Liudvikas Jozefas Johanas Vitgenšteinas (Ludwig Josef Johann Wittgenstein ([luːtvɪç ˈjoːzɛf ˈjoːhan ˈvɪtgənʃtaɪn] vok.) (1889 m. balandžio 26 d. - 1951 m. balandžio 29 d.) - austrų filosofas. Daugiausia dirbo logikos pagrindų, matematikos filosofijos, proto filosofijos ir kalbos filosofijos srityse. Jis laikomas vienu svarbiausių XX a. filosofų.

Prieš mirtį, sulaukęs 62 metų, vienintelė Wittgensteino išleista knyga buvo "Loginis-filosofinis traktatas" (Tractatus Logico-Philosophicus). Antroji knyga "Filosofiniai tyrinėjimai" buvo išleista netrukus po jo mirties. Abu šie veikalai laikomi labai svarbiais analitinei filosofijai.

Gyvenimas ir karjera

Wittgenšteinas gimė turtingoje ir kultūringoje Vienos šeimoje. Jaunystėje jis studijavo mechaninę inžineriją, domėjosi aeronautika ir dirbo techninėse srityse Vokietijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Vėliau atsidavė filosofijai: studijavo pas Bertrandą Russellą Kembrige ir susipažino su Gottlobu Frege idėjomis. Pirmaisiais karo metais (Pirmojo pasaulinio karo metu) tarnavo Austro-Vengrijos kariuomenėje; šio laikotarpio metu jis intensyviai dirbo prie savo ankstyvojo darbo, galiausiai suformulavęs mintis, pateiktas Tractatus.

Po karo Wittgenšteinas grįžo į kasdienį gyvenimą, keletą metų dirbo mokytoju, sodininku ir netgi kaip statytojo pagalbininkas. Vėliau jis sugrįžo į Kembridžą, kur dėstė ir vadovavo studentams. 1939–1947 m. jis dirbo Kembridžo universitete; 1947 m. atsisakė profesūros ir daugiau laiko skyrė rašymui bei skaitymams. Mirė Kembridže 1951 m. nuo vėžio.

Pagrindinės filosofinės idėjos

Ankstyvasis Wittgenšteinas (Tractatus) – šiame kūrinyje jis siūlė taip vadinamą „vaizdavimo teoriją“ (angl. picture theory) — teigė, kad teiginiai yra vaizdai realybės faktų: kalba „atvaizduoja“ pasaulio būsenas. Jis taip pat gvildeno ribas tarp to, ką galima pasakyti logiškai ir moksliniu būdu, ir to, kas yra „nepasakoma“ — etikos, estetikos ir metafizikos sritys, kurias Tractatus laiko „parodoma“, bet ne išsakoma.

Vėlyvasis Wittgenšteinas (Filosofiniai tyrinėjimai) – savo vėlesniuose raštuose jis atmetė daugelį ankstesniųjų idėjų ir vystė naują požiūrį į kalbą kaip į įvairių „kalbos žaidimų“ (language-games) tinklą. Pagrindiniai jo teiginiai: reikšmė kyla iš žodžių naudojimo (meaning as use), nėra vienintelės tvarkingos formos, pagal kurią galėtume aiškinti sąvokas (konceptai turi „šeiminio panašumo“ bruožus), ir privatus kalbos argumentas — mintis, kad neįmanoma turėti visiškai privatios kalbos, nes žodžių reikšmė remiasi taisyklių dalinimuisi tarp žmonių. Taip pat jis nagrinėjo taisyklių vykdymo problemą ir interpretacijos vaidmenį prasmės nustatymuose.

Įtaka ir palikimas

Wittgenšteino idėjos turėjo didžiulę įtaką XX a. analitinei filosofijai, ypač kalbos filosofijos, proto filosofijos, logikos ir matematikos filosofijos srityse. Jo ankstyvasis darbas lėmė susidomėjimą logika ir matematika, o vėlesnės studijos paskatino „įprastinės kalbos“ krypties filosofus, lingvistikus ir kognityvinius mokslus permąstyti kalbos ir reikšmės santykį. Dalis jo rankraščių ir paskaitų buvo išleistos po mirties ir tapo svarbiu šaltiniu studijoms bei interpretacijoms.

Svarbiausi leidiniai

  • Tractatus Logico-Philosophicus (1921) – ankstyvasis veikalas, kuriame išdėstytos vaizdavimo teorijos ir ribų idėjos.
  • Philosophical Investigations (1953, po mirties) – vėlyvasis darbas, kuriame pristatomi kalbos žaidimų, reikšmės kaip vartojimo ir privatios kalbos argumentai.
  • Po mirties išleisti ir kiti fragmentai bei užrašai, pavyzdžiui, On Certainty, Remarks on Colour ir didesni rankraščių rinkiniai (Nachlass).

Wittgenšteinas iki šiol lieka intensyvių interpretacijų objektu: tiek jo ankstyvieji, tiek vėlyvieji tekstai skatina diskusijas apie kalbos pobūdį, loginį aiškinimą ir žmogaus gebėjimą suprasti pasaulį. Dėl savo originalumo ir radikalių posūkių filosofinėje mintyje jis vertinamas kaip vienas įtakingiausių XX a. mąstytojų.