Ernstas Ingmaras Bergmanas (IPA: ['ɪŋmar 'bærjman] švedų kalba, bet paprastai IPA: [ˈbɝgmən] anglų kalba) (1918 m. liepos 14 d., Uppsala, Švedija – 2007 m. liepos 30 d., Fårö sala, Švedija) – švedų teatro ir kino režisierius. Bergmanas savo neišdildomuose žmogaus būsenos tyrinėjimuose atrado tiek niūrumo ir nevilties, tiek komizmo ir vilties. Jo darbuose dažnai susipina religijos, mirties, kaltės, intymumo ir identiteto temos, o estetika pasižymi griežtu kompozicijos jausmu, išraiškingu apšvietimu ir artimais portretais. Jis laikomas vienu didžiųjų šiuolaikinio kino meistrų ir vienu įtakingiausių XX a. režisierių.

Gyvenimas ir karjera

Bergmanas gimė kunigo šeimoje Uppsaloje. Jaunystėje jis domėjosi literatūra, religija ir teatru. Po studijų ir darbo Švedijos radijuje jis pradėjo režisuoti teatrines pjeses, vėliau perėjo į kiną. Jo filmai pasirodė nuo 1940-ųjų vidurio; debiutas kine įvyko 1946 m. Netrukus Bergmanas tapo žinomas tiek Švedijoje, tiek tarptautiniu mastu.

Be kino, Bergmanas ilgus metus režisavo ir teatrą bei operas – jis dirbo su Karališkuoju dramatiniu teatru (Dramaten) Stokholme, režisavo daug sceninių pastatymų ir mokė jaunąją aktorių kartą. Vienas svarbiausių jo kūrybinių partnerių buvo operatorius Sven Nykvist; taip pat dažnai bendradarbiavo su aktoriais Max von Sydow, Liv Ullmann, Bibi Andersson, Erland Josephson, Gunnar Björnstrand ir Ingrid Thulin.

Temos ir režisūros stilius

Bergmano kūryboje vyrauja egzistencinės problemos: žmogaus ryšys su Dievu, mirties artumas, atmintis, šeimos santykiai ir seksualumas. Jo filmai dažnai naudoja simboliką, sapnų ir atminties seką, teatrines scenas ir intymius dialogus. Stilistiškai Bergmanas vertino ekonomiją: siauras kadro akiratis, ilgai trunkantys planai, gili juodai-balta estetika ankstyvojoje kūryboje ir subtilūs spalvų sprendimai vėlesniuose darbuose.

Svarbiausi filmai

  • Det sjunde inseglet (The Seventh Seal, 1957) – alegorinis filmas apie mirtį, tikėjimą ir egzistenciją.
  • Smultronstället (Wild Strawberries, 1957) – introspektyvus kelio filmas apie atmintį ir gyvenimo prasmę.
  • Persona (1966) – eksperimentinis, psichologinis kūrinys apie tapatybę ir ryšį tarp dviejų moterų.
  • Viskningar och rop (Cries and Whispers, 1972) – stipri emocinė drama apie šeimos skausmą ir vienatvę.
  • Höstsonaten (Autumn Sonata, 1978) – intensyvus moteriškų santykių ir atminties portretas.
  • Fanny och Alexander (Fanny and Alexander, 1982) – apsakomasis šeimos eposas, kuris laimėjo tarptautinį pripažinimą ir Akademijos apdovanojimą kaip geriausias užsienio filmas.

Įvertinimas ir palikimas

Bergmanas sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo ir daugelio apdovanojimų. Jo įtaka matoma vėlesnių režisierių darbuose ir platesnėje kultūrinėje erdvėje: jo filmai studijuojami kino mokyklose, o teatro ir kino praktikoje dažnai minimos jo režisūrinės priemonės. Daugelis pasaulio kino kūrėjų, tarp jų amerikiečiai Woody Allenas ir Robertas Altmanas, rusų režisierius Andrejus Tarkovskis ir Taivano režisierius Angas Lee, nurodė, kad Bergmano kūryba padarė didelę įtaką jų kūrybai.

Jo palikimas – tai gilios žmogaus psichikos, tikėjimo ir santykių studijos, techninė meistrystė ir drąsa eksperimentuoti su forma. Ingmaras Bergmanas ir toliau lieka būtinu etalonu ieškantiems kino, kuriame asmeninis ir universalus susipina į vieningą meninį pareiškimą.