Søren Aabye Kierkegaard (1813 m. gegužės 5 d. - 1855 m. lapkričio 11 d.) - XIX a. danų filosofas ir teologas, paprastai laikomas pirmuoju egzistencializmo filosofu.

Jis parašė daug filosofinių knygų apie tikėjimą, egzistenciją, emocijas ir jausmus. Jis nemėgo žmonių, kurie bandė krikščionybę paversti politine, ir žmonių, kurie stengėsi apriboti pavienį individą ir pakeisti jį daugialypėmis grupėmis. Daugeliui žmonių jo darbai pasirodė įdomūs ir jie teigė, kad tai puikūs filosofijos kūriniai. XX a. filosofas Ludwigas Wittgensteinas manė, kad Kierkegaard'as buvo "bene giliausias XIX a. mąstytojas".

Gyvenimas trumpai

Sørenas Kierkegaardas gimė Kopenhagoje turtingoje ir religingoje šeimoje. Jo tėvas, Michael Pedersen Kierkegaard, daug prisidėjo prie sūnaus pasaulėžiūros formavimosi — jis buvo griežtų moralinių pažiūrų ir dažnai kontrastingai lygindavo tikrąją asmens atsakomybę su socialiniais papročiais. Sørenas mokėsi Kopenhagos universitete, įgijo teologijos išsilavinimą ir visą gyvenimą gilinosi į Biblijos, krikščionybės bei asmens santykio su Dievu klausimus.

Svarbi jo asmeninio gyvenimo dalis — sužadėtinystė su Regine Olsen. Santykis, sužadėtinystės nutraukimas ir pokyčiai po to turėjo didelę įtaką Kierkegaardo filosofiniam kūrybiniam keliui: jis nagrinėjo meilės, aukos ir pasirinkimo tematiką, dažnai remdamasis asmenine patirtimi.

Pagrindinės idėjos

  • Asmens svarba ir subjektualumas: Kierkegaardas pabrėžė, kad tikra tiesa yra susijusi su asmenine patirtimi — „tiesa yra subjektyvumas“ reiškia, jog intelektualus žinojimas pats savaime neužtikrina egzistencinio tikrumo.
  • Trijų egzistencijos stadijų samprata: jis išskyrė estetinio, etinio ir religinio gyvenimo būdus, kurių kiekvienas reiškia skirtingą santykį su savimi, kitais ir Dievu.
  • Tikėjimo šuolis (leap of faith): tikėjimas suprantamas kaip drąsus pasirinkimas, kartais prieštaraujantis racionalumui; tikras tikėjimas reikalauja asmeninės kompromisinės patirties.
  • Vienatvė, nerimas ir beprasmiškumo jausmas: Kierkegaardas analizavo „nerimą“ (angst) ir „beviltiškumą“ (despair) kaip egzistencines būsenas, kurios atskleidžia individo santykį su savimi ir Dievu.
  • Kritika sisteminei filosofijai ir krikščioniškajai institucijai: jis buvo kritiškas Hegelio tipo sistemoms ir tradicinei „bažnyčiai“ kaip institucijai, kuri, jo manymu, kartais paverčia tikėjimą formalia praktika, praradusia asmeninį gyvenimą.
  • Netiesioginė komunikacija ir pseudonimai: daug rašė pseudonimu — taip skirtingos pozicijos galėjo būti išreiškiamos per literatūrines figūras, o skaitytojui palikta atlikti interpretaciją ir sprendimą.

Svarbiausi darbai

  • Enten—Eller (Either/Or) — aptaria estetinius ir etinius gyvenimo pasirinkimus.
  • Frygt og Bæven (Fear and Trembling) — meditacija apie Abraomo tikėjimą ir „tikėjimo paradoksą“.
  • Philosophical Fragments (Filosofinės drožlės) ir Concluding Unscientific Postscript — svarstymai apie tiesos prigimtį ir subjektą.
  • The Sickness unto Death — apie beviltiškumą ir savęs suvokimą krikščioniškoje perspektyvoje.
  • Works of Love — apie krikščionišką meilę kaip kasdienį moralinį veikimą, skirtą individui, o ne institucijai.

Įtaka ir palikimas

Kierkegaardo filosofija tapo svarbia ašimi XX a. egzistencializmo raidai: jo idėjos paveikė mąstytojus kaip Martiną Heideggerį, Jeaną-Paulį Sartre'ą, Karlą Jaspersą ir daugelį kitų. Jo akcentas ant asmeninio išgyvenimo ir pasirinkimo vėliau rado atgarsį tiek literatūroje, tiek teologijoje. Daug dėmesio pritraukia ir jo stilistika — rašymas, kuriame derinamas filosofinis argumentas su literatūrine intonacija ir religine refleksija.

Ką skaitytojui verta žinoti: Kierkegaardas nėra vien tik sisteminis filosofas — jo tekstai dažnai reikalauja įsitraukimo, interpretacijos ir asmeninio susidūrimo su iškeltomis problemomis. Daugelis jo darbų yra parašyti pseudonimais, todėl svarbu atkreipti dėmesį, ar autorius pasirašė savo vardu (kai kuriais atvejais jis aiškiai stengėsi atskirti filosofinę spektrą nuo savo religinių pozicijų).

Apibendrinant, Sørenas Kierkegaardas iškėlė asmens, tikėjimo ir atsakomybės klausimus taip, kad jie taptų kertiniais moderniosios egzistencinės minties elementais, ir jo darbai tebėra skaitomi bei aptariami iki šiol.