pozicija gali būti tiek intelektualinė diagnozė, tiek politinis ar kultūrinis judėjimas.

Formos ir pagrindinės idėjos

• Egzistencinis nihilizmas — tvirtina, kad gyvenimas neturi įgimtai duotos prasmės ar tikslo.
• Moralinis nihilizmas — teigia, kad nėra objektyvių moralinių tiesų ar pareigų; moralinės normas laikyti subjektyviomis ar konstruktais.
• Epistemologinis (žinių) nihilizmas — abejonių apie žmogaus gebėjimą pasiekti tikrą, patikimą žinojimą.
• Metafizinis nihilizmas — radikalesnė pozicija, neigianti tam tikrus egzistencinius ar ontologinius dalykus.
• Politinis (ar revoliucinis) nihilizmas — 19 a. Rusijoje reiškė siekį radikaliai sugriauti esamas institucijas, kartais pagrįstą idėja, kad sunaikinus senąją tvarką atsiras galimybė sukurti naują.

Istorinė raida ir kultūrinis poveikis

Daugeliui europiečių nihilizmas asocijuojasi su vokiečių filosofu Friedrichu Nietzschę, tačiau svarbu pažymėti skirtumą: Nietzsche dažniausiai diagnostikavo nihilizmą kaip kultūrinį laipsnišką prasmių nykimą (jis garsiai konstatavo, kad „Dievas mirė“), o ne tiesiogiai skelbė destrukciją. Nietzsche ragino įveikti nihilizmą per vertybių persvarstymą ir savarankišką vertybių kūrimą — idėjas jis susiejo su tokiais terminais kaip „valia galią“ ir „viršžmogis“.

19 a. Rusijoje nihilizmo vardas įgavo specifinę politinę prasmę. Ivano Turgenevo romanas "Tėvai ir sūnūs" (1862) išpopuliarino terminą literatūroje: jame herojus Bazarovas tapo nihilizmo simboliu — racionalizmo, cinizmo ir tradicijų neigimo personifikacija. Tuo pačiu metu radikalesnės grupės ir pavieniai ideologai išplėtė nihilizmo idėjas į aktyvią politiką.

Michailo Bakunino (1814–1876) raštuose taip pat pasirodo mintys, kurios interpretuotos kaip deklaracijos apie sunaikinimo ir kūrybos santykį. Pavyzdžiui, Bakunino knygoje "Reakcija Vokietijoje" randamas teiginys: "Todėl pasitikėkime amžinąja Dvasia, kuri naikina ir naikina tik todėl, kad ji yra nesuvokiamas ir amžinas visos gyvybės šaltinis. Naikinimo aistra taip pat yra kūrybinė aistra!" Šios mintys atspindi radikalesnį požiūrį, kad egzistuojančias tvarkas kartais reikia griauti, kad atsirastų naujos formos.

Nihilizmas tapo vienu iš politinio ekstremizmo ir revoliucinio veikimo prielaidų XIX a. pabaigoje. Jis persipynė su revoliucinėmis idėjomis, ir kai kurie radikalūs veikėjai rėmėsi nihilistiniu požiūriu siekdami priverstinių išsiskyrimų su praeitimi. Šį sąlytišką radikalumą perėmė ir plataus poveikio asmenybės: pavyzdžiui, Sergejus Nečajevas parašė pamfletą, kuris turėjo įtakos Leninui ir platesnėms revoliucinėms diskusijoms apie taktiką ir moralę.

Dostojevskis, būdamas jaunas intelektualas, turėjo ryšių su nihilistinėmis grupėmis, už ką patyrė areštą ir dešimties metų tremtį. Jis vėliau literatūroje nuodugniai nagrinėjo nihilizmo pavojus ir moralines pasekmes: romanuose "Velniai" (žinomas ir kaip "Apsėstieji") ir garsiajame "Nusikaltimas ir bausmė" Dostojevskis analizuoja radikalių idėjų įtaką žmogaus sąžinei, veiksmams ir visuomenei.

Taip pat istorijoje yra ryškių incidentų, susijusių su radikaliomis grupėmis: Caro Aleksandro II nužudymą (1881 m. kovo 13 d.), įvykdytą keliomis bombomis, dažnai siejama su tuo metu veikusiomis revoliucinėmis organizacijomis ir radikaliomis idėjomis; po tokio smurtinio išpuolio represijos prieš nihilistus ir kitus radikalesnius judėjimus sustiprėjo, o pats judėjimas prarado dalį viešosios paramos.

Nihilizmas šiandien ir intelektualios reakcijos

XX a. ir vėlesniais dešimtmečiais nihilizmas tapo svarbia tema filosofijoje, literatūroje ir meno teorijoje. Eksistencialistai (pvz., Jean-Paul Sartre) ir absurdizmo autorius (pvz., Albert Camus) aptarė gyvenimo be prigimtinės prasmės klausimą — Camus ryžosi kalbėti apie „absurdą“ ir kaip jį priimti arba kovoti su juo, o ne vien tik nusiteikti destruktyviai. Kiti teoriniai požiūriai siekė parodyti, kaip galima kurti reikšmingą gyvenimą be prielaidų apie dievišką ar objektyvią moralę.

Šiuolaikinėje kultūroje terminas „nihilizmas“ kartais vartojamas plačiai ir netiksliai — apibūdinti pesimistinį pasaulėvaizdį, politinį cinizmą ar kultūrinį nihilizmą (vertybių eroziją, indifferentiškumą). Tačiau filosofinėse diskusijose svarbu atskirti skirtingas nihilizmo formas ir aiškiai matyti, kada kalbama apie teorinę poziciją, o kada apie socialinį ar politinį reiškinį.

Santrauka

Nihilizmas nėra vienalytė doktrina: jis apima įvairias abejones ir neigimus — nuo moralinių ir egzistencinių klausimų iki politinių veiksmų. Istoriškai jis turėjo stiprų poveikį XIX a. literatūrai ir revoliuciniam aktyvizmui, o filosofijoje liko svarbiu iššūkiu: kaip kurti prasmingas vertybes ir gyvenimo sampratas tada, kai nebelieka išorinės, universaliai priimtinos legitimizacijos. Studijuojant nihilizmą naudinga pažvelgti tiek į jo filosofines formules (pvz., Nietzsche), tiek į literatūrinius ir istorinius atvejus (pvz., Turgenevas, Bakuninas, Nečajevas, Dostojevskis), kad būtų pilniau suprasta jo prigimtis ir pasekmės.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra nihilizmas?

K: Kas rašė apie nihilizmą?

K: Kaip Nietzsche aiškino nihilizmą?

K: Kas išpopuliarino žodį "nihilizmas"?

K: Ką apie nihilizmą manė Fiodoras Dostojevskis?

Klausimas: Kaip Nietzsche vertino krikščionybės vaidmenį griaunant vertybes?

K: Ar budizmas panašus į nihilizmą?

Paieška pagal raidę