Camille Pissarro (1830–1903) – prancūzų impresionistas ir postimpresionistas

Camille Pissarro — impresionizmo ir postimpresionizmo dekanas: inovatyvūs peizažai, kasdienio gyvenimo vaizdavimas ir įtaka Seuratui, Cézanne'ui, Van Goghui bei Gauguinui.

Camille Pissarro (1830 m. liepos 10 d. – 1903 m. lapkričio 12 d.) buvo vienas svarbiausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios prancūzų tapytojų, ryškiai prisidėjęs prie impresionizmo formavimosi ir vėlesnių postimpresionistinių krypčių vystymosi. Jis gimė Sent Tomo saloje Mergelių salose (tuomet – Danijos Vakarų Indijoje) ir mirė Paryžiuje.

Biografija ir meninis kelias

Pissarro kilęs iš žydų-sefardų šeimos portugalų kilmės. 1855 m. atvyko į Paryžių, kur susipažino su to meto dailininkais ir pradėjo gilinti tapybos įgūdžius. Daug įtakos jam turėjo vyresnieji meistrai, tarp jų Gustave'ą Courbet ir Jeaną-Baptistą-Camille'į Corot, su kuriais jis bendravo ir mokėsi. Vėliau Pissarro persikėlė gyventi į Pontoisę (apie 1866 m.), vėliau – į Eragni (Eragny-sur-Epte), kur daug metų tapė kaimo ir priemiestines peizažas.

Stilius ir eksperimentai

Pissarro garsėjo tapybos darbais, kuriuose vaizdavo kaimo gyvenimą, darbininkus, peizažus ir miesto scenas. Jis dažnai dirbo en plein air – lauke, siekdamas perteikti natūralios šviesos ir atmosferos poveikį. Pissarro buvo nuolat ieškantis menininkas: 1880-ųjų viduryje artimai bendradarbiavo su Georges'u Seurat ir Pauliu Signacu, ir būdamas apie 54 metų laikinai perėmė neoimpresionizmo (pointilistinio) metodus, pritaikydamas juos savo temoms. Vėliau jis vėl grįžo prie laisvesnės, išraiškingesnės teptuko manieros.

Impresionistų judėjimas ir vaidmuo

1873 m. Pissarro buvo vienas iš iniciatorių ir vadovų penkioliktojo pradedančiųjų dailininkų draugijos ir aktyviai rėmė bei organizavo grupines parodas. Jis yra vienintelis dailininkas, kuris eksponavo visuose aštuoniose 1874–1886 m. Paryžiaus impresionistų parodose. Dėl savo autoriteto, patirties ir draugiško būdo meno istorikas Johnas Rewaldas pavadino jį "impresionistų dailininkų dekanu". Cézanne'as yra sakęs: "Jis man buvo kaip tėvas. Žmogus, su kuriuo galima pasitarti, ir šiek tiek panašus į gerąjį Viešpatį".

Mokytojas ir įtaka kitiems menininkams

Pissarro aktyviai bendradarbiavo su jaunesniais menininkais ir daug ką jiems patarė. Jis dirbo kartu su tokiais postimpresionistais kaip Georges'as Seurat, Paulis Cézanne'as, Vincentas van Gogh ir Paulis Gauguin, ir jam priskiriama didelė įtaka jų kūrybai. Tekste minėta, kad jis buvo vienas iš Gogeno mokytojų; taip pat jis glaudžiai bendravo su kitais svarbiais to meto menininkais, o Renoiras savo kūrybą vertino aukštai. Pissarro primygtinai skatino tapyti žmones natūralioje aplinkoje, vengiant "dirbtinumo ir didingumo".

Temos, technika ir kūrybiniai ciklai

Pissarro dažnai tapė serijomis – vieną ir tą pačią vietą ar sceną fiksuodavo skirtingomis paros valandomis, metų laikais ir esant skirtingoms šviesos sąlygoms. Jo kūryboje derėjo išsamus formos pažinimas, spalvų harmonija ir jautrus socialinių sluoksnių vaizdavimas: darbininkai, ūkininkai, priemiesčių gyventojai. Nors Pissarro daugiausia žinomas dėl peizažų, jis taip pat kūrė miestovaizdžius ir kaimo scenas, kuriose pastebima nuolatinė techninių eksperimentų paieška.

Asmeninis gyvenimas ir mokiniai

Pissarro šeimą sudarė žmona ir keli vaikai; jo sūnus Lucien Pissarro (g. 1863) tapo žinomu dailininku, grafiku ir spaudos menininku. Pissarro taip pat vedė jaunąją kartą – ne tik per asmeninius patarimus, bet ir per aktyvų dalyvavimą parodų organizavime bei diskusijose apie meno kryptis.

Paveldo pripažinimas

Pissarro paliko gausų palikimą, o jo darbai saugomi ir eksponuojami daugelyje pasaulio muziejų bei privačių kolekcijų. Jis laikomas vienu pagrindinių impresionizmo ir postimpresionizmo tiltų kūrėjų: ne tik pats prisidėjo prie naujų tapybos būdų, bet ir padėjo formuoti menininkų bendruomenę, kuri pakeitė modernųjį meną.

Santrauka: Camille Pissarro – ryškus impresionizmo lyderis ir draugas bei mokytojas daugeliui postimpresionistų. Jo nuolatiniai eksperimentai su spalva, šviesa ir kompozicija, bei principingas požiūris į tikrovišką žmogaus ir gamtos vaizdavimą daro jį vienu reikšmingiausių XIX a. pabaigos dailininkų.

Londono metai

1870-71 m. Prancūzijos ir Prūsijos karas 1870 m. rugsėjį privertė Pissarro bėgti iš savo namų; grįžęs 1871 m. birželį jis pamatė, kad namus, o kartu ir daugelį ankstyvųjų paveikslų, sunaikino Prūsijos kariai. Iki 1870 m. gruodžio mėn. jis su šeima prisiglaudė Londone ir apsigyveno Crystal Palace, pietvakarių Londone.

Tuo metu nutapytuose Pissarro paveiksluose užfiksuotas Sydenhamas ir Norvudas tuo metu, kai juos neseniai sujungė geležinkelis. Vienas didžiausių šių paveikslų yra Švento Bartolomėjaus bažnyčios vaizdas Lawrie Parko alėjoje, visuotinai žinomas kaip Sydenhamo alėja, saugomas Nacionalinės galerijos kolekcijoje Londone.

Gyvendamas Aukštutiniame Norvude, Pissarro susipažino su meno kūriniais prekiaujančiu Paulu Durand-Rueliu, kuris nupirko du jo "Londono" paveikslus. P. Durand-Ruelis vėliau tapo svarbiausiu naujosios prancūzų impresionizmo mokyklos prekiautoju meno kūriniais.

Grįžęs į Prancūziją, 1890 m. Pissarro vėl apsilankė Anglijoje ir nutapė apie dešimt Londono centro scenų. Jis vėl sugrįžo 1892 m. ir nutapė Kew Gardens ir Kew Green, taip pat 1897 m., kai nutapė keletą aliejiniais dažais atliktų Bedfordo parko Čisvike vaizdų.

Norvudas, Londonas (Nacionalinė galerija, Londonas)

Klausimai ir atsakymai

K: Kur gimė Camille Pissarro?

K: Kokio tapybos stiliaus ėmėsi būdamas 54 metų?

K: Iš ko mokėsi Pisaro?

K: Kada jis padėjo įkurti penkiolikos pradedančiųjų dailininkų draugiją?

K: Kaip jo kūrybą apibūdina Renuaras?

Paieška pagal raidę