Cao Cao — Hanų laikų kinų generolas ir valstybininkas (155–220)

Cao Cao (155–220) — Hanų laikų generolas ir valstybininkas, suvienijęs Šiaurės Kiniją, įtakingas strategas ir politikas, kurio veikla lėmė Trijų karalysčių eros pradžią.

Cao Cao (曹操 155–220) buvo vienas įtakingiausių vėlyvųjų Hanų dinastijos karo vadų, valstybės veikėjų ir poetas. Jis sugebėjo sutelkti milžinišką karinį ir administracinį pajėgumą, laikinai kontroliuoti paskutinį Han imperatorių Xianą ir taip praktikoje užkariauti bei konsoliduoti didžiąją dalį šiaurės Kinijos.

Ankstyvieji metai ir kilimas

Cao Cao kilęs iš mažiau išsiskiriančios giminės, tačiau jau jaunas pasižymėjo talentu kariuomenės ir administracijos srityse. 184 m. jis dalyvavo slopinant Geltonųjų skarelių (Geltonųjų turbanų) sukilimą ir per artėjančius dešimtmečius kėlė savo karinę ir politinę įtaką regione. Kai 189 m. Dong Zhuo užgrobė sostinę ir priverstinai nuvertė imperatorių Liu Bianą, į sostą pastatydamas Liu Xie (imperatorių Xianą), po šio įvykio išsivystė plataus masto karo vadų koalicija prieš Dongą. Šią keletą kartų sušauktą koaliciją pasiūlė Cao Cao, tačiau jai tuo metu vadovavo Yuan Shao; prie jos prisijungė daug galingų jėgų iš įvairių provincijų.

Imperatoriaus kontrolė ir šiaurės vienijimas

Po Dong Zhuo žūties ir tolesnių kelių metų svyravimų 195 m. imperatoriaus padėtis buvo silpna — Xianas pabėgo į Čanganą, o miestas kentėjo bado. 196 m. Cao Cao išgelbėjo imperatorių ir pervedė jį į savo bazę Siučangą, kur imperatoriaus statuso palaikymas tapo Cao Cao politinės valdžios ir legitimacijos centru. Kontroliuodamas imperatorių, Cao Cao išnaudojo jo autoritetą atskirti ir sunaikinti smulkesnius Šiaurės Kinijos karo vadus, užmezgė lojalią biurokratiją ir taip pamažu konsolidavo valdžią.

200 m. Cao Cao pasiekė lemiamą pergalę prieš Yuan Shao Guandu mūšyje, kuri praktiškai nulėmė visas šiaurės Kinijos žemes jo rankose. Po šios pergalės dauguma konkurentų buvo sunaikinti arba priversti nusileisti, ir Cao Cao tapo dominuojančia jėga šiaurėje.

Kova dėl pietų ir Raudonųjų uolų mūšis

Nors Cao Cao sutelkė didelę galią šiaurėje, jam nepavyko pilnai užkariauti pietų karalysčių. Jis ėjo į pietus pulti Liu Bei ir Sun Quan, bet 208–209 m. susidūrė su didžiausia nesėkme — mūšiu prie Raudonųjų uolų (Chibi), kur jo flota ir kariuomenė patyrė pralaimėjimą prieš jungtines Liu Bei ir Sun Quan pajėgas. Ši pralaimėjimas sustabdė Cao Cao ekspansiją į pietus ir padalijo Kiniją į tris pagrindines sferas, vėliau žinomas kaip Trijų karalysčių (Three Kingdoms) laikotarpis.

Vėliau Cao Cao vedė dar kelias kampanijas prieš pietus, tačiau jos buvo palyginti mažai sėkmingos. Tuo tarpu jo priešai taip pat vykdė veiksmus: pvz., garsųjį generolą Guan Yu 219 m. savo kampanijoje prieš Jing provinciją nukovė ir suėmė Sun Quano generolas Lü Mengas — tai dar labiau pakeitė jėgų pusiausvyrą pietuose.

Valdymas, reformos ir vidaus politika

Cao Cao nebuvo vien tik kariškis — jis aktyviai pertvarkė administraciją ir ekonomiką savo kontroliuojamuose regionuose. Jo svarbiausios priemonės:

• Tuntian (karinė-žemės ūkio sistema): organizuotos kariuomenės ir kolonistų žemės ūkio stotys, kurios padėjo atstatyti maisto gamybą ir aprūpinti armiją;
• centrinė biurokratijos kontrolė ir lojalumo skatinimas, taip mažinant regioninių karvedžių autonomiją;
• kovos su plėšikavimais ir vietine anarchija priemonės, kurios grąžino santvarkos elementą į pažeistas sritis;
• karinės reformos ir dėmesys kariuomenės drausmei bei logistikai, kas leido laimėti svarbias kampanijas.

Be to, Cao Cao buvo kultūringas žmogus: jis rašė poeziją ir skatino literatūrą, todėl vėlesniais laikais liko žinomas ir kaip intelektualas bei rėmėjas menų.

Mirtis, perėmimas ir palikimas

Cao Cao mirė 220 m. Jo sūnus Cao Pi greitai konsolidavo valdžią: priverstinai nuvertė imperatorių Xianą ir tais pačiais metais pasiskelbė Wei (Vei) dinastijos (魏) imperatoriumi — Cao Pi gavo po mirties posthuminius titulus, o Cao Cao ėmėsi posthuminio imperatoriaus vardo (Cao Cao buvo pagerbtas kaip Wei imperatorius Wu). Cao Pi istoriškai dažnai vadinamas Wei imperatoriumi Wen (魏文帝).

Cao Cao paliko sudėtingą paveldą: vieni istorikai ir tautosakos šaltiniai vaizdavo jį kaip žiaurų tironą, kiti – kaip efektyvų reformatorių ir talentingą valstybės vyrą, kuris savo veiksmais parengė gruntą Wei dinastijai. Literatūroje, ypač romane "Trijų karalysčių" (Romance of the Three Kingdoms), jis dažnai pavaizduotas kaip siurrealus ir manipuliatyvus veikėjas, tačiau modernūs istoriografai pažymi jo reikšmę politinei ir karininei pertvarkai vėlyvajame Hanų laikotarpyje.

Pastaba apie šaltinius ir datos

Laikotarpis buvo itin chaotiškas, todėl kai kurie įvykiai ir jų datavimas skiriasi pagal skirtingus šaltinius. Pagrindiniai faktai — Cao Cao kilimas iš mažo pareigūno padėties, imperatoriaus Xiano kontrolė 196 m., pergalė prie Guandu 200 m., pralaimėjimas prie Raudonųjų uolų 208 m. ir mirtis 220 m. — yra plačiai sutinkami kronikose ir modernioje istorijos literatūroje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Cao Cao?

K: Ką jis veikė 184 m.?

K: Kaip jam pavyko užvaldyti imperatorių Xianą?

Klausimas: Kiek sėkmingi buvo jo žygiai į pietus?

K: Kada jis mirė?

K: Kas jį pakeitė po jo mirties?

Paieška pagal raidę